Šįmet sausio pirmąją sukako penkeri metai, kai Andrius ir Vaida kartu. Simboliška, kad kaip tik tą dieną Lėja ėmė belstis į pasaulį – prasidėjo sąrėmiai. „Gimdymo namuose kitos moterys dejavo, šaukė, o Vaidutė tik tyliai susitelkė, sukaupė jėgas ir stengėsi, kad greičiau viskas baigtųsi. Aš ten šūkavau garsiau nei ji, – šypteli naujai iškeptas tėtis. – Štai dabar sau turiu dvi gražias moteris. Kai jų nebe viena, o dvi, gyvenimas pasikeitė radikaliai. Tiksliau, jis išvis tapo NAUJAS. Kai artimieji, auginantys vaikus, savo patyrimus pasakoja, džiaugiesi su jais, bet viskas atrodo vienaip. Kai pats tą patiri, viską pamatai kitaip. Tos nemigos naktys, nuovargis... Įsimintini dalykai visiems jauniems tėvams. Bet užtenka pažiūrėti į vaiką, kad vėl imtum šypsotis. Juk tie patyrimai tokie gražūs!“
Apglėbti, panešioti dar visai mažutėlę pirmagimę Andrius prisibijojo tik pirmą dieną. Paskui įsidrąsino. Kaip pats sako, suprato, jog „nieko baisaus tą vaiką paimti“. Nuo tos akimirkos ramiausiai keičia sauskelnės, perrengia, migdo, kai reikia, leidžia Vaidai ištrūkti iš namų – ji Klaipėdoje baigia socialinių mokslų studijas: „Iš pradžių Vaidutei kalbėjau, kad kitos moterys po gimdymo ilgiausiai apie jokius mokslus negalvoja. Bet ji apie diplominį ėmė kalbėti dar gimdydama! Kita vertus, jei susisukame pasikeisdami dviese, kodėl ji turėtų prarasti laiką? Aš savo kultūrinės veiklos vadybos mokslus pristabdžiau, dabar – akademinė pertrauka, bet tikrai baigsiu. Turiu minčių ir toliau studijuoti – juk be mokslų niekur nenuvažiuosi.“
Dažnai kone iki paryčių dirbančio, paskui – ikipiet miegančio dainininko režimas automatiškai peraugo į tėčio, galinčio bet kuriuo paros metu nešioti savo kūdikį: „Nepajutom to lūžio nei jokių depresijų po gimdymo. Gal taip nutinka, kai vaiko labai lauki, nusiteiki? Tada kažkaip natūraliai ritmas susidėlioja.“
Dažnai kone iki paryčių dirbančio, paskui – ikipiet miegančio dainininko režimas automatiškai peraugo į tėčio, galinčio bet kuriuo paros metu nešioti savo kūdikį.
Ilgėliau vienas pačiūčiavęs dukrytę, Andrius vis labiau supranta, kaip sunkiai dirba namuose kūdikius auginančios mamos: „Joms medalį reikėtų kabinti. Aš palyginti trumpai pabūnu, o jau nugarą paskausta...“ Naktimis jam ramiausia, kai Lėja miega kartu – tarp jųdviejų su Vaida. Tada abu vienodai greitai reaguoja į bet kokį mažosios krustelėjimą ar garsą. Kol kas mergytė tėvų pernelyg neskriaudžia – leidžia pamiegoti ir keturias, ir šešias valandas. „Aišku, būna kaip ir visiems vaikams – pilvuko skausmų, pabėrimų. Be to nė vienas neužauga. Tik, juokiuosi, kažkada meldžiau Dievo dvynių, o dabar jam dėkoju, kad turime vieną. Du vaikučiai vienu metu būtų sunku. Manau, geriausia – pametinukai.“
Kol antras kūdikis – tik svajonėse, Lėja gali džiaugtis ne tik jai vienai tenkančia begaline tėvų meile, bet ir lopšinėmis, kurias dainuoja abu, ar Andriaus gitaros garsais – į juos mažoji reaguoja ypač džiugiai. „Dainavome jai dar iki gimimo. Dainuojame ir toliau. Gal tai paskatins jos kūrybiškumą?“ Kol kas, tėčio nuomone, dukrytė panaši į mamą. Iš jo paveldėtas nebent smakras. Ir, įtaria, charakteris: „Suvokiu, kad viskas tik dabar formuojasi, keičiasi, bet kartais kalbėdamasis su ja jaučiuosi, lyg ginčyčiausi su savimi. Ateityje, manau, man bus būdingi kraštutinumai – auklėsiu griežčiau, bet ir lepinsiu... Vaidutė kantresnė, švelnesnė.“
Šiandien Lėja – tikra giminės numylėtinė. Ją jau aplankė seneliai, proseneliai prisiuntė dovanų. Mažoji Rimiškytė dar visiems „gyvai“ nepadėkojo – į ilgesnes kelionės susiruoš paaugusi, kai bus geresni orai.
Vasarą Rimiškiai ketina praleisti pajūryje, kur virs ir koncertų gyvenimas, na, o rudeniop greičiausiai kraustysis į Vilnių. „Ta dar nepasibaigusi krizė nėra geriausias laikas. Dar tęsiasi visos statybų verslo bylos, pinigų įšaldymai. Koncertų yra, dėl to labai džiaugiuosi, bet vis dar negalima sakyti, kad žmonės atsigavę, išlaidauja pramogoms. Kita vertus, tos problemos kažkada atrodė begalinės. Dabar Lėja visiškai perdėliojo mano smegenis. Buvo laikas, kai maniau, kad bėdos niekada nesibaigs, dabar mąstau, kad tai – tik laikinas etapas. Viskas praeina, išsisprendžia. Dabar, kai turiu dukrą, tikrai šypsausi dažniau nei iki tol. Atidarau namų duris ir viską pamirštu...“ – nesumeluota šypsena patvirtina Andrius.
