Negi traukiatės iš sporto, Andrejau?
Andrejus: Dar ne visas viltis palaidojau... Nepalieku sporto visiems laikams, tiesiog įjungiau tausojimo režimą: judu nebe taip aktyviai, darau specialius pratimus. Ir Lietuvoje, ir užsienyje konsultavausi su medikais, operuoti man susidėvėjusį kelio sąnarį ar ne. Blogiausia, kad paskui būtų labai ilga ir sunki reabilitacija. Metus negalėčiau sportuoti.
Sportiniai krūviai sumažėję ir dėl artėjančių savivaldybių rinkimų. Planuoju dalyvauti ir, jeigu pavyks, padėti spręsti Vilniaus problemas.
Trenerių, gydytojų nuomonė – viena. O ką jūs, Laura, artimiausias žmogus, patariate vyrui?
Laura: Aš už tai, kad neverta operuotis ir prarasti visų metų. Jei kalbėtume tik apie du tris mėnesius... o čia – metai! Paskui per daug sunku grįžti.
Andrejus: Labiausiai dar gundo Londono olimpiada. Ir Laura, ir aš esame įtraukti į sąrašus. Laura – perspektyvi, daug žadanti, ji – pirmame sąraše. O su manimi dar bus matyti...
Nepavydite, kad jūsų sporto apkrova mažėja, o visai neseniai dukrą pagimdžiusi Laura, pilna energijos, vėl neria į sportą?
Andrejus: Vidinio pavydo galbūt ir yra. Matau dešimčia, penkiolika metų jaunesnių sportininkų ir jaučiu, su kokiu entuziazmu, jėga, energija, lengvumu jie siekia aukštumų. Akyse – ugnis! Tik tie jaunuoliai dar nežino, kiek reikės tos ugnies, kad sportuotum daug metų, kad pasiektum rezultatų... Žinau, kad kiekvienas medalis turi ir tamsiąją pusę, todėl titulų nepavydžiu. Pasiilgstu tik tos ugnies...
Ar į politiką einate vedamas minties, jog reikės kažkaip gyventi baigus sportuoti?
Andrejus: Su Laura esame baigę mokslus, todėl neprapulsime. Be to, galiu dalytis patirtimi, būti treneriu, konsultantu. Bet kuriuo atveju vis tiek liksime šalia sporto.
Laura: Andrejaus patirtis man dabar daug kur padeda.
Andrejus: Geras sportininkas nebūtinai bus geras treneris, bet kai kurie mano patarimai Laurai į naudą. Aišku, sunku, kai jauti tą pabaigą artėjant... Įsivaizduokite, dvidešimt metų sportuoji, turi savo režimą, darai tai, ką reikia ir ką geriausiai moki... ir staiga viskas pasibaigia. Turi susirasti kitą darbą, veiklos. Jausmas – tarsi vėl į pirmą klasę eitum.
Tai, kad abu esate sportininkai, netgi tos pačios sporto šakos atstovai, jums padeda sutarti ir gyvenime?
Andrejus: Du sportininkai geriau supranta vienas kitą. Vyrui ar žmonai grįžus po treniruotės nereikia aiškinti, kodėl esi pavargęs.
Laura: Arba kai reikia išvažiuoti į treniruočių stovyklas, nekyla klausimų ar pavydo, ką ten veiksi.
Du sportininkai geriau supranta vienas kitą. Vyrui ar žmonai grįžus po treniruotės nereikia aiškinti, kodėl esi pavargęs.
Be užsispyrimo sporte nieko nepasieksi. Kaip tą užsispyrimą ir ambicijas nuraminti grįžus namo?
Andrejus: Būna situacijų, kai nesutariame, bet kad kiekviename žingsnyje bartumės, to nėra buvę.
Laura: Tą užsispyrusį charakterį demonstruoji sporte, o ne namuose. Normaliame gyvenime esi normalus žmogus. Emocijas, intrigas, jėgą palieki sportui. Be to, mes su Andrejumi vienas kitą pažįstame jau aštuonerius metus, žinome, kaip kuris galėtų pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje.
Prisimenate vienas kitą iš tų laikų, kai pirmą kartą susitikote?
Laura: Man Andrejus ir Edvinas Krungolcas buvo Dievai, Žvaigždės! Iš pradžių būdavo net nejauku bendrauti.
Andrejus: Laura atėjo į mūsų sporto salę Lazdynuose, kai dar plaukimą lankė. O mūsų treneris ją vis kalbino į penkiakovę pereiti. Jauna mergička... Bet jokių minčių tada nebuvo. Gal ir krito į akį, bet kad ji – būsima mano žmona, tikrai nepagalvojau.
Pažįstami tiek laiko, o jūsų sąjunga įvyko tik prieš metus...
Laura: Kaupėsi kaupėsi ta simpatija ir, kaip sako, sprogo.
Andrejus: Buvo daugybė aplinkybių, smulkmenų, iš kurių dėjosi mūsų santykiai. Nebuvo taip, kad vienas žvilgsnis, akimirka, ir viskas.
Laura: Tikrai ne iš pirmo žvilgsnio pamilome... iš dešimto kokio...
Jūsų vestuvės daug kam buvo netikėtumas, nes tada spaudoje Andrejaus šeima buvo vadinama klaipėdietė gyvenimo draugė Marija ir aštuonmetė jųdviejų dukra Anastasija. Negailestingi komentatoriai skelbė, kad išskyrėte šeimą...
Laura: Visokių komentarų buvo... Jų visada ir bus. O kokia yra tiesa, žinosiu tik aš ir mano vyras. Todėl nei neigsiu, nei teisinsiuosi. Kad ir ką sakytum, kas norės, tikės, o kas nenorės – netikės.
Pirmoji šeimyninė Andrejaus patirtis pasirodė skausminga ir nesėkminga. Neturėjote abejonių, kad gal ir jūsų istorija baigsis taip pat?
Laura: Žinau, kad toje šeimoje Andrejus nebuvo blogas vyras, visada bendravo ir bendraus su vaiku. Jis labai norėjo ir mūsų vaiko. Norėjo matyti, kaip kūdikis auga, svajojo gyventi šeimoje kasdien. Manau, kad jis jau subrendo šeimai, pasiruošęs būti tikru tėčiu ir vyru. Ir man dabar pats laikas būti mama. Dievas mums suteikė tikrą dovaną – turėti vaikų. Priėmėme ją nė kiek neabejodami.
Vis mažiau žmonių vaikų gimimas ir santuokos įteisinimas yra neatsiejami...
Laura: Mano vizija visada buvo: ištekėti, turėti vyrą, vaikų.
Andrejus: Aš turėjau visokios patirties: ir šeimą be santuokos, ir su ja. Kuri geresnė, nežinau. Blogai tik, kai per suaugusių žmonių eksperimentus nukenčia vaikai. Skyrybos, dėmesio stoka, atstumas tampa didžiausiomis kliūtimis bendrauti su vaikais.
Su dukra Anastasija bendraujate?
Andrejus: Žinoma. Ji lanko meninę gimnastiką, neseniai tapo savo amžiaus grupės Lietuvos čempione. Didžiuojuosi ja, bet aišku, bendravimo galėtų būti ir daugiau.
Laura: Atstumas... Gyventų vaikas Vilniuje, tikrai dažniau matytųsi.
Andrejus: Kitiems gal atrodo, kad per mažai stengiuosi... Kaip pavyksta... Kol baigė mokslus, draugė gyveno pas mane Vilniuje, bet paskui Klaipėdoje susirado darbą. Kurį laiką dar bendravome per atstumą. Dukra augo Klaipėdoje, o aš buvau atvažiuojantis ir išvažiuojantis tėvelis. Su mažąja dukrele, aišku, visai kitaip. Su Adriana esu kasdien.
Laura: Andrejus viską moka, viską padaro. Neretai palieku juos dviese ir puikiai susitvarko.
Andrejus: Adriana tikrai nėra kaprizinga. Būna, kad tėvai nuo rankų vaiko nepaleidžia, o mūsiškė – visai neproblemiška. Gražiai auga, o mes džiaugiamės. Pabundi ryte, pasižiūri į vaiką ir iškart veide – šypsena.
Aš motinystei tikrai atidaviau nemažai, bet ilgiau būti tik mama nebegalėjau. Laikas man – labai brangus. Iki olimpinių žaidynių lieka dveji metai – pats laikas pradėti intensyviai treniruotis.
Galbūt tėvystė kitokia ir dėl brandesnio jūsų amžiaus?
Andrejus: Taip, tada net mano gyvenimo ritmas kitoks buvo: varžybos, stovyklos, treniruotės. Visą savo laiką buvau atidavęs sportui, o vaikui, šeimai – tik laisvalaikis, kurio buvo labai nedaug. Dabar ir amžius mano kitas, ir sportavimo intensyvumas kur kas mažesnis. Galų gale su metais daraisi brandesnis, atsakingesnis. Man pačiam dabar labai įdomu stebėti vaiką, kaip jis auga, kaip šypsosi. Anksčiau gal laiko tam nebuvo, gal dėmesio nekreipiau. Rūpėjo kiti dalykai, nuolat skubėjau, lėkiau...
Laura, jums, kaip sportininkei, vaikas tam tikra prasme buvo šioks toks karjeros trukdys...
Laura: Taip, metus aš praleidau. Bet esu jauna, man dar daug kas priešaky. Daug lengviau gimdyti mano amžiuje ir grįžti į sportą, nei vėliau ir be vilties grįžti. Be to, ne mes, o vaikas pasirenka, kada ir pas ką ateiti.
O jeigu organizmas po gimdymo taip pasikeitė, kad geriausių rezultatų nebepasieksite?
Laura: Tikiu, kad jų bus. Mačiau ne vieną atvejį, kai pagimdžiusios mūsų šakos sportininkės labai sėkmingai grįžta į sportą. Ir grįžta dar stipresnės, ištvermingesnės. Yra moterų, kurios ir po tris vaikus pasigimdžiusios puikiai sportuoja.
Šiek tiek pristabdote žmoną?
Andrejus: Nestabdau, tik parodau pavyzdžius. Yra sportininkių, kurios vos pagimdžiusios po mėnesio ar kelių savaičių puola sportuoti, bet nuo didelių krūvių prasideda sveikatos problemos.
Laura: Aš ir neskubėjau. Penkis mėnesius buvau tik su vaiku, maitinau, auginau. Tik prieš porą mėnesių pradėjau treniruotis. Tikrai nebuvau iš tų, kurios vos pagimdžiusios lekia į sporto salę, išvažiuoja treniruotis į kitus miestus ir vaiką palieka prižiūrėti auklėms. Aš motinystei tikrai atidaviau nemažai, bet ilgiau būti tik mama nebegalėjau. Laikas man – labai brangus. Iki olimpinių žaidynių lieka dveji metai – pats laikas pradėti intensyviai treniruotis.
Ar laukiantis pavyko nepriaugti daug svorio, ar greitai jo atsikratėte?
Laura: Per nėštumą priaugau tik devynis kilogramus. Praktiškai tiek, kiek reikia vaikui. Kai pagimdžiau, likę kilogramai dingo per kelias savaites. Laukdamasi prisižiūrėjau: gėriau šviežias sultis, valgiau neriebų maistą. Kažkur perskaičiau, kad kūdikiui reikiamų kalorijų kiekio užtenka tik iš vieno banano ir stiklinės pieno. Didžiausia klaida – valgyti už du. Jeigu užsimanydavau valgyti, paimdavau kokį vaisių.
Dieve mano, kokia teisinga! O kur tos istorijos apie nėščių moterų išsvajotą silkę, raugintus agurkėlius, kreminius pyragaičius...
Laura: Kuo ramiausiai kasdien suvalgydavau ir pyragaitį, ir kelis saldainius ar bandelę. Savęs neribojau, tačiau valgiau saikingai. Nėštumo pabaigoje buvo sunkiau: kartais būdavo, pabundu naktį ir taip noriu valgyti, taip noriu... Suvalgydavau bananą ar stiklinę vandens išgerdavau. Svorio daug nepriaugau, tik pajutau, kad beveik metus intensyviai nesportavus raumenynas gerokai nusilpo. Vien sporto salėje dabar kasdien dirbu po pusantros valandos, kad atgaučiau formas, stiprų gražų pilvo presą, kurį turėjau prieš nėštumą.
Jūsų šeimoje įmanoma, kad Andrejus trenktų kumščiu per stalą: „Nesportuosi. Vaiką auginsi.“
Laura: Ne, tikrai nesutikčiau.
Andrejus: Ir aš taip niekada nepasakyčiau.
Laura: Jis žino, kad aš – stipri. Tiki manimi. Gal net per daug tiki. Penkiakovė – tokia sporto šaka, kur negali žinoti, kaip tau pasiseks: vieną dieną tu pirmas, rytoj – penktas ar penkioliktas. Ir patys stipriausi kartais lieka paskutiniai.
Andrejus: Specialiai medum Lauros netepsiu, bet ji tikrai yra stipri, elitinė penkiakovininkė. Dar prieš motinystę, 2009 metų sezone, Laura buvo lyderė, pasauliniame reitinge – pirma, antros vietos nugalėtoja pasaulio čempionate. Rezultatai iškalbingi. O kokie jos pajėgumai dabar, bus aišku pavasarį. Bet aš žinau, kad Laura – maksimalistė, todėl darys viską, kad pasirodytų geriausiai.
Jums patinka Lauros maksimalizmas?
Andrejus: Sporte – taip.
Laura: Gal Andrejus norėtų, kad ir su siurbliu po namus maksimaliai lakstyčiau... Vis moko mane...
Andrejus: Kaip siurbti kambarius gal ir nemokau, bet dėl kitų buities dalykų kartais tikrai patariu.
Laura: Aš ir taip stengiuosi: tvarkausi namie, gaminu, auginu vaiką... Kol buvau nėščia, daugiau laisvo laiko turėjau, tai ir pietus, ir vakarienes ruošdavau. Karštą maistą patiekdavau...
Andrejus: Taip, taip... kaip idealių šeimų vadovėliuose rašo (juokiasi).
Laura: Grįždavo iš varžybų – visada stalas paruoštas, gėlės vazoje, laukiu... Stengiausi, kiek galėjau.
Andrejus: Tik kasdien tokių dalykų man nereikia. Kas per daug, tas nesveika. Nemėgstu per saldžiai.
Degančios žvakės, taurė vyno... Tokia tradicinė romantika ne jūsų būdui?
Andrejus: Aš – gal ir romantikas, bet ne toks.
Laura: Ne žvaigždžių skaičiuotojas...
Andrejus: Jeigu pasisekė varžybos ar yra proga, tada visai smagu. O eilinį vakarą pamatęs namuose tokį vaizdelį su žvakėmis, ką nors pradėčiau įtarinėti...
Laura: Andrejus dėmesingas kitaip. Progai esant ir gėlių dovanoja. Pačių gražiausių, geriausių...
