Dabar populiaru
Publikuota: 2012 rugsėjo 8d. 12:20

Andželika Petrikytė – meilės emigrantė Kylyje (papildyta rugsėjo 8 d.)

 Andželika Petrikytė su mylimuoju Michaeliu
Mariaus Žičiaus/„Žmonės“ nuotr. / Andželika Petrikytė su mylimuoju Michaeliu

„Kur mano brangusis? Va ten – žvejoja“, – dainininkė Andželika Petrikytė (40) mosteli pro langą į tvenkinio pusę, kur saulės atokaitoje rymo simpatiškas vyrukas su meškere. Vokietį Michaelį Andželika vadina brangiuoju jau beveik metus ir neslepia planų su juo susieti ateitį: „Nors tikrai nemaniau, jog kada nors dar sykį ištekėsiu ir susilauksiu vaikų...“

Vasaros pabaiga pajūrio viešbutyje ir restorane „Birutės uostas“, kur jau ketverius metus šeimininkauja dainininkės Birutė ir Andželika Petrikytės, – šilta ir rami. Andželika telefonu rikiuoja paskutinius darbus ir vis žvilgteli pro langą: jos širdies draugas Michaelis, įsitaisęs tvenkinio pakrantėje, jau smagiai mojuoja sužvejota žuvimi. „Mama tvirtina, kad viešbutyje susitvarkys ir be manęs, – Andželika su puodeliu kavos prisėda prie staliuko. – Pažadėjau, kad atvažiuosiu, jei labai prireiks... Kylis (gimtasis Michaelio miestas) juk netoli, sėdi į keltą – ir jau čia.“ (Po interviu praėjus keletui dienų Andželika ir Michaelis išplaukė į Kylį.

Sunku palikti šeimos verslą? Vis dėlto nemažai jėgų jam atidavėte. 

Rugpjūčio 20-ąją mano sūnui Antanui suėjo šešiolika, o viešbučiui – ketveri. Čia esu ir barmenė, ir administratorė, ir švenčių organizatorė: jei prireikia, ir šluotos griebiuosi, ir skuduro nebijau paimti... Nepalieku šeimos verslo visam laikui, grįšiu padėti. Bet turiu ir kitų planų... Ech, meilė viską sujaukia (juokiasi).

Išgyvenate kuo tikriausią antrąją jaunystę: sūnus beveik suaugęs, o viskas dar prieš akis... Gyvenimą galite pradėti iš naujo!

Tikrai taip – tuo ir džiaugiuosi! Penkiolika metų gyvenau Kaune, klinikose dirbau medicinos sesele. Pirmą kartą ištekėjau dvidešimt vienų: santuokoje su vyru gyvenome aštuonerius metus, susilaukėme Antano. Ir išsiskyrėme. Nesutapo charakteriai... Vis per tą skubėjimą: jaunystėje mums būtinai reikėjo greitai susituokti, o kodėl – dabar labai sunku pasakyti...

Ketinimų tekėti antrą kartą iki šiol nebuvo?

O ne, tikrai maniau, kad daugiau niekada netekėsiu. Galvojau: „Jau užteks, normalių mano amžiaus vyrų vis tiek nėra, nugyvensiu ir viena.“ Dėmesio sulaukdavau visada, bet rimtų ketinimų nebuvo. 

Nagi, pasiguoskime: kas negerai su tais lietuviais vyrais?

Na, negaliu sakyti, kad jie labai blogi (šypteli). Bet jų vertinimo kartelė labai aukštai pakelta ir supratimas apie meilę gana keistas. Vienas myli moterį tik dėl pinigų, kitas myli, bet kuo ramiausiai eina pas kitas. Trečias muša, bet tai irgi vadina meile... Po vestuvių jie linkę manyti, jog žmona tapo nuosavybe, ir viskas, dėl jos stengtis nebereikia. Man tai nesuprantama. Du žmonės, gyvenantys kartu, turi išlikti nepriklausomi ir išsaugoti asmeninę laisvę, bet pasitikėti vienas kitu. Nepasitikėti – baisiausia... Kai pradėjau dirbti restorane, vyrų dėmesio labai padaugėjo, bet dažniausiai gerbėjai būdavo... vedę. Na, kam reikia vedusio vyro? Kad paskui dalytumeisi juo su žmona?.. Visiška nesąmonė. 

Taigi jūs pamilote vokietį...

Pamilau (šypsosi). Keistas likimo vingis: Michaelis gyvena Kylyje, o šį miestą aš puikiai pažįstu – aštuonerius metus su mama koncertavau keltuose, plaukiančiuose ten iš Klaipėdos. Tai buvo patys nuostabiausi metai: jūroje dirbti labai smagu, dieną poilsiauji, vakare padainuoji, žmonės patenkinti ploja, įteikia gėlių... Kai pirmąkart nuvažiavau į Kylio centrą, pasijutau lyg gimtajame mieste. Labai jį pamilau. Ir sykį, paskutinę savo viešnagės dieną, važiuodama į uostą plaukti namo, pusbalsiu ištariau: „Mielasis Kyli, kažin kada aš čia sugrįšiu... Taip noriu grįžti!“ Į galvą neatėjo mintis, kad ten galėčiau susirasti vyrą. Bet še tau: mano mylimame mieste gyvena mano mylimas žmogus, ir aš ten išvažiuoju gyventi! 

Kaip iki šiol klostėsi Michaelio gyvenimas?

Jam 41-i, specialybė – interjero dekoratorius. Iki šiol nebuvo vedęs ir neturi vaikų. Net rimtų ilgalaikių santykių turėjo labai mažai: vokiečiai, kaip ir dauguma vakariečių, apskritai vėliau nei mes kuria šeimas. Man jis prisipažino, jog iki šiol nebuvo sutikęs nė vienos moters, kurią būtų norėjęs vesti. Tiesiog vokietės – labai nešeimyniškos... Jis labai laukė ir jautė, kad ateis diena, kai sutiks tikrąją meilę. Ir aš jaučiau tą patį. Kartkartėmis rašau dienoraštį. Pirmąją savo darbo restorane dieną parašiau: „Penkiolika metų dirbau sesele, o nuo šiandien mano gyvenimas keičiasi – mes atidarome restoraną.

Aš iš prigimties šiek tiek pasiutusi, o jis ramus – tai puiku, nes mane apramina, o aš jį stumteliu, kai reikia. Esu labai nuoširdžiai mylima.

Bet čia dirbti penkiolikos metų turbūt neteks, nes jaučiu, kad pro šias duris greitai įeis mano žmogus.“ Taip ir nutiko. Kaip sako mano Michaelis: „Tu – raganaitė...“ Keisčiausia, kad mudu su juo ilgus metus mėgome tą patį barą Kylyje, bet ten kažkodėl nesusitikome, – matyt, buvo ne ta diena, ne ta valanda, ne ta sekundė. Galbūt jis įeidavo, kai aš išeidavau, arba atvirkščiai. O čia, lietuviškame pajūryje, laikas ėmė ir sutapo.

Užteko jam įeiti pro duris ir supratote, kad tai – jūsų žmogus?

Michaelis vis kartoja, kad jam tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Jis atvažiavo su bičiulių kompanija – juos atlydėjo mūsų pažįstama lietuvė, gyvenanti Kylyje. Apsistojo tik vienai nakčiai, paskui ketino keliauti toliau, bet tada pamatė mane ir... įsimylėjo. Pradėjo apie mane klausinėti, sužinojo, kad esu dainininkė. Vėliau man pasakojo: „Galvoju, o Dieve, ji įžymybė, tikriausiai nenorės į mane nė skersa akimi žiūrėti...“ Kartu vakarojome, žiūrėjome mūsų festivalio vaizdo įrašą. Pamatęs mane scenoje, jis lietuviškai ištarė: „Gražus mergaitė.“ Tai nuskambėjo juokingai, visi nusikvatojome, bet man širdyje kažkas sukirbėjo. Mama irgi pastebėjo: „Tik pažvelk, kaip tas vokietis į tave žiūri...“

Na, galvoju, tegu žiūri tas vokietis! Bet paskui pati pastebėjau: kur aš einu, ten ir jis iš paskos. Einu kasos uždaryti ir pakaušiu jaučiu, kad žiūri. Dieve, galvoju, kas jam? Ir vėl mintis apie jį nustumiu į šalį: tikriausiai tenori vienos nakties nuotykio, ko gi dar?.. Vakare susėdę įsikalbėjome: laimei, jis puikiai kalba angliškai. Iš pradžių atsargiai – apie Lietuvą, kaip jam čia patinka, kad galbūt norėtų čia gyventi... O paskui pradėjo kalbėti atvirai: „Tik įėjęs pro duris pamačiau tavo akis, tavo lūpas, tavo kūną ir iškart supratau, kad tu – mano žmogus...“ Pasirodo, meilė iš pirmo žvilgsnio tikrai egzistuoja! 

Ir kas gi toliau?..

Tą vakarą taip ir išsiskyrėme: pakštelėjo man į skruostą, aš išėjau į savo kambarį, o jis – į savo. Prieš tai pakvietė į Vokietiją: „Labai noriu, kad tu pas mane atvažiuotum.“ Kitą dieną po pusryčių jie išvažiavo, bet po savaitės grįžo ir paskutines atostogų Lietuvoje dienas praleido pas mus. Tada jau susipažinome artimiau... Iš pradžių buvau tyrinėtoja: stebėjau, daug klausinėjau, stengiausi perprasti, kas jis per žmogus. Ir kiekvieną dieną vis daugiau apie jį galvojau. Kai jis išvažiavo, telefonas ir skaipas vos neužkaito – nebuvo nė dienos, kad nebūtume bendravę: „Myliu tave, pasiilgau, tu mano svajonių moteris, negaliu be tavęs gyventi...“ Jis iki šiol nesiliauja taip kalbėti: kas rytą atsibudęs pradeda nuo „Ich liebe dich“ (juokiasi).

Jau seniai taip nebuvo?

Labai seniai! Pasijutau, lyg man vėl būtų aštuoniolika – kaip ant sparnų skrajočiau... Ir sumaniau pas jį nuvažiuoti. Susipažinome rugsėjo 7-ją, o lapkritį aš jau plaukiau ten. Išsiruošiau kukliai – vienai savaitei: juk nepatogu pas trumpai matytą žmogų vykti ilgam! Bet atvažiavusi nustebau: jis mane pasitiko su tėvais, iškart supažindino ir tuo parodė, kad jam visa tai – iš tiesų rimta. Tėvams aš labai patikau – jie angliškai beveik nekalba, bet viskas klostėsi sklandžiai. Ta savaitė buvo nuostabi. Jau susiruošiau išvažiuoti, lagaminas sukrautas, lauktuvių pripirkta... Rytą pabundu – žiūriu, jis verkia. Klausiu, kas atsitiko. „Aš negaliu tavęs paleisti, – prisipažino, – negalėsiu be tavęs gyventi... Mirsiu, jeigu išvažiuosi.“ Aš, aišku, irgi verkti – mane labai lengva pravirkdyti... Paskambinau savo kelionių agentui: „Gelbėk, aš negaliu parvažiuoti.“ „Kas atsitiko? – puolė klausti. – Gal kokia nelaimė?“ „Ne, – nuraminau, – aš tik įsimylėjau...“

Ką apie visa tai galvojo jūsų mama? Džiaugėsi dėl jūsų ar nerimavo?

Išleido mane ramia širdimi – mamai Michaelis labai patinka. Žiemą keliavau pas jį dar kartą, paskui jis pas mus atvažiavo Velykoms. Pirmiausia, ką skubėjo padaryti, – iškeisti eurus į litus ir nupirkti didelę puokštę gėlių mano mamai. Kai pasirodė mūsų namuose su keturiasdešimčia tulpių, jai net širdis apsalo... Kartu dažėme kiaušinius, ėjome prie jūros. Likus kelioms dienoms iki jo išvažiavimo, sūnus man pareiškė: „O ko tu čia liksi? Važiuok kartu – susitvarkysime ir be tavęs.“ Turbūt matė, jog apsiašaroju vos pagalvojusi, kad vėl reikės skirtis su Michaeliu... Paskambinau mamai: „Aš išplaukiu!“ „Tai visai negalite vienas be kito?“ – paklausė. – „Negalime.“ – „Gerai, važiuok.“ Ir kartu išplaukėme. Prabuvau ten visą birželio mėnesį. 

Michaelio namai – labai vyriški? Paversite juos moteriškesniais?

Oi, be abejo! Jis nuomojasi dviejų kambarių butą netoli tėvų. Jau daug tvarkos ten padariau – norėjau net sienas nudažyti, bet atkalbėjo, nes ketiname kraustytis į didesnį butą (šypsosi). Ačiū Dievui, Michaelis ne iš tų vyrų, kurie reikalauja, kad moteris gamintų pusryčius, pietus ir trijų patiekalų vakarienę. Jis nepristatė manęs prie viryklės: jei ir gaminu valgį, tai tik savanoriškai, o jis ir nuo to būna apakęs (juokiasi). Dažnai virtuvėje sukamės dviese. Vokietijos kavinėse maistas nelabai skanus: Lietuvoje daug vietų, kur galima skaniai ir gurmaniškai pavalgyti, o ten – šiaip sau. Tad šeštadieniais nuvažiuojame į turgų, perkame krevečių, šviežių žuvų, greitai viską paruošiame... Suprantame vienas kitą be žodžių. 

O kaipgi tautiniai, kultūriniai skirtumai? Nejaugi tame žmoguje taip ir nepamatėte nė vieno trūkumo? 

Tikrai viskas gerai! Aš iš prigimties šiek tiek pasiutusi, o jis ramus – tai puiku, nes mane apramina, o aš jį stumteliu, kai reikia. Esu labai nuoširdžiai mylima. Iš ryto pabudusi jau užuodžiu kavos kvapą – jis neša į lovą kavą... Mes labai gerai sutariame. Ir, be abejo, dažnai pasikalbame apie savo ateitį. Jis su mielu noru važiuotų gyventi į Lietuvą, bet nenori mesti darbo, – juk Vokietijoje atlyginimai visai kitokie nei čia. O man Kylis mielas, tad pati galvoju, ką ten veikti. Ketinu intensyviai mokytis vokiečių kalbos, paskui – žiūrėsime. 

O šeimos, vaikų norisi?

Michaelis labai nori vaikų. Sako: „Labai myliu tave ir labai myliu tavo vaiką.“ Jiedu su Antanu puikiai susišneka. Bet nori ir savų... Nesiginčiju – kaip bus, taip bus. Iki šiol gyvenau ramiai, o dabar laukia didelės permainos. Bet nėra jokio baimės jausmo!

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką