Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugsėjo 7d. 10:02

Amerikos lietuvį į tėvų gimtinę parviliojo meilė: neįtikėtina D.Bukausko ir E.Landsbergytės istorija

Elena Landsbergytė-Bukauskienė ir Dovilas Bukauskas
Asmeninio albumo nuotr. / Elena Landsbergytė-Bukauskienė ir Dovilas Bukauskas

Amerikoje gimęs ir užaugęs Dovilas Bukauskas nė neįtarė, kad savo gyvenimą kurs ne viename didžiausių pasaulio miestų Niujorke, o ten, kur esti jo šaknys – Lietuvoje. Į tėvų gimtinę Amerikos lietuvį atvedė meilė Elenai Landsbergytei-Bukauskienei.

Dovilo tėvai į Jungtines Amerikos Valstijas emigravo maždaug 1990-aisiais. Tais pačiais metais jau ne Lietuvoje, o Amerikoje gimė Dovilas. Emigrantų šeima gyveno Niujorke, šiuomet madingame Bruklino rajone. Tačiau tuomet, kaip sako Dovilas, viskas buvo kitaip.

„Prisimenu, kad priešais mano namus stovėjo šokolado fabrikas, kurio visas fasadas buvo išpaišytas labai gražiais grafičiais. Vaikystėje žaisdavome šalia to fabriko. Gyvenimas čia ir Lietuvoje skiriasi tuo, kad savo vaikystę praleidau ant asfalto, o mano draugai buvo įvairiausių tautybių – netoliese gyveno lenkai, meksikiečiai, žydai, ispanai, italai...

Su jais važinėdavome dviračiais, mėtydavomės su skraidančia lėkšte. Turbūt visi filmuose matė, kad Niujorko gatvėse stovi vandens kolonėlės ugniagesiams. Atidarydavome jas, nors tai buvo nelegalu. Purkšdavo vanduo per visą gatvę, o mes džiaugdavomės – tai vienas stereotipinių Amerikos vaizdų“, – 15min savo gyvenimo istoriją pasakojo D.Bukauskas.

Asmeninė nuotr./Dovilas Bukauskas vaikystėje Niujorke
Asmeninė nuotr./Dovilas Bukauskas vaikystėje Niujorke

Amerikos lietuvis – koks jis?

Dovilas pasakojo, kad beveik visi žmonės Niujorke turi kitą asmenybės pusę – „foną“, kurio iš pirmo žvilgsnio nepažinsi. „Tavo geriausias draugas gali būti iš Dominikos Respublikos, gali būti iš Anglijos. Mes visi buvome puikūs draugai, draugavome kaip amerikietis su amerikiečiu, bet visi turėjo savo šaknis ir niekam tai nerūpėjo. Kai visi atostogoms išskrenda į savo tėvų ar senelių gimtines, tik tada supranti, kad visi turi tuos skirtingus „fonus“, – apie amerikietišką gyvenimą pasakojo Dovilas.

Kitą asmenybės pusę turėjo ir pats Dovilas, o kiemo draugams nebuvo svarbu, kad jo gyslomis teka lietuviškas kraujas. D.Bukauskas teigė, kad gyvendamas Amerikoje savo tautinės tapatybės nepamiršo – nuo vaikystės lankė šeštadieninę lietuvių mokyklą, atskrisdavo ir į tėvynę.

Asmeninė nuotr./Dovilas Bukauskas jaunystėje Niujorke
Asmeninė nuotr./Dovilas Bukauskas jaunystėje Niujorke

„Lietuvoje lankydavomės maždaug kas trejus metus. Taip pat lankiau lietuvių mokyklą, kuri padėjo ugdyti mano ryšį su Lietuva. Šeštadieninė mokykla išugdė suvokimą, kad esame ne amerikiečiai, o turime savo šaknis, kalbą ir praeitį“, – sakė D.Bukauskas.

Dovilas pripažįsta, kad paauglystėje neturėjo nė menkiausios minties kraustytis į Lietuvą, tačiau požiūris pasikeitė tuomet, kai išvyko į stažuotę Lietuvoje.

„Jaunystėje išvis negalvojau apie ateitį, bet maniau, kad gyvensiu Amerikoje. Pirma mintis, kad galiu gyventi Lietuvoje užklupo tuomet, kai dalyvavau lietuvių išeivių programoje, kuris siunčia jaunus Amerikos lietuvius į stažuotes Lietuvoje. Šioje programoje dalyvavau du kartus. Žinoma, ta darbo patirtis Lietuvoje buvo įvairi, bet čia antraeilis dalykas – esmė buvo patirti lietuvišką gyvenimą, paragauti lietuviško maisto. Man čia visai patiko. Žinoma, tas gyvenimas neturėjo nieko bendro su lietuvių gyvenimu čia, bet tai buvo pirmas kartas, kai man šovė į galvą mintis, o gal nebūtinai Amerikoje gyventi?“ – šypsojosi Dovilas.

Amerikos lietuviai, pasak Dovilo, Lietuvą įsivaizduoja visai kitokią, nei ji yra iš tiesų. Egzistuoja tam tikras „užsikonservavimas“ laike – savo vaikams emigrantai tėvai Lietuvą apibūdina tokią, kokią ją prisimena, o ne tą, kokia yra dabar – XXI amžiuje.

„Ir tai yra labai įdomu! Žinoma, į šį reiškinį galima žiūrėti iš kelių perspektyvų. Pirmiausia, tu pamatai, kaip atrodo patriotizmas, tautos ir šalies suvokimas Amerikoje. Ši lietuvybės vizija, kuri puoselėjama už Atlanto, panašiai skamba ir iš amerikiečių lūpų: Lietuva – tai kugelis, cepelinai, tautiniai drabužiai ir šokiai. Visi tie simboliai yra, bet labiau jiems nereikia gilintis. Iš kitos pusės, kam gilintis, juk ne visi susidomi Lietuva taip, kaip aš. Kai daugiau susipažįsti su šalimi ir joje tenka pagyventi, tuomet gauni gilesnį suvokimą. Užsikonservuoja ir žmonių tartis. Tie, kurie atvažiavę iš ankstesnių kartų, vartoja senus žodžius“, – pasakojo D.Bukauskas.

Tad ir pačiam Dovilui Lietuva, kol dar joje negyveno, buvo nepažintas kraštas.

„Kai atvykdavau į Lietuvą, didžiausias siaubas buvo maistas. Silkė – košmaras, beveik visi rauginti dalykai, išskyrus agurkus, irgi buvo košmaras. Visą tai dabar kapoju iš peties, bet tuo metu toks maistas buvo siaubingas. Visais kitais klausimais Lietuva man buvo didelė pramoga, ypač vaikystėje, kai neteko sukti dėl nieko galvos. Važinėjome po ežerus, įvairias vietas, kaimus. Žinoma, labiausiai pakerėjo gamta – ji irgi paskatino kraustytis į Lietuvą, nes Niujorke gamtos labai mažai“, – pasakojo D.Bukauskas.

Žurnalistikos studijos Niujorke laimės neatnešė

Baigęs mokyklą D.Bukauskas pasirinko žurnalistikos studijas, tačiau ilgainiui suprato, kad žurnalisto duona Niujorke yra labai sunki, todėl kėlė klausimą – dėl ko verta tiek stengtis?

„Būti žurnalistu Niujorke – didelis iššūkis. Tu turi labai norėti tą darbą dirbti. O kad žurnalisto karjera Amerikoje būtų prestižinė, tai čia iš lempos ištraukas dalykas. Aš gal sutikčiau, kad Lietuvoje žurnalistai yra labiau peikiami nei Amerikoje, bet toli gražu tai nėra prestižinė specialybė. Žinoma, priklauso, kur nori gyventi, bet būdamas žurnalistu oriai Niujorke nesijausi. Jeigu nori pusantros valandos važiuoti į miestą, tai gal ir oriai gyventum“, – ironizavo D.Bukauskas.

Asmeninė nuotr./Dovilas Bukauskas
Asmeninė nuotr./Dovilas Bukauskas

Tačiau jis pripažįsta, kad žurnalistikos studijas pasirinko ne dėl noro būti žurnalistu.

„Aš iš esmės nebuvau užsidegęs žurnalistika. Tačiau žiūrėjau į viską per praktinę prizmę – nenorėjau stoti į anglų filologiją ar literatūrą. Pagalvojau, kad žurnalistikos studijos bus praktiškesnės ir iš to išeis puiki karjera. Bet po to, kai susidūriau su Niujorko realybe, supratau, kad turiu labai daug paaukoti. Aš nebijau pasiaukojimo, bet pradedu bijoti, kai netikiu to darbo vaisiaus verte. Ne todėl, kad tas vaisius nėra vertingas, bet tiesiog nebuvau pasiruošęs kovai siekti sėkmės, kad tapčiau populiariu žurnalistu“, – pasakojo Dovilas.

Dovilas pasakojo, kad tobulas gyvenimo Niujorke įvaizdis yra tik mums visiems sukurta iliuzija. Amerikos lietuvis juokais ragino jokiu būdu nepasitikėti seriale „Seksas ir miestas“ rodomu žmonių gyvenimu.

„Mano pažįstami žmonės gyvena su keliais kambariokais ir ne miesto centre. Nepažįstu tokio lygio žmonių, kurie džiaugtųsi laime Manhatane. Na, mano tėvas gyvena centre, bet jis dirba programuotoju, jis tenkinasi mažu butu ir gyvena labai aukštai, kas irgi nėra privalumas.

Visi niujorkiečiai juokiasi, kai žiūri kokį nors serialą, kuriame moterys dirba dizainerėmis ar pardavėjomis ir gyvena dideliame lofte miesto centre. Čia yra didžiausia nesąmonė, kokią tik gali sugalvoti. Niekas taip negyvena. Net rimtų specialybių žmonės negyvena centre! Žurnalisto darbas taip pat ten nėra toks, iš kurio gautum normalų atlyginimą. Pirmus kelerius metus tenkinčiausi vienu kambariu pertvertu fanieros plokštėmis su dar trimis tokiais žurnalistais. To aš nenorėjau“, – pasakojo D.Bukauskas.

Dovilas pasakojo, kad Niujorką aplankyti būtina, tačiau gyventi jame nerekomenduotų niekam.

„Niujorke žmonės džiaugiasi savo kančiomis dėl karjeros ir lygina tas kančias su kitais – kas kenčia daugiau, tas yra kietesnis. Aš to nenoriu. Kai kurie žmonės kritikuoja Lietuvą kaip lėtų tempų šalį, bet šitie tempai man labai tinka ir patinka. Jeigu aš galiu čia nuomotis butą, kuriame gyvenu tik su drauge ir dar galiu katę turėti be jokių kambariokų, kur aš pats turiu du kambarius, tai čia man – kosmosas“, – gyvenimo Lietuvoje ir Niujorke ypatumus lygino Dovilas.

Meilė per atstumą

Stažuotės Lietuvoje metu D.Bukauskas susižavėjo mergina, kuri jam iškart apsuko galvą ir neįmanoma meilė per atstumą kaipmat tapo įmanoma.

15min Elena Landsbergytė-Bukauskienė pasakojo, kad jųdviejų meilės istorija – ir miela, ir juokinga, ir kiek neįtikėtina.

„Turėjau draugę, gyvenančią Amerikoje. Ji pažinojo Dovilą, o mane supažindino su juo. Sako man: „Mano draugai iš Amerikos atvažiavo, einame susipažinti! Bus Doviliukas toks.“ Na, pagalvojau, Doviliukas tai Doviliukas... Bet tikrai nesitikėjau, kad ateis 2 metrų vyras“, – juokėsi.

„O pamačiau ir viskas: jis bus mano vyras. Visą vasarą praleidome kartu, bet atėjo diena, kai lydėjau jį iki stotelės... Jis sako: „Tai va, aš važiuoju namo.“ Klausiu, ką reiškia namo? „Į Niujorką.“ Pašnekėjome labai trumpai, nes buvome sutrikę, nežinojome, ką darysime toliau. Bet priėjome prie išvados, kad reikia pabandyti. Galbūt pavyks draugauti per atstumą – neišeis, tai neišeis. Mes abu esame ramūs žmonės, todėl didelių dramų nekėlėme“, – prisimena Elena.

Asmeninė nuotr./Elena Landsbergytė-Bukauskienė ir Dovilas Bukauskas
Asmeninė nuotr./Elena Landsbergytė-Bukauskienė ir Dovilas Bukauskas

E.Landsbergytė-Bukauskienė pasakojo, kad pirmuosius metus su Dovilu bendraudavo per socialinius tinklus. Būtent meilė per atstumą juodu dar labiau suartino – kiekvieną laisvą akimirką stengėsi kuo daugiau šnekučiuotis.

„Nebuvo juk kito pasirinkimo, neturėjau pinigų nuskristi pas jį, o tėvams nelabai sakiau, kad mes draugaujame...“ – sakė E.Landsbergytė-Bukauskienė.

Tuo metu Elena mokėsi 12 klasėje ir ruošėsi baigiamiesiems egzaminams, kurie jai buvo ypač svarbūs, nes stojo į medicinos mokslus. Todėl tie metai prabėgo labai greitai, apie sielvartą dėl mylimojo nebuvo laiko net pagalvot.

„Kai baigiau mokyklą, nusprendžiau, kad reikia nuvažiuoti į Ameriką. O pinigų juk neturiu. Todėl labai džiaugiausi, kad seneliai, galvodami, jog važiuoju apžiūrėti universitetų, finansavo mano kelionę. Žinoma, paskui jiems prisipažinau, kad pas vaikiną skridau...“ – juokėsi Elena.

„Amerikoje praleidome net porą mėnesių. Kai grįžau į Lietuvą, vėl nežinojome, kaip bus toliau. Tą vasarą sutarėme, kad jeigu kas nors iš mūsų sutiks ką nors kitą, mes rauksime santykius ir skirsimės. Juk negali žmogaus priversti būti kartu, kuris yra kitoje vandenyno pusėje, visko gali atsitikti. Tuomet įstojau į mediciną Lietuvoje ir man tai labai palengvino visus reikalus, nes reikėjo klaikiai daug mokytis. Neturėjau laiko nei liūdėti, nei mąstyti, kad mylimasis JAV, o aš Lietuvoje“, – pasakojo E.Landsbergytė-Bukauskienė.

Vėliau jųdviejų su Dovilu gyvi susitikimai tapo dažnesni. „Pradėjau daug dirbti, kad galėčiau dažniau pas jį nuskristi. Matėmės kas pusmetį – arba jis pas mane atskrenda vasarą, arba aš pas jį žiemą. Vieną kartą buvome susitikę pusiaukelėje Briuselyje (jam nelabai pusiaukelė, bet nesvarbu).

Kai studijavau jau antrame kurse, išgirdau šiuos Dovilo žodžius: „Aš atvažiuoju čia gyventi.“ O tai kaip čia dabar bus – reikės kraustytis, kurti gyvenimą drauge? Aišku, žinia buvo nuostabi, nes jau trejus metus pradraugavome, bet tuo pat metu neįtikėtina“, – teigė E.Landsbergytė-Bukauskienė.

Būtent taip Dovilas Bukauskas Niujorką nusprendė iškeisti į Vilnių.

Emigravo į tėvynę

„Po trejų metų draugystės pagalvojau, kodėl nepabandžius gyventi čia...“ – kuklinosi D.Bukauskas.

Elena pasakojo, kad labai laukė jųdviejų vestuvių. Ta diena išaušo dar po trejų metų draugystės.

„Kažkaip mūsų šeimoje visi tokie, kad anksti susituokia. Būdama 24-erių jau jaučiausi sena moteris – visi 20-ies, 18-os tuokėsi. Galų gale, aš nemačiau prasmės to nedaryti. Jeigu jau gyvenome 3 metus per atstumą ir 3 metus kartu, tai kas jau gali įvykti blogiau?! Nu nieko“, – juokėsi E.Landsbergytė-Bukauskienė.

Kad jau pažinties istorija netradicinė, tai netradicinės ir vestuvės. Elena ir Dovilas susituokė miške. „Abu esame gamtos mylėtojai, norėjome, kad šventė ir būtų gamtoje“, – romantizavo Elena.

„Netiesa, tiesiog sutaupėme pinigų“, – juokais atšovė Dovilas.

Asmeninė nuotr./Elena Landsbergytė-Bukauskienė ir Dovilas Bukauskas
Asmeninė nuotr./Elena Landsbergytė-Bukauskienė ir Dovilas Bukauskas
Asmeninė nuotr./Elena Landsbergytė-Bukauskienė ir Dovilas Bukauskas
Asmeninė nuotr./Elena Landsbergytė-Bukauskienė ir Dovilas Bukauskas

Gyvens Lietuvoje, bet ar pati Lietuva to nori?

Šiuo metu Dovilas ir Elena gyvenimą kuria Lietuvoje ir artimiausių metu iš jos išvykti nežada.

E.Landsbergytė-Bukauskienė yra Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų vaikų ligų ir neonatologijos rezidentė. Ji be galo myli savo darbą, tačiau neslepia, kad požiūris į gydytojus ir jų algos iš tiesų slegia.

Asmeninė nuotr./Elena Landsbergytė-Bukauskienė
Asmeninė nuotr./Elena Landsbergytė-Bukauskienė

„Situacija yra kiek liūdna, bet aš stengiuosi, kad ji gerėtų. Džiaugiamės, kad galime gyventi normaliai ir norėčiau čia pasilikti, nes save laikau tikra patriote ir man čia labai patinka. Turiu tai, ko aš noriu ir man to užtenka. Vienintelis klausimas yra toks, ar kažkada, kai aš baigsiu rezidentūrą, mano atlyginimas bus toks, kad aš galėsiu ramiai gyventi ir man nereikės dirbti per penkis darbus. Jeigu reikės ir jeigu išliks tokios pačios algos, kaip ir dabar, tuomet porai metų teks išvažiuoti ir padirbėti svetur vardan nuosavo būsto, kad nereikėtų nuomotis. Su dabartiniais atlyginimais susitaupyti būtų be šansų“, – pasakojo E.Landsbergytė-Bukauskienė.

D.Bukauskas šiuo metu dirba tekstų vertėju iš anglų kalbos, taip pat rašo ir redaguoja tekstus anglų kalba.

„Mano situacija sudėtinga, nes mano specialybė tiesiogiai siejasi su anglų kalba, bet džiugu, kad ir anglakalbių žurnalistų paklausa čia yra“, – pasakojo D.Bukauskas.

Elenos pavardė išduoda, kad ji – politiko Vytauto Landsbergio anūkė. Nors Elena nesureikšmina, kad yra iš garsios politikų giminės, savo šeima ir jos pasiekimais be galo didžiuojasi. Būtent tai ją dar labiau skatina likti gimtinėje.

„Džiaugiuosi, turėdama tokią didelę šeimą ir žmones šalia, kurie yra tiek nusipelnę Lietuvai. Tai vienas dalykų, dėl kurių jaučiuosi patriotė ir tai viena priežasčių, dėl kurių sąžinė man neleistų išvažiuoti“, – 15min pasakojo E.Landsbergytė-Bukauskienė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Būk sumanus

Ar žinai?

Ar žinai?
Ar žinai?

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką