Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 14d. 12:32

Apie J.Ivanauskaitę 10 metų nekalbėjusi D.Ibelhauptaitė: „Man vis dar skauda“

Dalia Ibelhauptaitė ir Jurga Ivanauskaitė
Linos Fisheye nuotr. / Dalia Ibelhauptaitė ir Jurga Ivanauskaitė

Praėjus 10 metų po rašytojos Jurgos Ivanauskaitės mirties jos artimai draugei Daliai Ibelhauptautei apie tai kalbėti vis dar yra sunku. Ilgai tylėjusi režisierė vis tik pasiryžo pasidalinti šiltais prisiminimais apie vieną ryškiausių šios kartos rašytojų.

D.Ibelhauptaitė dalyvavo žurnalistės Liepos Rimkevičienės laidoje „Laisvės vėliavnešiai“, kurioje artėjant valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui pristatomi šimto žmonių, kurie per visus tuos metus savo darbais ir kūryba prisidėjo prie gražesnės Lietuvos kūrimo, portretai.

Kartu su L.Rimkevičiene D.Ibelhauptaitė Lietuvos vėliavą iškėlė ant rašytojai J.Ivanauskaitei skirto paminklo – katino. Tuo pačiu ji pasidalijo ir ryškiausiais prisiminimais apie prieš 10 metų anapilin iškeliavusią J.Ivanauskaitę.

asmen nuotr./Dalia Ibelhauptaitė ir Liepa Rimkevičienė
asmen nuotr./Dalia Ibelhauptaitė ir Liepa Rimkevičienė

„Apie Jurgą viešai nekalbėjau beveik 10 metų, gal dar neatėjo laikas, dar vis jaučiu begalinį skausmą, netektį ir tuštumą, ir matau jos akyse spindintį gyvenimo džiaugsmą, ryžtą įprasminti kiekvieną akimirką, net ir po septynių operacijų nepasiduoti sunkiai ligai... O jos nėra.

Susitikome apie 1985-uosius. Man buvo septyniolika metų, dar mokiausi mokykloje. Jurgai buvo 23-eji. Tuo metu ji buvo ką tik išleidusi savo pirmąją knygą „Pakalnučių metai“.

Jurga iškart tapo absoliučia mūsų kartos lydere – ji kalbėjo mūsų kartos balsu – nauju, drąsiu ir maištaujančiu. Nauja mintimi, personažais, temperamentingu ir vitališku požiūriu į gyvenimą, ji tarsi susprogdino visa tai, kas buvo iki jos ir užkrėtė savo energija, išmone, noru pažinti gyvenimą, imponavo neribota vidine laisve. Tada ji rengėsi tik juodai, nešiojo vyriškas skrybėles (anais laikais tai šokiravo), visada atrodė elegantiškai ir dramatiškai. Ji tapo mano idealu – visas mano garderobas irgi labai greitai tapo juodas ir toks išliko iki šiol.

Truputį vėliau kartu su draugais stačiau jos pjesę „Nežaiskime su mėnuliu“. Tuo metu mudvi daug bendravome: kartu keliavome į Maskvą ieškoti japoniškų sodų, atostogavome prie jūros Nidoje, naktinėdavome kopose kol vieną kartą pasieniečiai nesuėmė.

Linos Fisheye nuotr. /Dalia Ibelhauptaitė ir Jurga Ivanauskaitė
Linos Fisheye nuotr. /Dalia Ibelhauptaitė ir Jurga Ivanauskaitė
Linos Fisheye nuotr./Dalia Ibelhauptaitė ir Jurga Ivanauskaitė
Linos Fisheye nuotr./Dalia Ibelhauptaitė ir Jurga Ivanauskaitė

Vėlesniais metais susitikdavome rečiau, kai Lietuvoje susieidavo mūsų keliai – aš gyvenau užsienyje, ji daug keliavo. Tačiau nuo pat pirmos susitikimo minutės atrodydavo, kad net nebuvome išsiskyrusios. Mūsų bendravimas buvo labai intensyvus, nors sutelktas į trumpus laiko tarpus.

Kai išgirdau apie Jurgos ligą, labai norėjau ją vėl apkabinti. Ji man sakė, kad irgi tarsi telepatiškai daug galvojo apie tuos šviesius, vilties, tikėjimo beribe ateitimi kupinus mūsų jaunystes laikus, vis prisimindavo kartu patirtus laukinius nuotykius ir begalines išdaigas. Tikriausiai mintyse šaukėmės viena kitos.

2006 rudenį aš Vilniuje stačiau „Bohemą“, todėl matėmės daug. Spalio 25 d. per premjerą sėdėjome šalia, Jurga laikė mano ranką, o man nuvažiavo stogas – išsitrynė riba tarp scenos ir gyvenimo, praradau kontrolę ir visą finalinį veiksmą verkiau, žiūrėdama į scenoje mirštančią Mimi...

Naujųjų 2007 metų dieną buvau Istambule ir gavau žinutę: „Metastazės galvoj. Tikiuosi, kai atvažiuosi, dar galėsim kalbėtis, arba pasikalbėsi su manim kaip Pedro Almodovaro filme“. Netrukus po to, kai sulaukiau baisiosios žinutės apie metastazes smegenyse, atskriejo dar viena: „O kaip mano arabiška suknelė?“ Mat Jurga labai norėjo, kad parvežčiau jai kokio šeicho kilnios žmonos suknelę.

Linos Fisheye nuotr./Dalia Ibelhauptaitė ir Jurga Ivanauskaitė
Linos Fisheye nuotr./Dalia Ibelhauptaitė ir Jurga Ivanauskaitė

Iškart apsisprendžiau atidėti visus darbus ir skristi į Vilnių nieko nelaukiant. Viename Stambulo antikvariate radau tokią tamsiai raudoną, aksominę, rankomis išsiuvinėtą auksu – tikrą Rytų princesės suknelę. Nuo tada laiko skaičiavimas įgijo kitą prasmę – buvo nepaprastai brangi kiekviena diena. Deja, kol atvažiavau, Jurga jau nebepakilo iš patalo. Todėl mama ir sesuo Radvilė išmoningai perkirpo suknelės nugarą, užvilko tik rankoves, o pačią suknelę gražiai patiesė...

Kai žiūrėjau į Jurgą – puošnią, didingą, ryškią, vienintelę ir neužmirštamą – pamaniau, kad ji man labai primena dramatiško likimo meksikiečių dailininkę Frida Kahlo. Jurga ją labai mėgo.

Praleidome kelias savaites nuostabių dienų. Labai daug kalbėjome – už visus dvidešimt mūsų draugystės metų. Geriausi pokalbiai būdavo jau užslinkus prieblandai. Nedegdavome šviesų ir suglaudusios galvas skubėjome išsakyti viską – laikas tiksėjo.

Darėme viską, ką tik galėjome. Jurga klausėsi daug muzikos, aš stengiausi parūpinti jos mėgstamo Gustavo Mahlerio, operų įrašų. Po tiek metų draugystės netikėtai sužinojau paslaptį – pasirodo, Jurga kažkada slapta svajojo tapti operos soliste.

Skaičiau jai Boriso Pasternako, Marinos Cvetajevos, Anos Achmatovos eiles ir tyliai gailėjausi, kad nesu aktore ir nemoku gerai skaityti poezijos.

Spėjome pasižiūrėti jos filmą „Nuodėmės užkalbėjimas“. Trise – Jurga, jos mama ir aš – surengėme tikrą premjerą. Man pavyko įkalbėti kolegas atvilkti didžiausią televizorių į Jurgos butą.

Linos Fisheye nuotr./Dalia Ibelhauptaitė ir Jurga Ivanauskaitė
Linos Fisheye nuotr./Dalia Ibelhauptaitė ir Jurga Ivanauskaitė

Jurga buvo pasipuošusi ta rytietiška premjerine suknia, išgražinta. Kėlėme raudonojo vyno taures už dar vienos jos svajonės išsipildymą ir už filmo sėkmę.

Kiekvieną dieną stengėmės kažką naujo sugalvoti. Jurga sakydavo: „Kokia mūsų programa rytdienai?“ Jai buvo labai svarbu kurti planus nors 24 valandoms į priekį, džiaugtis mažiausiais dalykais. Per tas dienas, kai dar galėjo, Jurga pasiėmė iš gyvenimo maksimumą pilnatvės ir džiaugsmo.

Fantastiškas humoro jausmas jos neapleido net pačiomis kritiškiausiomis akimirkomis, mes daug ir nuoširdžiai juokėmės. Ji jautėsi šviesiai ir ramiai – ji jau buvo pasiruošusi išeiti.

Jurga iki paskutines minutės nuostabiai spindėjo ir vidumi, ir išore. Ryški, graži lyg karalienė, net jau beveik nejudėdama, bet pasipuošusi ir stilinga, visada subtiliai padažyta su ryškiai raudonomis lūpomis. Jai rūpėjo viskas iki mažiausios smulkmenėlės, detalės. Bet greit, tikrai per greit, atėjo ir tas laikas kai teko bendrauti kaip P.Almodovaro filme. Aš kalbėjau, o ji mane girdėjo – tikrai žinau, kad ji viską suprato ir buvo su manim, nors jau nebepajėgė niekaip atsakyti.

Linos Fisheye nuotr. /Dalia Ibelhauptaitė ir Jurga Ivanauskaitė
Linos Fisheye nuotr. /Dalia Ibelhauptaitė ir Jurga Ivanauskaitė

Aišku, liko neparašyta kita knyga, nenutapytas dvylikos paveikslų ciklas, kuriame ji ketino pavaizduoti Kristaus kančių kelius per kryžių nešančią moterį.

Jurga buvo epinio mastelio asmenybė. Ji sulaužė bet kokius stereotipus, išvadavo nuo baimės ir įsivaizdavimų apie sunkiai sergančius, atvėrė duris į tą nepažintą pasaulį tarp gyvenimo ir mirties – tarsi ištiesė tiltą.

Ji kaip vaivorykštė su daugeliu nuostabių spalvų – dvasinės gelmės ir net ligos patale mokėjimas džiaugtis puošnia suknele, dailiomis segėmis, kurias ji gavo dovanų tapusi „Metų moterimi“. Ji mokėjo įvertinti kiekvieną mėgstamo pyragėlio kąsnio skonį ir dar rankoje tvirtai suspausti naują lūpdažį. Kalbu ne apie buitinius mažmožius, bet apie asmenybės dydį, dovana džiaugtis pačiu gyvenimu.

Kokie buvo paskutiniai Jurgos man pratarti žodžiai?

Tai mano asmeninė paslaptis, kuri išeis Anapus su manim taip ir neatskleista kitiems.

Po Jurgos laidotuvių sėdau į lėktuvą, o šalia manęs – jauna mergaitė su knyga rankoje. Viršelis man pasirodė matytas, bet nesigilinau. Jau leidžiantis ji užvertė knygą. Tik tada pamačiau, kad tai Jurgos „Ragana ir lietus“. Man pasidarė taip gera, net nusišypsojau, o mergaitė pradėjo kalbėti, kokia ji sukrėsta Jurgos išėjimo, todėl pradėjo skaityti jos knygas.

Linos Fisheye nuotr./Jurga Ivanauskaitė
Linos Fisheye nuotr./Jurga Ivanauskaitė

Mergaitei – gal kokių aštuoniolika metų. Kaip nuostabu, kad Jurgos darbai ir gyvenimo pavyzdys rado kelią į jaunos kartos širdis. Vadinasi, Jurga priklauso ateities kartoms. O ta mergaitė buvo Justė Arlauskaitė...

Prisimindama Jurgos nuostabią kūrybą, drąsą, laisvės troškimą ir didelę kovą už viską, kuo ji tikėjo, prisiminiau ir mūsų paskutinę fotosesiją, kurią pasidarėme jau žinodamos, kad Jurga yra finalinėje gyvenimo atkarpoje... Išsimatavome visą Juozo Statkevičiaus „Bohemos“ spektakliui sukurtą skrybėlių arsenalą ir turėjome daug juoko... Ačiū, Lina Pilibavičiūte, kad tuomet įamžinai šiuos prisiminimus“ , – feisbuke rašė D.Ibelhauptaitė.

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė 2007 metų vasario 17 dieną mirė nuo vėžio. Praėjus metams po jos mirties, Jurgos Ivanauskaitės atminimui Vilniuje atidarytas skverelis. Jame 2009 metais pastatytas katino paminklas įkūnijantis Jurgos mėgstamiausią gyvūną ir daugelio jos kūrinių personažą.

TAIP PAT SKAITYKITE: Prieš 20 metų susituokę D.Ibelhauptaitė ir D.Fletcheris Toskanoje atnaujino meilės įžadus

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką