Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Paulavičius. Rūta ir Panamoje rūta!

Andrius Paulavičius
Nuotrauka iš asmeninio archyvo / Andrius Paulavičius
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Žinote, kas Panamoje mane apstulbino? – šypsosi aktorius Andrius Paulavičius (38), pusantro mėnesio praleidęs šioje egzotiškoje šalyje, kur kartu su kolega Leonardu Pobedonoscevu (31) filmavosi rusų seriale ir, kiek leido laikas bei orai, keliavo po ją. – Kalnuose indėnai augina gėlę rūtą – tokią pat, kaip Lietuvoje. Ir ją ispaniškai vadina „rūta“! Nerealu!“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Panama, Panama...“ – svajingai nutęsia Andrius. Pasitiko toji Panama ne itin svetingai – kaitra ir kankinančiu kelių valandų laukimu drėgname karštyje, nes juos tiesiog pamiršo pasiimti iš oro uosto. Kai galiausiai sulaukė automobilio, pakeliui į Koloną, kur įsikūrusi filmavimo grupė, vairuotojas prigąsdino, jog miestas – labai pavojingas. Baimę dar pakurstė pasitikę išsigandę kolegos rusai: „Jie tvirtino, kad patekome į pragarą, kad jie jau savaitę čia ir niekur išeiti negali. Dar tą patį vakarą Leo ir aš susipažinome su vietos taksistais ir išvykome apžiūrėti, koks gi tas baisusis miestas. Nieko! Kasdien vis drąsėjome ir drąsėjome, kartais vieni į Koloną išeidavome – juokaudavome su Leo: pažiūrėsime, kiek mums šiandien gyventi duota. Prasieiname vieni pagrindine gatve 50 metrų – nieko. Kitą dieną – 200 metrų – viskas normaliai! Ypač kai vaikštai iki dešimtos vakaro, kol vaikai po gatves laksto.“

Kodėl toks pavojingas šis maždaug Panevėžio dydžio miestas? Kai 1999-aisiais amerikiečiai kanalą perdavė Panamai ir vėliau pasitraukė, Kolone paliko ginklų, kuriais pasinaudojo tarpusavyje kovojančios gaujos. Miestas tapo kriminalinis, smuko, žmonės, pasakoja, nemoka nei už vandenį, nei už elektrą, tiesiog egzistuoja nieko neveikdami. Apsauga Kolone tuo metu buvo itin sustiprinta, Andrius spėja, jog specialiai dėl kuriamo filmo, prie kurio dirbo daug užsieniečių: „Faktiškai kiekvienoje sankryžoje – po policininką. Išlipusį iš taksi centrinėje miesto gatvėje tave iškart per atstumą pradeda lydėti policininkų porelė, seka, kad nieko neatsitiktų.“

Tarp intensyvių filmavimų išpuolus trims laisvoms dienoms, lietuvaičiai nusprendė plaukti pas indėnus – Karibų jūroje ties Panama išsibarsčiusios 365 salos, kuriose gyvena kunų gentis. Keliauninkai buvo girdėję, kad neturistiniai indėnai nenoriai priima baltuosius. Tačiau lietuviams pasisekė: sostinėje Panamoje susipažino su iš šių salų kilusia indėne, jos giminės sutiko priimti. Bet tą naktį Japoniją nusiaubė žemės drebėjimas ir cunamis, o banga ritosi link salų, kurias rengėsi aplankyti, todėl indėnus ketinta evakuoti. „Nerizikavome – pakeitėme maršrutą: pasukome į kalnus, į užgesusio ugnikalnio krateryje įsikūrusį El Valle de Antón miestelį. Po pusdienio kopimo į kalną viršūnėje aplankėme indėnus, kurie augina įvairiausių gėlių sodus. Štai čia ir atradome lietuviškąją rūtą! Deja, taip ir nepavyko išsiaiškinti, iš kur tas augalas ten atsirado.“

Cunamis Panamos nepasiekė, tad pasitaikius progai įvykdė planą: aplankė kunų gyvenvietę vienoje saloje. Įspūdingas, prisimena, buvo plaukimas plačia jūra į trijų–penkių metrų aukštį bangų mėtoma motorine valtele. Jos savininkas maloniai pasisiūlė už tą pačią kelionės kainą lietuvius apnakvydinti nendrinėje savo trobelėje: „Priėmė šiltai, apgyvendino mus virtuvėje, iškart pakabino kiekvienam po hamaką – šauniai išsimiegojome! Ką patiekė vakarienei? Dešrelių su kečupu! Kol vakarieniavome ir gurkšnojome alutį, indėnas žadėjo ryte sugauti didelį omarą pusryčiams, dieną salą aprodyti. Žinoma, žadėtojo omaro negavome, o visą dieną jis buvo užsiėmęs kitais turistais. Patys po salą pasivaikščiojome.“

Sala nedidelė – 400 žmonių, turi mokyklą, ligoninę, bet visa pakrantė – šiukšlynas, o tualetai pastatyti ant polių, jūroje! „Kunai – grynuoliai indėnai, rengiasi tradiciniais drabužiais, bet jau paliesti civilizacijos: mergaitės į mokyklą per smėlį žygiuoja apsiavusios batukus su kulniukais... Sukomercėję: nori nusifotografuoti – duok dolerį. Į žemyną grįžome laimingi, kad kažkiek pajutome nors ir turistinio, bet vis vien indėniško kvapo!“

Pasibaigus darbui, Leonardas grįžo į Lietuvą, o Andrius vienas keliavo po šalį: išmaišė sostinę Panamą, kurios Kolumbo laikus menančio senamiesčio priešingybė – moderniais amerikietiškais dangoraižiais apstatytas centras. Pagyveno poilsinėje Isla Grande saloje – iš ten išgujo prasidėjęs liūčių sezonas. Paklaidžiojo po Portobelo, kuriame buvo didžiausias pasaulyje vergų turgus, senamiesčio griuvėsius. O tada nusprendė pasidairyti po Kolumbiją. Bogotoje projekto „Kviečiu šokti“ dalyvis Andrius gavo tikros, lotynosiškos, salsos pamokų!

„Panama – vergų palikuonių šalis, afrikiečiai susimaišė su indėnais ir ispanais. Moterys – labai stambios, grožio etalonas – kuo didesni krūtinė ir užpakalis, vaikšto išdidžiai jį aptempusios kelnėmis. Palyginti su panamiečiais, kolumbiečiai paslaugesni, malonesni, – reziumuoja aktorius. – Dabar didžiausia mano svajonė – Amazonės upe nukeliauti pas civilizacijos nepaliestus indėnus.“

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką