Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Bialobžeskis. Po kelionių į pragaro ratus (papildyta gruodžio 3 d.)

Andrius Bialobžeskis
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Andrius Bialobžeskis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kino filme „Kai apkabinsiu tave“ aktoriaus Andriaus Bialobžeskio (43) vaidyba stebina. Atrodo, jo veide šviečia visa išblaškytos pokario Lietuvos istorija. Net sunku į jį žiūrėti – tokį sugniuždytą, persmelktą kaltės jausmo, su neišdalytos tėvo meilės pėdsakais akyse. „Tai nebuvo lengvas metas“, – atsargiai prasitaria aktorius, prisiminęs įtemptas filmavimo dienas. Jomis ir asmeninis Andriaus gyvenimas dužo į šipulius bei spindėjo naujų jausmų deimantais.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

2006-aisiais Kristijono Vildžiūno filme „Aš esi tu“ suvaidinai keistuolį architektą. Po dvejų metų Kristijonas vėl pakvietė filmuotis „Kai apkabinsiu tave“. Ir kodėl jis tave taip mėgsta?

Jo reikėtų klausti. Man – irgi mįslė. Paslaptis, juk niekuomet nebuvome pernelyg geri draugai. Kažkaip sekėsi, per „Aš esi tu“ filmavimus, matyt, susidirbome, gerai suprantame vienas kitą.

Tavo herojus iš sovietinės Lietuvos 1961-aisiais atvyksta susitikti su dukra, kuriai per karą drauge su motina pavyko pasitraukti į Jungtines Amerikos Valstijas. Dukra užaugusi, tėvas senstelėjęs, ligotas ir kankinamas kaltės jausmo. Tikriausiai ir pats žinai, ką reiškia, kai vaiko nėra šalia. Juk tavo dukra Agota irgi jau keletą metų gyvena užsienyje?

Tai – dvi skirtingos situacijos. Agota išvažiavo, nes dabar pasaulis – pilnas galimybių. Rūta iš filmo buvo priversta bėgti, dar vaikas su mama traukėsi nuo karo. Anuomet nuotolis buvo neįveikiamas, žmonės laiškus svetimais vardais pasirašinėdavo, o dabar – argi iki Londono nuotolis? Parašai „Facebooke“, gauni atsakymą. Koks čia nuotolis?!
Filme įtampa baisinė, nors pats dukters laiškas nėra akcentuotas. O juk tai – reali istorija. Taip atsitiko garsiam teatro režisieriui Romualdui Juknevičiui ir jo dukrai, Amerikoje gyvenančiai Daliai Juknevičiūtei. Susitikimą su tėvu ji aprašė laiške savo vyrui, poetui Algimantui Mackui. Tas dramatiškas laiškas vėliau buvo išspausdintas „Metų“ žurnale. Skaičiau jį, ne laiškas – tikras apsakymas. Mano močiutė Kazimiera Kymantaitė mokėsi kartu su Juknevičiumi. Kažkada lyg ir buvo užsiminusi, bet niekas iš tiesų nežino, kaip ten atsitiko. Mama pasakojo, kad iš Berlyno Juknevičius grįžo labai prislėgtas, o paskui greitai mirė, gal po dvejų metų.
Kai filmavomės, daug kalbėjomės apie baimę prarasti ryšį. Kristijonas irgi turi dukrą, aš turiu...

Sakoma, tėvą ir dukrą dažnai sieja ypatingas ryšys...

Labai stiprus. Ir turintis įvairių perspektyvų – gali būti gerų dalykų, gali būti blogų. Tai visuomet daugiau nei tiesiog ryšys.

Tavo dukra – vienturtė. Sutik, meilė tada – dar stipresnė, juk turi vieną vienintelį vaiką...

Kai egzistuoja baimė prarasti ryšį, atsiranda didžiulis kaltės jausmas. Galvoji apie valandas, kurias galėjai praleisti kartu, bet nepraleidai. Agota Londone treti metai. Viskas gerai ten, ji dirba, lyg ir žada mokytis, bet slepia nuo mūsų, sako, atsibodo, kad kišamės. Nori nenori, egzistuoja sovietinių laikų banali banalybė, kad būtinai reikia aukštojo mokslo, jei nori susitvarkyti gyvenimą. Bet kokia prasmė mokytis, jei tau visiškai neįdomu?! Gerai, kai esi nutaręs, ko nori, kas traukia, o jei ne?

Bėda ta, kad niekada negali žinoti, kas vaikui šaus į galvą. Manau, ir tavo šeimoje būtų buvęs siurprizas, jei būtum pasakęs, kad nori tapti, pavyzdžiui, virėju?

Sunku pasakyti, anais laikais kulinarinis technikumas buvo svarbi vieta, ne visi įstodavo. Virėju, beje, aš tapau. Vaidinu dabar jį Rolando Kazlo spektaklyje „Raštininkas Bartlbis“, o ir gyvenime prie puodų pasisukioju. Mechaniku? Na, visi gi matė mano sugebėjimus technikos tyruose, tad nespaudė. Be to, dar tarnyba sovietinėje armijoje kybojo virš galvos, taigi, neliko laiko ilgai svarstyti. Kadangi tais metais aktorių kurso nerinko, įstojau mokytis lietuvių kalbos ir literatūros.

Nori nenori, egzistuoja sovietinių laikų banali banalybė, kad būtinai reikia aukštojo mokslo, jei nori susitvarkyti gyvenimą. Bet kokia prasmė mokytis, jei tau visiškai neįdomu?! Gerai, kai esi nutaręs, ko nori, kas traukia, o jei ne?

Nejau tavo dukra niekuomet nebuvo pagalvojusi apie aktorystę?

Buvo. Dabar viena ausimi esu girdėjęs apie scenarijaus rašymo studijas Londone, tik jos labai brangios, tėvui plaukai piestu ant galvos stojasi. Iš tikrųjų vaikai pasirinks patys, tegu ieško savo kelio.

Filme pasirodei labai įsijautęs į vaidmenį, toks liūdnas, senas, nelaimingas, sugniuždytas...

Gal net per daug buvau „įšokęs“ į savo vaidmenį. Būdavo dienų, kai darydavosi nejauku realiame gyvenime.

Kaip suprantu, tavo gyvenimas tuo metu irgi vertėsi kūlvirsčiomis? Apsisprendei išeiti iš namų, Agota išvažiavo gyventi į užsienį, atsirado mylima moteris...

Taip jau sutapo. Pasikeitimai buvo skausmingi – ir labai gražūs, ir kartu labai dramatiški.

Vadinasi, nori ar nenori, tačiau tai, kuo gyveni, ką išgyveni, atsiduria vaidmenyje?

Prieš kamerą užsivelki drabužį ir „užsidedi“ mintis. Tos mintys tavęs neturi palikti. Jei taip atsitiks, vien drabužiais jų nesusigrąžinsi. Buvau lyg koks atsiskyrėlis, reikėjo kažkaip gelbėtis nuo to vienišumo kubu.

Argi iš tokios būsenos negali ištraukti jausmai? Meilė?

Ji ir išgelbėjo. O gal ji todėl ir atsirado? Nors ne, jausmai tiesiog ateina, nieko su tuo negali padaryti. Ir man dar būtinai – su visokiais dramatizmais. Tarsi būčiau ilgai klaidžiojęs gūdžiame miške, prieblandoje ir staiga – be galo graži žemuogių pieva. Atsigulu ant žolės ir mane nušviečia saulė...

Gal viskas taip sudėtinga, nes pats esi romantinės, poetinės natūros?

Gali būti... Juk gyvenimo atramos – poezija, muzika, vaidmenys – ne veltui atsiranda būtent tokios.

Taigi, tavo bičiuliams nė kiek ne keista, kai Nidoje arba Vilniuje, vienoje populiarioje vyninėje, vasaros vakarais išgirsta tave skaitant Josifą Brodskį arba Henriką Radauską?

Na, taip, kurie mane pažįsta, nenustemba.

Poezija dar kam nors įdomi?

Ne „Siemens“ arena, net ne „Domino“ teatras, bet jei šimtas žmonių valandą mirtinoje tyloje klausosi eilėraščių, vadinasi, įdomi.

O kaip tai atrodo tiems, kurie tave vis dar tapatina su Mirka iš buvusio itin populiaraus serialo „Nekviesta meilė“?

Tokie vaidmenys kaip Mirkos lengvai ateina ir taip pat lengvai išeina. Jie visai manęs neliečia, į tokius nesudedi savo nemigos naktų, to, ką galvoji vaikščiodamas vienas prie ežero ar pajūryje, kai žiūri į žvaigždes naktį arba glostai katiną. Esama vaidmenų, kurie nepalieka, ir yra Mirka. Pašvilpsiu, ateis.
Gerai viskas su tuo Mirka, man dėl jo ne gėda. Jei žmogus nevaikšto į teatrą, tai jo problemos. Ir tai, ką jis mato, ką nori pamatyti, su kuo tapatina. Juk nesitempsiu jo su savimi į Prienus, kad pilnoje kultūros namų salėje pasiklausytų, kaip deklamuoju Radauską.

Vis dėlto džiaugiesi, kad Mirka tave paliko ramybėje?

Jo mutantas atsirado seriale „Širdys paklydėlės“. Tas dar didesnis iškrypėlis už Mirką.
Tiesą sakant, personažai juk nekalti. Jie yra tokie, kokius kažkas sumąstė.

Argi nebūtų įdomu juos visus surinkti prie vieno stalo?

Nežinau, ar jie surastų ką nors bendra.

Negaliu pakęsti nihilizmo, kurio tiek daug. Jis baisiau už alkoholizmą, jis užkrečiamas, o juk nėra viskas taip blogai – žmonės gatvėje šypsosi.

Gal – tave?

Sakai, sudėliotų puzlą? Tokį kreivą... Įdomu, kas išeitų? Gal – vieni juoduliai.

Pirmasis į galvą atėjęs palyginimas, kai pamatau tave gatvėje, – liūdnojo vaizdo riteris. Tikriausiai nieko originalaus?

Teatras nėra linksmybių vieta. Kuo labiau sensti, tuo labiau supranti, kad sensti. Norėčiau manyti, kad šitas laikotarpis – naujų žingsnių į priekį laikas. Nuo 2008–ųjų antrosios pusės – keletas brangių vaidmenų: Makbeto „Šekspyriadoje“, „Katine Temzėje“, kine, paskui „Bestijoje žydromis akimis“. Ir tie vidiniai pasikeitimai... Nuo demoniškų dalykų – prie šviesos. Be abejo, nauji jausmai tam turėjo įtakos. Žmogus, kuris dabar šalia manęs, padeda gyventi. Ir kelias darosi aiškesnis, nors, žinoma, visa tai – tik pradžia.

Ar buvo dienų, kai atrodė, kad nugarmėsi į dugną?

Dugnas nesišvietė, ne. Tiesiog buvo labai daug nepasitenkinimo savimi. Ir dar sunkesnių dalykų... Esu buvęs keliose VIP kelionėse į įvairius pragaro ratus. Pavojingas, ekstremalus ir daug kainuojantis gyvenimo žaidimas.
Visa tai – karo kelias, reikia laikyti paruoštus kardus. Kitame gyvenime būsiu giliavandenė žuvis, plaukiosiu Marianų įduboje, dešimties tūkstančių metrų gylyje.

Karas su savimi, matyt, yra sunkiausias?

Reikia būti budriam. Pagundų daug, draugų, priešų, demonų...

O kaip gyventi, kaip nepasiduoti kasdienybei, kai aplinka lyg liūnas traukia?

Turėti tikslų ir aplinką naudoti kaip mąstymo lauką. Negaliu pakęsti nihilizmo, kurio tiek daug. Jis baisiau už alkoholizmą, jis užkrečiamas, o juk nėra viskas taip blogai – žmonės gatvėje šypsosi.

Ar apie tai kalbatės su draugais susitikę?

Kiek ten tų draugų? Du? Trys? Su jais nebūtina dažnai bendrauti, užtenka žinoti, kad jie yra.

Su jais retsykiais nueini į šokių klubą?

Kur? Juokauji?! Įsivaizduoji mane šokių klube? Ne, tai neįvykęs mano gyvenimo etapas, nebent kažkada atsitiktinai, padauginus...

Jei reikėtų apibūdinti keturis savo dešimtmečius, kokie jie būtų?

Žmogus nuolat keičiasi. Aš manau, esmė tokia: viskas vyksta paraleliai. Tikiuosi, taip vyks ir ateinančius keturis dešimtmečius. Ne, penkis.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką