Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Alvydas Duonėla: „Viskas! Daugiau nesportuosiu“ (papildyta balandžio 1 d.)

Alvydas Duonėla
Viganto Ovadnevo nuotr. / Alvydas Duonėla
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Žiauriai sunku...“ – daug kartų šiame interviu ištars irkluotojas Alvydas Duonėla (35). Atsisveikinęs su didžiuoju sportu, jis nebijo pasakyti, kad tai padaryti buvo labai skausminga. Nebijo pasirodyti silpnas, kai prisipažįsta, jog artimiausius dvejus metus tikrai nesės į baidarę ir neims į rankas irklų.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Penkios išvaržos, sunykęs riešo kaulas – štai kaina, kurią Alvydas sumokėjo už daugiau nei keturiasdešimt pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo taurės apdovanojimų, devynis pasaulio čempionato, keturis Europos čempionato medalius. Viduje lyg kas širdį plėštų per pusę, kai pagalvoja, kad visa tai – jau tik šlovinga praeitis.

Alvydai, ar gali būti, kad tai – tik akimirkos silpnumas. Kad persigalvosi ir sportuosi, lyg nieko nebūtų buvę?

Šį sprendimą brandinau dvejus metus. Neseniai paskambinau į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, pasakiau, kad nebemokėtų man pinigų. Kaip tai nebemokėti? Kodėl? Sakau, viskas, nebesportuosiu. Kaip tai nebesportuosi? Štai taip... Klausimas „Ar sportuoji?“ pastaruosius dvejus metus – lyg peiliu per širdį. Bet nebegaliu, kūnas nebeklauso. Kad ir kaip norėčiau, jis man sako: „Viskas, laikas sustoti!“ Draugas juokauja: „Tavo kūnas ir taip gerai laikė, pažiūrėk, naują automobilį nusiperki, po dešimties metų kiek detalių reikia keisti, o tu juk – žmogus...“
Štai, kalbu dabar, o viduje viskas verda. Dvidešimt metų irkluoji irkluoji ir staiga – durys atsidaro, o už jų – balta, nieko nėra. Žengi per slenkstį ir galvoji: į kurią pusę pasukti?

Ne vienas tu toks, daugybė garsių sportininkų išgyvena perėjimą iš vieno gyvenimo etapo į kitą...

Viską suprantu, bet nuo to juk nesidaro lengviau. Juoda depresija... Kai išvažiuoju į medžioklę, užsimirštu, o štai prie televizoriaus – išvis blogai. Jei tik pataikau įsijungti kokį sporto kanalą, vėl emocijos ir begalinis noras sportuoti. Tada suprantu, kad širdyje aš vis dar – didis sportininkas.
Neseniai viena medicinos profesorė man sakė: „Tu neišgyvenk taip, bus laikas, kai nesijausi vyru, štai tada pamatysi...“ Pasijuokėm, ir tiek.

Pradėjo skaudėti ranką. Galvoju, susitrenkiau. Gydytojas pažiūrėjo, sako, kaulo nebėra, sunyko. O dar penkios išvaržos...

Įprasta, kad sportininkas pareiškia išeinantis iš didžiojo sporto viešai po kokių nors svarbių sporto įvykių. Tu tai padarei tyliai...

Na, taip, Andrejus Zadneprovskis gražiai išėjo, apie pasitraukimą pareiškė sezono uždarymo šventėje. O aš visą laiką turėjau vilčių atsitiesti. Bet viltys ir liko viltimis. Praėjusią vasarą lyg ir neblogai ėjosi, tačiau pradėjo skaudėti ranką. Galvoju, susitrenkiau. Gydytojas pažiūrėjo, sako, kaulo nebėra, sunyko. O dar penkios išvaržos... Ir koją skauda. Pagalvojau, kam „valgyti“ svetimus pinigus, gal rasis jaunesnių, talentingesnių. Aš sportuoti noriu, gyventi be sporto negaliu, bet krūvis didesnis ir kitą dieną aš – lavonėlis. Atrodo, viduje kalnus nuversiu, o kūnas neklauso.

Apsispręsti tikriausiai nebuvo lengva?

Juodai sunku! Juk sportuoju daugiau nei dvidešimt metų. Ritmas, režimas, rodos, kitaip nė negali gyventi. Štai ir dabar pavalgysiu, eisiu pamiegoti. Organizmas taip įpratęs, taip reikalauja.
Dvidešimt aštuonerių pagalvodavau apie atsisveikinimą: na, reikės baigti – baigsiu, nieko tokio, juk visiems ateina toks laikas. Kai karjeros pats pakilimas, mintimis apie pabaigą savęs tiesiog nevargini. Juk toli viskas, labai toli...

Ko labiausiai gaila? Kad nebegalėsiu lenktyniauti? Viduje kylančio azarto? Adrenalino kraujyje? Tikriausiai... Juk dabar per sporto varžybas prakaituoju net priešais televizorių. Nuo vaikystės visas vasaras atiduodavau irklavimui. Draugai plaukdavo jachtomis, važiuodavo prie jūros, o aš mosikuodavau irklais, – pats sezonas, reikia ruoštis varžyboms. Ar gaila tų vasarų? Negalvodavau apie tai. Viską atpirkdavo pergalės, lenktynių azartas.

Kuri pergalė sukėlė daugiausia džiaugsmo?

Žinoma, pirmasis medalis. Lietuvoje laimėjau jį gal keturiolikos. Pamenu, Romas Petrukanecas, kuris vėliau tapo mano treneriu, negalėjo startuoti. Jį pakeitė manimi ir mes laimėjome suaugusiųjų sidabrą. Kažkas tokio! O paskui – pirmasis Europos čempionato medalis.

Bet jei rimtai sportuoji, medaliams juk ir ruošiesi...

Kai iš Skuodo atvažiavau mokytis į Vilniaus sporto internatą, didelių vilčių neturėjau: pasiseks, tai pasiseks, ne, tai ne. Kad galiu, pamačiau pradėjęs mokytis tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Pradėjau dirbti, užsispyriau, o paskui – atrodo, viskas savaime. Kitų minčių nėra, sportuoji, ir tiek. Kaime kartą manęs klausė, ką veikiu. Sakau, sportuoju. Tai iš ko gyveni? Prisipažinau, kad gaunu šiek tiek pinigų. Nieko sau! Moka pinigus už sportą!

Dvylikos kvietė irkluoti į Klaipėdą, bet tėvai neišleido, atrodžiau jiems per mažas. Kitais metais vilniečiai pasikvietė vaikinuką iš mano kaimo. Jis pasakė vienas nevažiuosiąs, tada paėmė ir mane. Kažin ar pats būčiau į Vilnių susiruošęs. Dabar gal dirbčiau kur nors užsienyje, kaip ir daugelis provincijos vyrų.

Kaip manai, ką tokio turėjai tu, ko neturėjo kiti?

Gal užsispyrimo? Kad pasiektum aukštumas, reikia daug dirbti, juodai. Anksti tai supratau, dėl to netgi draugą teko apgauti. Tą patį, su kuriuo iš kaimo atvažiavau. Po vienų varžybų abu nusprendėme: užteks, daugiau nebesportuojam. Aš netgi pasakiau, kad plaukioti baidare į Nerį nebevažiuosiu. Draugas pro duris irkluoti, o aš – į sporto salę. Jis valandą irkluoja, aš dvi valandas – treniruoklių salėje. Kol jis grįžta, aš jau irgi namie, kaip niekur nieko. Po dviejų savaičių jį aplenkiau. Niekaip negalėjo suprasti kaip, juk neplaukiojau kartu. Galiausiai papasakojau jam apie sporto salę. Taip, tai buvo įrodymas ir sau pačiam, kad galiu.

Ar liko draugų iš ano laiko?

Gal daugiau – iš vėlesnio, kai susitikdavome per varžybas užsienyje. Su vienu sportininku iš Slovakijos pabendraujame, pas kitą draugą į Izraelį su šeima rengiamės į svečius. Buvo tokia mūsų kompanija – slovakai, rusai, žydas. Su vokiečiais retai kas bendraudavo, nebent po varžybų, per banketus.

Sunkiai įsivaizduoju šeimos atostogas Merkiu ar Ūla plaukiančioje baidarėje. Bent jau kol kas... Tiesiog per daug spaudžia širdį.

Esama sportininkų, kurie tikina, kad jų gyvenime buvęs tik sportas, daugiau nieko, jokių linksmybių...

Meluoja tie žmonės! Nežinau, kaip kitur, bet kas buvo irklavime, prisimenu puikiai. Čempionų čempionai ir išgerdavo, ir cigarečių parūkydavo, ir cigarą užtraukdavo. Reikėtų gerai pagalvoti, kuris to nėra daręs. Nebuvo šventų. Stovyklose, pamenu, parduotuvė už aštuonių kilometrų, tai vyrai – ant dviračių ir pirmyn.

Grįžta su dėžėmis alaus. Pasaulio ir Europos daugkartinis čempionas Anatolijus Tiščenka buvo baisus balamūtas. Labai talentingas, bet ir gerdavo, ir rūkydavo. 2004-aisiais, prieš Atėnų olimpiadą, jis nusprendė: rišu. Ir ką? Net į finalą nepateko. Nusispjovė grįžęs: gyvensiu, kaip gyvenu. Kitais metais – vėl čempionas! Nesakau, kad tai geras kelias, bet vieni yra vis tiek talentingesni už kitus.

Na, tu irgi juk nebuvai šventas berniukas...

Nebuvau. Ir nėra čia ko slėpti. Išgersi bokalą alaus ir eisi namo? Jei sportuoji, tai sportuoji, jei baliavoji, tai baliavoji, kad būtų ką prisiminti. Visos draugystės iš tų balių, o ir nuo įtampos kažkaip atsipalaiduoti reikėdavo. Kartais nukentėdavau ir dėl to, kad labai nesislapstydavau. Pamenu, po Atėnų olimpiados pasklido gandas: ką tas Duonėla gali laimėti, jei visas girtas kazino sėdi. Patys matėm... Ir kam įdomu, kad aš Graikijoj, kad manęs Lietuvoj nė nėra!

Gal visos apkalbos prie tavęs lipte lipdavo, kad nesistengdavai pasirodyti geresnis, nei esi?

Aš mokėjau dėl savęs pakovoti, sakydavau, ką galvoju. Mane dažnai išstumdavo į priekį, o visi likdavo už nugaros. Normalu, kad kliūdavo man, o ne jiems.

Ar tavo apsisprendimą pagreitino, kad gavai darbo pasiūlymą?

Kokį pasiūlymą?

Lyg ir sklido kalbų, kad pradėjai vadovauti Klaipėdos „Atlanto“ futbolo klubui?

Ne, mums nepavyko susitarti.

Tai ką dabar veiki?

Sportuoju, mintyse sportuoju (juokiasi). Kažkada baigiau jaunųjų ornitologų mokyklą, planavau girininku būti.

Labai romantiška profesija...

Romantiška, tik iš romantikos nepragyvensi... Kai pradėjau rimtai sportuoti, paukščiukai neįdomūs tapo.

O žuvys?

Na, iš baidarių nežvejodavome, jei to norite paklausti, bet tinklus, žvejų pastatytus, būdavo, Trakuose ištraukdavome.

Plaukiodavote nuosavomis baidarėmis?

Ne, nors vienais metais buvau gavęs jas penkias, kad išmėginčiau. Pinigų mums už tai niekas nemokėjo (juokiasi).

Ar kokią turi savo namų rūselyje?

Nė vienos. Ir nenoriu – pernelyg daug prisiminimų. Sunkiai įsivaizduoju šeimos atostogas Merkiu ar Ūla plaukiančioje baidarėje. Bent jau kol kas... Tiesiog per daug spaudžia širdį.

O į varžybas pažiūrėti, kaip draugai irkluoja, nuvažiuosi?

Praeis dveji ar treji metai – nuvažiuosiu.

Gerais treneriais tampa vienetai. Ir paprastai tie, kurie nė nebuvo čempionais.

O dabar? Juk, kaip sakydavo tavo kaime, gyventi iš kažko reikia! Apie trenerio darbą negalvoji?

Gal ir galėčiau... Tik kai esi šio to pasiekęs, labai daug iš kitų reikalauji. Tikriausiai būčiau per griežtas treneris (juokiasi). Kaip čia dabar – negali? O tu užsispirk! Gerais treneriais tampa vienetai. Ir paprastai tie, kurie nė nebuvo čempionais. Jau pusmetį vežioju dukrą į tenisą. Lukrecija – jauniausia grupėje, pradėjo žaisti vos ketverių su puse. Negaliu ramiai žiūrėti, kaip ji muša kamuoliuką, jaudinuosi, noriu, kad pataikytų. Dukra tenisą pati išsirinko, labai norėjo. Siūlėm jai šokius, ne, sako, tenisas. Neslėpsiu, pasvajoju, kad ji taptų tikra sportininke. Mama tai gal ir prieš (juokiasi).

Vaikai dažnai dabar tokie nesportiški. Televizorių ir kompiuterį renkasi mieliau...

Na, kompiuteris mūsų namuose – griežtai uždraustas. Nueis į mokyklą, spės. Lukrecija su manimi dažnai važinėja. Pernai nuvažiavome į Trakus pairkluoti. Paprašė, kad leisčiau pamėginti. Pamaskatavo irklu, pamaskatavo ir sako: „Tėti, žinai, aš jau nebebūsiu dantistė, būsiu sportininkė.“ Taip juokiausi iš jos!

O kur brolis? Kur sesė?

Gal eilėje laukia (šypsosi). Šeima ir taip daug laiko be manęs praleidusi. Pamenu, dukra gimė, aš iškart į stovyklą dviem mėnesiams išvažiavau. Jei nori sportuoti, šeima privalo prie tavęs derintis.

Ir nebambėti?

Dalia bambėti pradėjo tik pastaraisiais metais. Matė, kaip man sunku. Būdavo rytų, kai ji mane aprengdavo, pats negalėdavau. Po pietų šiaip ne taip išsijudindavau.

Sakyk, o su buvusia savo šeima pabendrauji?

Esu sau prisiekęs apie tai nekalbėti.

Turėjai gerą pamoką?

Neblogą. Laimė, kad viskas – į gera. O jei apie planus, tai nelabai jais noriu dalytis. Kai garsiai pasipasakoji, nieko nebeišeina. Patikrintas variantas.

O planas surengti atsisveikinimo su didžiuoju sportu vakarą?

Nenoriu! Joks vakaras manęs juk nepaguos.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką