Ar jaučiate, kad jau stuksena 50?
Jaučiu, nes va jūs paskambinote, klausiate apie tai. Draugai skambina, sveikina. Taip tai nejausčiau.
Ar esate užsibrėžęs kokių nors tikslų, kurių sieksite perkopęs penkiasdešimtmetį, gal kažką keisite gyvenime?
Ne, tokių tikslų neturiu. Man penkiasdešimtmetis yra eilinis gimtadienis. Suprantu, vestuvės, vaiko gimimas keičia gyvenimą, o štai gimtadienis yra gimtadienis. Jei ne draugai, kurie sakė: „Raimi, juk 50 tik kartą gyvenime!“, būčiau išvažiavęs į žvejybą. Tačiau dėl jų likau Lietuvoje, čia ir švęsime.
Daugelis žmonių visą gyvenimą dirba galvodami, kad „antroje gyvenimo pusėje tai jau pailsėsiu“. Ar ir jums kyla toks noras?
Aš pailsiu dirbdamas. Nes mano darbas yra malonumo ir naudos derinimas.
Man atrodo, kad tas pats dirbti tiek didelėje koncertų salėje, tiek mažoje salytėje, kur tave stebi tik vienos firmos darbuotojai. Taigi klausytojas, žiūrovas yra tas pats žmogus.
Teko girdėti, kad gimtadienio stalui ruošiate savo sumedžiotą mėsą ir sužvejotas lydekas? Kiek truko šis pasiruošimas ir ar užteks vaišių?
Užteks... Du bebrai, šerniukas, keturios lydekos. Taigi ne valgyti susirenkame. Pasiruošti ilgai netruko: bebrus draugai sumedžiojo, lydekas sugavau per vieną dieną. Visos vaišės – Lietuvos gamtos dovanos.
O ar pats sau kokią dovaną gimtadienio proga pasidovanosite?
Aš nelabai įsivaizduoju, ką galėčiau sau pasidovanoti... Be to, jei pasakyčiau, išduočiau savo mažą paslaptėlę.
Gyvenate provincijoje – Birštone. Ar neatsibosta?
Kad aš ten beveik negyvenu, visada kelyje esu. Namai – tai daugiau atraminis taškas.
Kuo dabar užsiimate gyvenime, kaip užsidirbate duonai?
Duoną užsidirbu darbu kasdieniu. Turiu televizijoje keletą projektų. Štai dabar pradėsiu dirbti LNK televizijos humoro laidoje „Oplia“.
Nemažai humoristų prisiduria vesdami įvairius privačius renginius. Koks jūsų požiūris į juos?
Kodėl kąsti į ranką, kuri tau duoda valgyti? Aš nematau čia nieko blogo. Man atrodo, kad tas pats dirbti tiek didelėje koncertų salėje, tiek mažoje salytėje, kur tave stebi tik vienos firmos darbuotojai. Taigi klausytojas, žiūrovas yra tas pats žmogus.
Ar neatsibosta, kai aplinkiniai bando išprašyti, kad papasakotumėte anekdotą?
Tada aš nepasakoju. Niekada nepasakoju, kai manęs prašo, – turiu tokį įprotį. Tokiu atveju aš paklausiu, kokia jo profesija. Jei atsako, kad, pavyzdžiui, dažytojas, tai aš paprašau, kad jis padažytų. Na, o jeigu neprašo, tada aš galiu pasakoti.
Ar jus palietė sunkmetis? Kaip su juo kovojate, gal turite receptą, kuriuo negaila pasidalinti?
Visus palietė, bet stogas virš galvos yra, vaikas pavalgęs, žmona apsirengusi. Ko daugiau reikia? Galbūt reikia sumažinti kitas išlaidas: atsisakyti kokios kelionės, koncerto, dar kokių nors dalykų?
