Ruošėsi iš anksto
„Reikia save bandyti tol, kol gali, nes juk nežinai, kiek tau skirta gyventi“, – šyptelėjo vienas iš vyriausių Lietuvos baikerių, paklaustas, ko jam reikėjo trenktis į tokias tolybes.
Kita vertus, patyrusiam motociklininkui Europoje jau nėra taip įdomu. Senasis žemynas išvažinėtas nuo pačių šiauriausių iki piečiausių jūrų. Tad bendraminčiui jonaviškiui Gintarui Biržiečiui vos užteko prasitarti apie rezgamą mintį perlėkti Ameriką motociklais, ir ponas Arūnas iškart užsidegė tapti vienu iš keliaujančiųjų.Nors Arūnui dėl amžiaus nuomotojai siūlė lengvesnį motociklą, jis išsirinko panašų į tą, kuris stovi jo garaže – su navigacijos įranga, autopilotu, patogia apsauga nuo vėjo ir lietaus.
Maždaug pusmetį buvo naršomas JAV žemėlapis, rengiamas žygio maršrutas, renkama informacija apie vertus aplankyti objektus, ieškoma skrydžio bilietų geriausiomis kainomis.
Iš Amsterdamo į JAV išskrido devyniese – šeši vyrai ir trys moterys. Ponas Arūnas buvo vyriausias grupės narys, kiti – keturiasdešimtmečiai ir jaunesni.
Vyriausio keliautojo bagažas buvo didžiausias. Mat baikeris, be asmeninių daiktų, dar susipakavo ir savo šalmą bei specialią aprangą, nes žinojo, kad Amerikos orai gali ir nelepinti.
Išsinuomotais motociklais
Atvykėliai Čikagoje neužsibuvo. Išsinuomojo penkis naujutėlaičius skirtingų klasių motociklus „Harley-Davidson“. Nors Arūnui dėl amžiaus nuomotojai siūlė lengvesnį motociklą, jis išsirinko panašų į tą, kuris stovi jo garaže – su navigacijos įranga, autopilotu, patogia apsauga nuo vėjo ir lietaus.
Pasirūpinę transporto priemonėmis, lietuviai leidosi į kelionę vakarinės JAV pakrantės link. Moterys, pabūgę nenuspėjamų Amerikos orų, dažniau važiavo automobiliu baikeriams iš paskos, mielai atlikdamos fotografų funkcijas.
Kelionei nuo Čikagos į San Franciską lietuviai pasirinko per Centrinės Amerikos lygumas besidriekiantį dar 1926 metais atidarytą 66 kelią, žinomą pavadinimu „Route 66“. Nuo 1985-ųjų šis kelias jau nebenaudojamas pagal pirminę savo paskirtį, tačiau įgijo nacionalinio kraštovaizdžio kelio statusą ir tapo vienu iš pasauliniu mastu žinomų simbolių.
„Mums reikia netradicinių įspūdžių. Važiuodami šiuo istoriniu keliu galėsime pamatyti tikrąją Amerikos provinciją ir turėsime progą aplankyti daug įdomių vietų“, – svarbiausius maršruto pasirinkimo kriterijus bendrakeleiviams nusakė žygio organizatorius G. Biržietis.
Tiesiant žymųjį kelią maždaug kas 200 mylių kurdavosi gyvenvietės, kuriose bazuodavosi statybininkai. Todėl beveik kiekviename miestelyje galima pamatyti iš anų laikų išlikusios jau aprūdijusios technikos. Atvykėlių įspūdžius paįvairina vietinių gyventojų – indėnų – buities muziejai. Degalinėje netgi galima įsipilti benzino iš anų laikų benzino kolonėlės, tiesa, dvigubai brangiau.
Keliautojus iš Lietuvos stebino labai skurdūs, pašiūres primenantys provincijos gyvenamieji namai, šalia kurių dažnai puikavosi prašmatnūs džipai.
Keliautojams neteko nukrypti nuo iš anksto sudaryto savo kelionės plano. Nebent tais atvejais, kai vietiniai gyventojai ar sutikti kiti keliautojai papasakodavo apie netoliese esančius indėnų rezervatus ar kokias nors įspūdingas gamtos grožybes.
A. Adomaitis sako negalintis išskirti nė vienos kelio atkarpos – visos jos buvo savotiškai įdomios. Didžiąją dalį JAV ploto užima prerijos. Smėlynus, lygumas, skurdžią augaliją nuo Las Vegaso pakeičia kalnai, kurių viršūnės šauna daugiau kaip į 4 000 m aukštį, kelias vingiuoja serpantinais. Vertas dėmesio Arizonoje plytintis Didžiojo Kanjono nacionalinis parkas, kurio gamta – nepaliesta žmogaus rankos, be to, čia itin įspūdingas pats Didysis Kanjonas.Prisiekęs Lietuvos baikeris sako prieš kelionę labiausiai nerimavęs dėl galimų didžiulių greičių JAV greitkeliuose.
Nelepinami oro sąlygų, kęsdami karštį ir net minusinę temperatūrą, smarkų lietų, vėtrą ir nedidelius tornadus, baikeriai per dieną vidutiniškai įveikdavo apie 600 kilometrų. Tarp miestelių prerijose jie važiuodavo apie 90 km/val. greičiu.
Prie Ramiojo vandenyno išsimušę ties Santa Marija, baikeriai kalnais pasuko šiauriau esančio San Francisko link. Tačiau viename didžiausių JAV uostų ilgiau neužsibuvo – išskubėjo atgal į Čikagą. Grįždami jie pasuko kitu, modernesniu, keliu – per Denverį, Linkolną, Omahą.
Vairuoti nesunku
Prisiekęs Lietuvos baikeris sako prieš kelionę labiausiai nerimavęs dėl galimų didžiulių greičių JAV greitkeliuose. „Nežinojau, ką tai reiškia. Tačiau nuomonę greitai pakeičiau. Amerikoje vienodai nesunku važiuoti ir dideliame mieste, ir užmiestyje. Ypač kai laikaisi kelių eismo taisyklių. O Amerikoje jų laikosi visi. Jei parodai posūkį ar važiuoji didžiausiu leistinu greičiu, niekas nemėgins tavęs aplenkti. Per visą savo kelionę JAV nematėme nė vieno eismo įvykio“, – amerikietiško vairavimo subtilybėmis dalijosi baikeris.
Amerikos keliuose policija – ne retenybė. Kartais policijos automobilis įjungtu švyturėliu išdygsta labai netikėtai. Tačiau, kitaip nei Lietuvoje, JAV policininkai stengiasi būti patarėjai, pagalbininkai, o ne baudėjai ar įvykių fiksuotojai. Kai artėdami prie Mirties slėnio, žemiausios Amerikos žemyno vietos, baikeriai sumanė išsirikiuoti per visą kelią, kad juos draugai galėtų įamžinti vaizdo kamera iš automobilio, kaipmat prisistatė policininkas. Pasidomėjo, iš kur keliautojai atvykę, kodėl važiuoja su Čikagos numeriais. O išsiaiškinęs priminė, kad jie pažeidžia taisykles, neleisdami iš paskos važiuojančiam automobiliui aplenkti. Sužinojęs, kad motociklai ir automobilis yra viena kompanija ir nė neketina lenktyniauti, patarė daugiau neišdykauti, kad neįvyktų kokia nelaimė, ir palinkėjo gero kelio.
Amerikoje saugu keliauti dar ir dėl retų transporto priemonių vagysčių. „Vieno motelio savininką gerokai nustebinome paklausę, ar saugu palikti savo motociklus gatvėje prie motelio. Jis iškart pamanė, kad greičiausiai būsime girdėję apie besiartinančią baisią audrą“, – prisiminęs juokėsi ponas Arūnas.
Geranoriški gyventojai
Amerikos provincijoje atrodė, tarsi laikas būtų sustojęs – žmonės ramūs, niekur neskuba, daugelyje miestelių aptarnaujantis personalas vilki anų laikų drabužius, matėsi jodinėjančių skrybėles spalvingomis plunksnomis apsikaišiusių indėnų, prerijose lakstančių laukinių mustangų, kitų žvėrių bandų.
Provincijos gyventojai – labai dėmesingi ir geranoriški. Užtenka tik mestelėti žvilgsnį vietinio gyventojo pusėn, žvilgsniai susitiks, ir jis atsiprašys išprovokavęs galbūt nepageidautiną kontaktą, o jeigu užkalbinsi – jis viską išpasakos iki smulkmenų.
„Kelyje užtenka stabtelėti vos keletą minučių, ir vienas po kito stoja važiuojantys automobiliai. Vairuotojai būtinai paklaus, ar neturime problemų, ar nereikia kokios nors pagalbos. Vieno motelio savininkas, sužinojęs, kad mes atvykome iš taip toli, net išsitraukė savo katerį ir pasiūlė mums ekskursiją po Kolorado užtvanką Didžiojo Kanjono nacionaliniame parke. Sugaišusiam pusę dienos dėl mūsų, jam vos įsiūlėme 50 dolerių“, – žmonių geranoriškumu stebėjosi A. Adomaitis.
Daugeliui sutiktų žmonių Lietuva – nežinomas kraštas. Kartais, išgirdę žodį „Lithuania“, jie pamanydavo, kad tai miestas kokioje nors JAV valstijoje ar Prancūzijos sritis. Tačiau kartą JAV glūdumoje sutiktas vienas apie 40 metų vyras, geografijos mokytojas, prisipažino turįs lietuviško kraujo, nors ir nekalbąs lietuviškai, žinąs, kur yra šis kraštas ir turįs svajonę jį aplankyti.
Nakvoti keliautojai sustodavo pakelės moteliuose – jie paprastai įrengti kitados buvusiose smuklėse ar viešnamiuose. Rasti nakvynę nesunku – ji dviviečiame kambaryje kainuoja apie 60 JAV dolerių. Prie kiekvieno motelio įrengti griliai, kur galima išsikepti kepsnių. Šia galimybe grupės moterys mielai naudojosi.
Amerikietiškas maistas lietuviams nepasirodė labai skanus – amerikiečiai maisto gamybai naudoja daug kukurūzų miltų ir valgo gana riebius bei aštrius patiekalus. Todėl, esant galimybei, tautiečiai rinkdavosi kinų restoranus.
Brandaus amžiaus Lietuvos baikeris neslepia, kad visiems jo kolegoms buvo neramu, kaip jis atlaikys didelį kelionės tempą ir fizinį krūvį.
Keliautojai pastebėjo, kad nuolatinis kramsnojimas viešosiose vietose yra tapęs daugelio amerikiečių, ypač jaunų, įpročiu. „Tipiškas amerikietiškas vaizdelis: gatve eina jauna porelė, abu gerokai aptukę, bet ramiai sau žingsniuodami iš ant pilvo pakabinto krepšelio traukia ir traiško spragėsius ar bulvių traškučius“, – pasakojo pirmą kartą JAV lankęsis baikeris.
Buvo verta keliauti
Lietuvių kelionė skersai JAV ir atgal truko tris savaites. Per tą laiką sukarta apie 12 tūkst. kilometrų. Keliauti iš rytų į vakarus garsiuoju „Route 66“ – labai populiaru. Tokia kelionė yra dažno JAV baikerio garbės reikalas. Tačiau amerikiečiai buvo tiesiog apstulbę, kai sužinodavo, kad per tris savaites lietuviai suspėjo nuvažiuoti tokį tolimą kelią ir dar sugrįžti.
Kelionė per JAV vienam žmogui kainavo apie 16 tūkst. litų. Daugiausia lėšų surijo motociklų nuoma – 2 260 JAV dolerių. Tačiau su vienminčiais iš įvairių Lietuvos baikerių klubų perlėkęs JAV A. Adomaitis sako, kad buvo verta ryžtis tokiam iššūkiui. „Bent jau dabar žinosiu, kas ta Amerika yra“, – lakonišką paaiškinimą šypsena palydi pašnekovas.
Brandaus amžiaus Lietuvos baikeris neslepia, kad visiems jo kolegoms buvo neramu, kaip jis atlaikys didelį kelionės tempą ir fizinį krūvį. Dabar jis gali drąsiai sakyti, kad dažnai po dienos kelionės jis jausdavosi mažiau pavargęs nei jaunesni jo kolegos. Įgyvendinęs seniai puoselėtą svajonę, kol kas A. Adomaitis didelių kelionių planų nekuria, bet ir nesako „ne“: „Jei pasitaikys kokia provokacija, kodėl gi nesusigundžius?“
