Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ar paviešinti orientaciją?

Ramunė Pajuodytė
Gedimino Žilinsko nuotr. / Ramunė Pajuodytė
Šaltinis: 15min
0
A A

Sveika, Ramune. Esu gėjus. Seniai esu su tuo susitaikęs, dauguma mano draugų, tėvai žino. Visai kita situacija yra mano darbe. Darbas man labai patinka, kolegos mane mėgsta, vertina, bet pastaruoju metu man tapo sunku išsisukinėti, slėpti savo seksualinę orientaciją. Nuolat susilaukiu įvairių smalsuolių dėmesio: „tai kada ženysies?“, „kada parodysi savo merginą?“, „ar atsivesi į kalėdinį vakarėlį?“ ir pan. Kaip manai, ar verta rizikuoti ir viską jiems pasakyt? Antanas, 33 m.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Sveikas, Antanai. Tikrai labai sunku slėpti savo seksualinę orientaciją, kai esi su tuo seniai susitaikęs ir priėmęs kaip neatsiejamą savo tapatybės dalį.

Darbas – tai tarsi seksualumo atžvilgiu neutralus pasaulis, bet jame dominuoja heteroseksualai. Apskritai lyties ir seksualinės  orientacijos svarba  darbe  yra  nureikšminama,  lyg  žmonės  darbe būtų belytės būtybės.  Kadangi seksualinės mažumos yra socialiai nematomos, seksualinė orientacija yra suprantama kaip nesvarbi. Taip įtvirtinama nuostata, kad homoseksualūs  žmonės  turi  seksualinę orientaciją, o heteroseksualūs – neturi.
 

Gėjai, būdami mažuma, yra subordinuojami, stigmatizuojami ir išstumiami į socialinę atskirtį. Jie paprastai yra nelygiaverčiuose galios santykiuose  su dauguma. Mūsų visuomenėje egzistuoja didžiulis galios ir kontrolės mechanizmas, užčiaupiantis  neheteroseksualius žmones ir slopinantis bet kokias jų galimybes siekti savo savasties tapatybės vientisumo bei galimybes būti savimi darbe, o ne tuo, kuo juos nori matyti kiti.

Toks dviveidiškumas gali turėti neigiamas pasekmes ne tik individo savigarbai, bet ir sukelti psichinės sveikatos sunkumų. Žmogus turi nuolat galvoti, ką sakyti, ko nesakyti, ką pasakoti, ko ne, t.y. nuolat kontroliuoti save. Dėl to jis jaučia nuolatinę įtampą, o amžinas melas be galo sekina. Baisiausia tai, kad vien dėl to, jog saugai savo darbo vietą ir statusą, negali atsiverti ir taip tu pats tarsi pritari, kad būti gėjumi vis dėlto yra blogai, kad tai yra nenormalu. Kitaip sakant, nedrįsdamas atsiverti, lieki „nenormalus“. Kai tu nekvestionuoji, neprieštarauji, nepasakai, kad „taip, aš esu toks“, tos normos lieka nepajudinamos, ir jos yra tavo gyvenimo dalis, tu pats ir gyveni pagal jas netiesiogiai.

Visgi atsiverti ar ne, vieno teisingo atsakymo nėra ir būti negali. Viskas priklauso nuo konteksto, darbo aplinkos, kolegų tolerancijos. Be to, viena situacija, kai tu dirbi meno ar grožio srityje, tarkim, teatre ar grožio salone, visai kita, kai dirbi banke arba mokykloje. Taigi lyg ir būtų gerai atsiverti ir nebegyventi baimėje ir falše, bet gali sumokėti už tai nemažą kainą.
Nors pastaruoju metu homoseksualių žmonių stigmatizacija ir sumažėjo, ji vis dar egzistuoja. Darbdavių, vertinančių darbuotojo profesionalumą, nepriklausomai nuo jo/jos seksualinio tapatumo, vis dar labai mažai.

Taigi, rizikuoti tau ar ne? Galbūt tu gali patyrinėti kolegų galimas  reakcijas netiesioginiais klausimais, nors greičiausiai tą jau padarei. O gal tu gali atsiverti vienam artimiausiam kolegai, kuriuo pasitiki, o vėliau nuspręsti, ar atsiverti ir kitiems. Sėkmės tau.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką