„Tai, kad turi kažkokį vardą, susiformavusį įvaizdį, kartais uždaro kai kurias duris arba žmonės iš tavęs reikalauja kažko, kad atitiktum jų susikurtą įvaizdį. Jei nusikeikiu, žmonės labai nustemba, tačiau aš mėgstu pasikeikti. Jeigu pradedu keiktis, vadinasi, visiškai pasitikiu pašnekovu ir galiu būti savimi“, – sako atlikėjas.
Jis tikina, kad neatitikus žmonių įsivaizduojamo įvaizdžio, jie dažniausiai nusivilia. „Mes, žinomi žmonės, kartais esame savo įvaizdžio įkaitai. Aš kartais irgi esu savo įvaizdžio įkaitas“, – pripažįsta A.Mamontovas.
Kai kurie žmonės ir bendrauja su įsivaizduojamu muzikanto įvaizdžiu, o ne tikru žmogumi, kartais tai daro ir pažįstami. „Būna, kad net ir žmonės, kuriuos pažįsti, sako: jei mes su tavimi dirbtume, mums būtų sunku pasakyti, jei tu kažką ne taip sakytum“, – stebisi dainininkas.
Būna, kad net ir žmonės, kuriuos pažįsti, sako: jei mes su tavimi dirbtume, mums būtų sunku pasakyti, jei tu kažką ne taip sakytum, – stebisi dainininkas.
Jis tikina visuomet esantis atviras įvairiems pasiūlymas, tačiau kartais jų nesulaukiantis tik todėl, kad žmonės bijo kviesti. „Visada labai noriu visur dalyvauti, bet žmonės bijo kreiptis, nedrįsta, o aš savęs kišti nemoku. Būna, kad lyg ir norėtum kažkur dalyvauti, bet įsisiūlyti nemoki, o kviesti nekviečia“, – sako A.Mamontovas.
Vasarą jis pasakoja labiausiai mėgstantis būti Vilniuje. „Nemėgstu niekur važiuoti. Beveik visi vietiniai išvažiuoja ir atvažiuoja svečiai, turistai, kavinėse sėdi žmonės, kurie kalba įvairiomis kalbomis. Kai aš buvau paauglys ir ėjau per Vilnių, galvojau, kaip norėčiau gyventi mieste, kuris atrodytų taip ir taip ir jame būtų tokie ir tokie žmonės. Dabar einu per miestą ir jis atrodo taip, kaip aš kažkada norėjau“, – džiaugiasi A.Mamontovas. Dainininkas primena, kad visi turėtų pagalvoti, kaip Lietuva pasikeitė per pastaruosius trisdešimt metų ir tuo pasidžiaugti.
„Kai eini per Vilnių, matai daug jaunų žmonių, jie visi apsirengę kažkaip savitai, Vilnius nėra konservatyvių pažiūrų, Vilnius yra labai liberalus miestas. Eini ir matai tuos visus skirtingus žmonės ir prisimeni laikus, kai visi turėjo atrodyti vienodai ir, jei buvai kitoks, tai į tave pirštais rodydavo. Jau leidžiam vieni kitiems būti tokiais, kokiais norime būti. Man labai gražu, kad mes tai leidžiame“, – kalba A.Mamontovas.
