Kodėl taip tyliai ir slapčia susituokėte?
Norėjome šio įvykio tik sau. Ne svetimoms akims.
Jums tai – trečios vedybos. Patirties turite ne pačios smagiausios. Daug kas suabejotų, kam apskritai trečią kartą oficialiai tuoktis.
Na, taip gaunasi... Susituokėme, nes mylime vienas kitą. Bet, kaip sakoma: mažiau šnekėsi, toliau nuvažiuosi...
Kalbate taip atsargiai, lyg būtumėte apdegęs nuo viešumo...
Negaliu sakyti, kad apdegiau. Gal tiesiog daugiau patirties įgavau. Gyveni ir mokaisi. Ir, aišku, mokaisi iš savo klaidų, o ne svetimų. Žmonės paprastai tave vertina ne už tai, kas esi, ką veiki, kuo nusipelnęs. O pagal tai, kas su kuo ženijasi, kas ką myli ir ko nebemyli, kas su kuo permiegojo... Kaip yra iš tikrųjų, žinosiu tik aš ir mano artimi žmonės. Niekas iš tiesų nepažįsta manęs ir mano antrosios pusės... Oi, kiek kitaip reikėtų sakyti: visi pažįsta mane. Ir niekas nepažįsta mano antrosios pusės. Kodėl turėčiau pasakoti apie ją? Kad visuomenė susidarytų kokią nors nuomonę? Kad svetimi žmonės, kurie jos nepažįsta, ką nors apie ją galvotų? Santykiai yra labai asmeniška, uždara. Tai yra šeima. Ir, manau, jos nagrinėti visiems nereikia.
Mano mąstymas tikrai pasikeitė. Nebenoriu jokio viešumo, aptarinėjimo. Tikrai daugiau viešai skalbinių neskalbsiu.
Bet anksčiau jūsų gyvenimas buvo labai viešas: skaičiavo Kandelio vedybas ir skyrybas, žinojo visas antrąsias puses...
Gal kažkam kažkada to viešumo reikėjo... O dabar mes laukiame vaikelio ir mums gerai dviese. Taip, būsiu tėtis! Ir tuo labai džiaugiuosi. Duok Dieve, kad vaikas būtų gražus, sveikas. Gimti turėtų lapkritį. O numatyta data sutampa su Europos čempionatu... Treniruosiuosi, intensyviai jam ruošiuosi, bet jeigu vaikas negims iki čempionato, šitas varžybas tikrai paaukosiu. Nes vaikas gimsta vieną kartą, o čempionatas bus ir kitais metais, ir dar kitais... Būti su gimdančia moterimi man kur kas svarbiau. Ir tai nėra koks labai jau sunkus pasirinkimas, apsisprendimas. Ir su šokių partnere sutarėme: ruošiamės, bet bilietus perkame, skrendame į Vokietiją ir dalyvaujame varžybose, tik jeigu Milda pagimdys anksčiau.
Arba iš džiaugsmo užšvenčiate ir visai neišskrendate!
Ne, atšvęstume jau po čempionato (juokiasi).
Koks tas laukimo jausmas?
Fantastiškas! Tikrai jau labai seniai norėjau vaiko. Ir, ačiū Dievui, štai – bus.
Ne taip seniai su Milda esate kartu. O vaikų laukimas – pats akivaizdžiausias bendros ateities planavimas. Vadinasi, kaip niekada esate tikri dėl savo santykių?
Aišku. Mes jau daugiau nei metai esame kartu. Galų gale net ne metai viską lemia: su vienu žmogumi gali prabūti kad ir dešimt metų, bet nieko neišeis... Negaliu galvos guldyti, kad aš puikiai pažįstu Mildą, o ji – mane. Tiesiog gyvename ir žiūrime. Dievagotis, kad myliu... visam gyvenimui šitas žmogus man vienintelis!.. Taip, aš myliu šitą žmogų. Su juo noriu būti. Su juo planuoju ateitį. Dabar dar turėsime ypač stiprų, vienijantį ryšį – vaiką. Bet kaip bus, taip. Anksčiau, prisimenu – myliu, noriu, būsiu, ir taškas. Bet daug šneki, mažai išeina... Mano mąstymas tikrai pasikeitė. Nebenoriu jokio viešumo, aptarinėjimo. Tikrai daugiau viešai skalbinių neskalbsiu.
Dar prieš pusmetį jūsų visur buvo daug: vakarėliai, renginiai, televizija... Kuo dabar gyvenate?
Pagrindinis mano tikslas visada buvo sportas. Norėjau siekti karjeros savo veikloje. O televizija tebuvo pramoga, siekis užpildyti laisvalaikį. Kai netenki varžybų ir griežto treniruočių grafiko, turi save kur nors išreikšti. Pašokti televizijos projekte, apskritai viešumoje praleisti trejus metus buvo tikrai smagu. O dabar tam nėra laiko. Gavau labai daug pasiūlymų šokti, dalyvauti, koncertuoti... Ir net dainuoti... Ko tik nesiūlė! Bet visiems kategoriškai atsakiau. Pateisėjauti, pašnekėti, padaryti šou – manau, tam tikrai laiko rasiu, bet šokti televiziniuose projektuose kaip dalyviui dabar būtų neįmanoma. Nes turėčiau kone nuo dabar iki Naujųjų metų būti Lietuvoje nuolat. Tačiau negaliu savęs perplėšti į dvi dalis, kad spėčiau dalyvauti ir projekte, ir varžybose, į kurias neretai tenka išvažiuoti net kelioms savaitėms. Dabar šimtu procentų atsidaviau sportui. Taip išeina, kad gyvenu pusiau Lietuvoje, pusiau Vokietijoje, nes mano šokių partnerė yra iš Vokietijos. Ji važinėja pas mane, aš – pas ją. Į Lietuvą persikelti ji negali, nes lygiai tokį patį verslą – šokių studiją – turi Vokietijoje.
Dar ilgai žadate gyventi tokiu tempu?
Karjerą planuoju tęsti mažiausiai penkerius metus. Kol sveikata leidžia, kol jėgos neapleido, tol reikia sportuoti...
Koks tas grįžimas į sportą po gana netrumpo laiko?
Po trejų su puse metų pertraukos. Net beveik ketverių. Tačiau ši pertrauka nebuvo tokia, kai apskritai nieko nedariau. Vyko ir treniruotės, ir seminarai, ir stovyklos, ir mano šokių klubo veikla nesustojo. Šokau, baletu užsiėmiau, gimnastika. Važinėjau į seminarus, atviruosius pasaulio čempionatus, kur susirenka geriausios poros. Stebėjau, rinkau informaciją, kaip keičiasi lygis. Kas kyla, tobulėja, o kas stovi ar krinta žemyn... Manau, kad iš sporto ir nebuvau išėjęs. Nenukirtau kirviu ir nepasakiau: „Stop. Nebešoksiu.“ Vis tiek kūną lavinau, nes buvo mintis: „O gal grįšiu?“ Kai apsisprendžiau, tereikėjo keturių mėnesių visiškai atsistatyti. Pačias pirmas varžybas – atvirąjį Prancūzijos čempionatą – su šokių partnere laimėjome. O antros varžybos jau buvo pasaulio čempionatas ir labai nedaug pritrūko, kad būtume patekę į pusfinalį. Manau, po ketverių metų pertraukos trylikta vieta nėra blogai.
Grįžtu į sportą, nes jaučiu, kad galiu pasiekti daugiau. Bent jau galiu pabandyti tai padaryti. Kol nešokau, visi mano treneriai, su kuriais dirbu užsienyje, skatino grįžti ir tęsti karjerą. Net šokių partnerės man ieškojo. O aš vis: ne, ne ir ne. Bet galiausiai supratau: šokiai – mano darbas, mano profesija. Aš tai dariau nuo šešerių metų. Kodėl tada turiu sustoti?
Gal šokėjai sustoja, kai suvokia, kad pirmų vietų nebeturės, o tenkintis antra ar trylikta jau nebenori?
Jeigu mes su Egle (šokėja Eglė Visockaitė – red. past.) nebūtume sustoję, manau, šiuo metu jau būtume pasaulio čempionai. 2007-aisiais pasaulio čempionate užėmėme šeštą vietą. Tais metais iš šokių pasaulio pasitraukė dar keturios prieš mus laimėjusios poros. Vadinasi, 2008-aisiais jau galėjome būti kokioje trečioje vietoje. Paskui pasitraukė ir tie, kas buvo ir ketvirti, ir treti, ir antri, ir pirmi... Mes tikrai būtume galėję tapti pasaulio čempionais. O dabar šį titulą turi tie, kas mūsų laikais varžybose buvo aštunti ar devinti.
Jeigu per artimiausius penkerius metus, kuriuos sau duodu, profesionalų grupėje pasieksiu pasaulio čempiono titulą ir pajusiu, kad tai – maksimumas, tada karjerą ir pabaigsiu. Bet jeigu jausiu, kad galiu dar, – tikrai šoksiu.
Taip, pasitraukęs beveik ketveriems metams, aš kažką praradau, bet nepraradau tikslo siekti. Toks jau esu: jeigu gaunu į užpakalį, tikrai spirsiu atgal (juokiasi). Jeigu per artimiausius penkerius metus, kuriuos sau duodu, profesionalų grupėje pasieksiu pasaulio čempiono titulą ir pajusiu, kad tai – maksimumas, tada karjerą ir pabaigsiu. Bet jeigu jausiu, kad galiu dar, – tikrai šoksiu.
Ši sporto šaka sudėtinga dar ir dėl to, kad esi priklausomas ne tik nuo savo galimybių, bet ir nuo kito žmogaus – šokių partnerės. Viena, žiūrėk, nebenori šokti, kita – nebegali...
Tikra tiesa. Prieš stodami į porą su naująja šokių partnere suderinome, kas ir kaip bus. Aišku, būtų geriau, kad ji atvažiuotų čionai ir gyventų Lietuvoje. Bet taip nebus. Ji rusė, sibirietė, bet jau šešerius metus gyvena Vokietijoje. Artimiausiu metu mūsų laukia grandioziniai planai, todėl ilgesniam laikui teks jai palikti Vokietiją, o man – Lietuvą. Kinijoje vyks didžiulis Azijos turas: per Honkongą, Šanchajų, Japoniją... Penkerios varžybos per dvi ar tris savaites. Vieną dieną šoki, kitą skrendi į naują vietovę, kelias dienas pailsi – ir vėl šoki. Paskui vėl skrendi... Spalio mėnesį dar vyks tarptautinis atvirasis pasaulio čempionatas, kur susirenka visos geriausios poros. O vienos iš pagrindinių varžybų šiais metais – Europos čempionatas. Bet vaiko gimimas – dalykas, dėl ko jas tikrai paaukosiu.
Jau gerą pusmetį esate pasitraukęs iš lietuviško pramogų pasaulio. Kaip bendraujate su žmonėmis, kurie buvo vakarėlių draugai?
Klausimas, ar ten yra draugų? Šou versle turėjau tik pažįstamų. Draugai yra mama, tėtis, antroji pusė, dar keli artimi žmonės, kurie tau sunkią minutę padės. Ir tu padėsi jiems.
Iš tiesų atsitraukiau nuo visų. Senokai ką nors ir sutikęs buvau, nes mažai būnu Lietuvoje. O kai esu čia, laiką leidžiu su artimais žmonėmis, o ne betiksliuose vakarėliuose. Kokia jų prasmė? Kad nufotografuotų ar nufilmuotų tave su taure šampano rankoje ir įdėtų į visus iš eilės žurnalus? Aš nueisiu į tą vakarėlį, kuris man tikrai rūpės. Ir pas tuos žmonės, kuriuos tikrai gerbiu. O ne į kas antrą vakarėlį, kur net nežinau, pas ką einu... Tai – paprasčiausias betikslis savęs piarinimas.
Na, daugumos vakarėlių tikslas ir yra: save parodyti, kitų pažiūrėti.
Tuštybė kažkokia. Nueini, prisigeri, ir tiek... Bet aš visą laiką su mielu noru eisiu pas Juozą Statkevičių, nes jo mados renginiai – ypatingi, visiškai kito lygio. Labai gerai Juozą pažįstu ir prieš jį visada nusiimsiu kepurę. O eiti į kokios nors eilinės vyninės atidarymą...
Kai pasitraukiau iš šokių, labai juokingai iš šalies pradėjo atrodyti, kai poros pykstasi, rėkia vieni ant kitų... Dėl ko? Dėl kažkokių žingsnelių?! Kai atsitrauki, daug ką pamatai visai kitomis akimis. Dabar, grįžęs į sportą, aš visai kitaip matau karjeros, tikslo siekimą. Įgijau teigiamų savybių. Ta pertrauka tikrai buvo į naudą.
Lygiai tas pats yra su pramogų pasauliu. Kol esi jame, tarsi kokiame užburtame rate sukiesi ir nėra jėgų pasitraukti. Aišku, ir smagu ten būdavo. Kai įsitrauki, tikrai nori dalyvauti visur, su visais, tarp visų... Tada ir laiko tam buvo, tada gyvenau grynai dėl savęs. Norėjau bendrauti, norėjau būti tuose vakarėliuose. Bet dabar suvokiu, kad tai, kur gyvenau tuos kelerius metus, – išpūstas burbulas. Ten nedalyvaujančiai visuomenės daliai tie vakarėliai atrodo „vau“, o iš tikrųjų yra šnipštas. Gali nueiti kartą per mėnesį, gali atsipalaiduoti, išgerti, pabendrauti. Bet tikrai ne kiekvieną savaitę, kaip buvo anksčiau.
Toks jausmas, kad pramogų pasaulis, televizija įsiurbė labai daug profesionalų ir pavertė juos...
...berazumiais (juokiasi).
Vienas, žiūrėk, buvo verslininkas, kitas – šokėjas, bet kažkodėl vis dažniau pristatomas ne pagal profesiją, o kaip vakarėlių liūtas...
Būtent! Ir man jau tokia etiketė beveik pripaišyta buvo. Ačiū Dievui, kad pasitraukiau... Ko gero, pastarosios skyrybos mane taip paveikė. Jos net pastūmėjo grįžti į šokius ir tęsti karjerą. Aš labai patenkintas, kad Milda šimtu procentų palaiko mane. Ji kartu važiavo į pasaulio čempionatą, į daugumą varžybų. Man tai suteikia naujos energijos. Su mielu noru ją visur pasiimsiu kartu. Jaučiu labai stiprų Mildos palaikymą ir net skatinimą: eik, šok, dirbk, daryk. Ko, galima sakyti, buvusioje santuokoje nebuvo... Dabar gyvenu visai kitokį gyvenimą ir labai labai tuo džiaugiuosi. Turbūt sugrįžau į save.
