Esate skirtingų kartų, o paauglystėje vaikams retai patinka tėvų muzika, ar ne?
Raigardas: Su „Rondo“ aš užaugau. Tam kolektyvui, būdamas vienuolikos ar dvylikos metų, parašiau pirmąją savo dainą. Tarp vyresniųjų jaučiausi, lyg būtume buvę kolegos, nors metų skirtumas ir buvo nemažas. Prisimenu, kaip su dėde lindėdavau studijoje, kaip mėgindavau kurti… Manau, ir tėčiui buvo svarbu, kad daug ko tame muzikos pasaulyje išmokčiau.
Raigardai, ar tėtis spaudė prie mokslų?
Raigardas: Nuolat. Nes tai man nebuvo labai aktualu... Smagiau buvo kieme iš ragatkių pašaudyt. Bet štai kad griežtas būtų buvęs – nepasakyčiau. Neturėjo jis laiko griežtumams. Visai. Kartais, kai susimąstau, kodėl toks sutrikęs mano gyvenimo grafikas, prisimenu, kad mūsų šeimoje niekada niekas neturėjo laiko – tėvai vertėsi per galvą. Mama Stasė irgi buvo šiek tiek susijusi su muzika, vienu metu net grojo bosine gitara, paskui pasuko į muzikos leidybos verslą. Tad augau liberalioje aplinkoje. Gal todėl, skirtingai nei bendraamžiams, man nekildavo noras piktnaudžiauti laisve. Ir kai pirmą sykį užsirūkiau, užsirūkiau kartu su tėvu.
Alvydas: Gali turėti kokios tik nori patirties, bet tėvo patirtis visuomet nauja, visuomet ko nors mokaisi... Nebuvau standartinis tėvas – nei per griežtas, nei per minkštas, nes nuo pat gimimo vaikus laikiau savarankiškais žmonėmis. Aš gyvenau savo gyvenimą, jie savo, bet tiek su dukra Indre, tiek su Raigardu stengiausi išsaugoti artimą bendravimą. Buvo visko, blogesnių momentų – irgi. Supykdavau, aišku. Juk visada yra už ką vaikus pabarti, glostyt visą laiką neišeina... Bet ramiai pasišnekėdavom, išsiaiškindavom.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
