Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Arminas Narbekovas: „Šiais laikais futbolą gadina pinigai“ (papildyta birželio 24 d.)

Arminas Narbekovas
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Arminas Narbekovas
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Didžiausia visų laikų futbolo žvaigždė dabar gyvena Gargžduose, ar žinai?“ – susėdę žiūrėti rungtynių vieną dieną manęs paklausė vyrai ir ėmė riesti istorijas apie vieną geriausių Lietuvos futbolininkų Arminą Narbekovą (44). Istorijų buvo daug ir įdomių, taigi nusprendžiau jas pasitikrinti mažame Žemaitijos miestelyje, į kurį olimpinis čempionas grįžo po trisdešimties metų.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Stebuklingas miestelis tie Gargždai. Niekur kitur nesu mačiusi tiek vaikinukų, avinčių futbolo batelius...

Pas mus – šventė. Šiandien ir rytoj vyksta vaikų futbolo Lietuvos čempionatas. Ar žinai, kad Gargžduose net keturi šimtai vaikų vaikšto į futbolo treniruotes?

Kelerių pradėjote vaikščioti į stadioną jūs?

Buvau pirmoje klasėje, kai kiemo draugas, toks Kasputis, jau treniravosi. Kartą man sako: „Ei, mažas, važiuojam į stadioną.“ Užsimetė ant dviračio, nulėkėm, treneris Michailas Terentjevas leido: „Tegu bėgioja...“
Anomis dienomis futbolą žaidėm nuo ryto iki vakaro. Juk nieko daugiau neturėjom, nei kompiuterių, nei žaidimų prie televizoriaus. Babcės apšaukdavo, liepdavo dingti iš kiemo, mes joms skalbinius nuo virvių nutraukydavome. Ir langai duždavo! Arba į blokinio namo sieną – dunkst dunkst, dunkst dunkst. Išbėga dėdulė: „Mano kambary sekcija tuoj nugrius, nykit iš čia!“

Kai treneris Vytautas Blinstrubas pasiūlė toliau mokytis Panevėžio sporto mokykloje–internate, buvau baigęs penkias klases. „Noriu, važiuosiu, ir viskas!“ – pasakiau. Tėvelis pasisodino: „Važiuok, bet žinok, kad kelio atgal nebus.“ Susikroviau daiktus, į Panevėžį vežė draugo tėvas. Pamenu, atėjom į direktoriaus kambarį, klestelėjom ant kėdžių, o jis mums: „Jūs stokitės, tegu tėvai sėda. Kai ko nors gyvenime pasieksit, tada galėsit sėdėti.“
Internate išmokau pagrindinę taisyklę: jei nori gyventi, mokėk prisitaikyti. Toji taisyklė ir futbole galioja.

Kada pajutote, kad galite žaisti futbolą, kad žaidimas sekasi?

Gal jau Gargžduose... Man nebuvo sunku žaisti su vyresniais, žinojau, kas ir kaip, du, tris su kamuoliu „apvarydavau“.
Žaidėme SSRS Tautų spartakiadoje. Kaune naujas stadionas, žmonių gal devyni tūkstančiai, sausakimša. Prasideda antras kėlinys, staiga šūksniai: „Mažą, Mažą į aikštę!“ Dairaisi ir netiki, kad žmonės tavo vardą skanduoja.

Jus Mažu vadindavo?

Nes buvau mažas. Ir man patikdavo su dideliais žaisti! Sabas (krepšinio legenda Arvydas Sabonis – red. past.) sakydavo: „Ei, Mažas, tavo numeris vienuoliktas, mano numeris vienuoliktas, imam vienuolika rublių ir į dvidešimt antrą aukštą (anuometinio viešbučio „Lietuva“ naktinį klubą Vilniuje – red. past.)
Kai žaisdavau Gargžduose, du mano vyresnieji broliai ateidavo į stadioną: „Mes tribūnose, broli, tu nieko nebijok. Jei kas, duosim į ausį.“ Išbėgdavau į aikštę toks pasipūtęs!
Kai gimiau, sesėms dvynėms buvo po 19 metų. Aš pagrandukas, aštuntas šeimoje. Du broliai jau buvo mirę – vienas trijų mėnesių, kitą, dvejų, suvėžino sunkvežimis. Vyresnieji irgi jauni išėjo – vienas 44, kitas – 50, tais pačiais metais. Brolis Andrius gyvena Vilniuje. Jis tapo kunigu, mama dabar su juo.

Buvo tik penkiolika, kai prasibrovėte į tuometės SSRS futbolo rinktinę.

Tais metais važiavome į Europos jaunių futbolo čempionatą, į Angliją. Neblogai ten žaidėme, tačiau iš pogrupio neišėjome. Gavome po 21 svarą sterlingų. Nusipirkau striukę, tada buvo madingos tokios „Aliaskos“, „Adidas“ marškinėlius, broliui kažką parvežiau.
Aštuoniolikos baigiau mokyklą, mane pakvietė į „Žalgirį“. Tai buvo auksiniai laikai, 1983–ieji, komanda perėjo į aukščiausią Sovietų Sąjungos futbolo lygą.

Olimpiada man – lyg sapnas. Susapnavai ir praėjo... Po finalo mes su visa Sąjungos rinktine švenčiam, o brazilas Romário verkia prie drabužinės, prašo, kad kuris nors iš mūsų komandos jam marškinėlius atiduotų.

Tuo metu „Žalgiryje“ ir Sąjungos futbolo rinktinėje žaidė daug gerų futbolininkų, kaip jūs pasidalijote vaidmenimis, garbe, įtakos zonomis?

Niekaip negalėčiau pasakyti, kad „Žalgirio“ vyrai buvo itin draugiški. Tikrai ne tokie, kaip krepšininkai. Tie, kai gerdavo, tai visi, žmonos, jei ieškodavo, tai visų. O tarp mūsų netgi skundikų būta... Nors, kai išbėgdavom į aikštę, tai vienas už kitą galvą galėdavom paguldyti. „Žalgiryje“ mums pavykdavo nesutarimus rūbinėje palikti.
Labai sugyvenome su krepšininkais. Važiuodavom žiūrėti, kaip jie žaidžia, jie pas mus į stadioną atlėkdavo. Ir dabar draugaujam.

Įsivaizduoju, kaip juokingai judu su Arvydu Saboniu šalia atrodote...

Puikus vyras, mūsų draugystė nenutrūksta, kad ir ilgai nesimatom. Arvydas su šeima buvo į Austriją pas mus atvažiavęs. Pastebėjau, esu mažiausias iš jo šeimos (juokiasi). Anąkart susitikom Palangoj. Pakėlė Sabas mane ant rankų, susėdom po taurelę „padaryti“. Išgėrėm po pilną, Arvydas man sako: „Tu, Mažas, gerk po pusę, ilgiau pasėdėsim.“

Kai „Žalgiris“ pradėjo žaisti aukščiausiojoje lygoje, rungtynės vyko visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje. Tai buvo visai kas kita, nei žaisti Vilniuje?

Kai 1983–iaisiais atsidūrėme aukščiausioje lygoje, požiūris iškart pasikeitė. Teisėjai niekaip negalėjo suprasti, kaip vyrukai iš „pribaltikos“ gali ką nors laimėti. Vokiečiais mus vadindavo. O draugeliai juokdavosi: „Niekur į užsienį šiais metais nevažiuojam, tai pas jus atvarysim, Vilniuj juk kaip Vokietijoje.“

Tai jums, vokietukams, rusaites vilioti nebūdavo sunku?

Nuskrendi, į viešbutį, vakarienė, kitą dieną rungtynės ir – namo. Kada gi?

Meilėms nelikdavo laiko?

Oi, kas nori, laiko tam visada randa (juokiasi)! Geri buvo laikai! Jauni, Rusijoje mus gerbė labiau nei namuose. Arba nuvažiuoji į Tbilisį, nueini į turgų, veltui vaisiais apdalija, vardais mus šaukia. Kijeve žaidžiam, šimtas tūkstančių žiūrovų stadione, dar dešimt tūkstančių aplink vaikšto be bilietų. O ir Vilniuje per mūsų rungtynes į stadioną po 18 tūkstančių susikimšdavo.

Ir kaip, sakykit, pavyko neišpuikti? Žvaigždžių liga persirgote? Juk jaunas, garsus, gerai uždirbdavote... Kuo dar vyras gali didžiuotis?

Ar būtina didžiuotis? Dirbom savo darbą, ir tiek. Būdavo malonu, aišku, kai gatvėje užkalbina. Eini pro turgelį, koks girtuoklis ranką tiesia... O jie juk – didžiausi mūsų sirgaliai.

Judu su Arvydu Janoniu tik dviese iš lietuvių futbolininkų esate iškovoję olimpinių čempionų vardus...

Olimpiada man – lyg sapnas. Susapnavai ir praėjo... Po finalo mes su visa Sąjungos rinktine švenčiam, o brazilas Romário verkia prie drabužinės, prašo, kad kuris nors iš mūsų komandos jam marškinėlius atiduotų. Po mėnesio skaitau, gi tas futbolininkas devynis milijonus dolerių per metus uždirba! Atrodo, viską lyg ir tą patį darai, bet juk ne toje vietoje!

O kokį atlyginimą gaudavote jūs?

200 rublių ir – laimingas. O jei dar 220...

Reikia padangų, skambini į Prekybos ministeriją. Ten pat prašai talonų baldams. Ir gaudavom viską, nes futbolas mums atverdavo duris.

Tačiau kažkaip juk prasimanydavote jų daugiau?

Anais laikais ir sportas buvo, ir spekuliacija. Gyvenome valstybėje, kur senas automobilis kainavo daugiau nei naujas. Bet pamėgink, prieik prie to naujo!
Buvau gal dvidešimt dvejų, kai gavau paskyrą žiguliukui. Mano septintukas buvo mėlynas, apmušalai geltoni. Juokinga, kai pagalvoji.
Reikia padangų, skambini į Prekybos ministeriją. Ten pat prašai talonų baldams. Ir gaudavom viską, nes futbolas mums atverdavo duris.

Jau žaidėte „Žalgiryje“, kai įvyko jūsų vestuvės. Buvote dar visai jaunas vaikis...

Dvidešimties. Supakavo berniuką (juokiasi). Su Rita susipažinome restorane, legendiniame „Šaltinėlyje“, Žirmūnuose. Mūsų draugystė truko metus. Pagalvojau: ką čia traukti į naktį, nusprendžiau vesti. Tėvai prieštaravo: „Sūneli, visai sublūdijai?“ Noriu ir viskas! Ar pasakysi, kad tai buvo meilė? Susižavėjimas. Apie meilę dabar gali kalbėti, o tada... Pragyvenome dvidešimt penkerius metus.

Dabar juk gyvenate ne kartu?

Aš – Gargžduose, Rita su vaikais – Austrijoje.

Na, sportininkų žmonoms nelengva. Jei nori išsaugoti šeimą, reikia daug pastangų – eiti paskui vyrą, pačiai auginti vaikus, aukoti savo norus, savo karjerą...

O konkurenčių kiek aplinkui (šypsosi)... Užtat visko ir būna. Kai rengėmės olimpiadai, pamenu, vos tris mėnesius per metus buvau namuose. Vieną krepšį numeti, imi kitą ir vėl kelionėn. Įdomu, kiek kilometrų esu nuskridęs? Mus, kaip ir lakūnus, turėtų į pensiją anksčiau išleisti...

Kad jūs norom nenorom tampate pensininkais. Žiūrėk, kojos ir nebelaiko...

Taip jau būna... Atrodo, pilnas jėgų esi, gyvenimas tik prasideda, o viską reikia baigti. Svarbiausia – sveikata. Kol jos turi, kol kojas, rankas gali pajudinti, tai ir pirmyn.

Papasakokite, kaip atsidūrėte Austrijoje?

Po Seulo olimpiados mane kvietė žaisti Ispanijoje. Tikriausiai buvo ir kitų pasiūlymų, tik niekas nesakė. 1990–aisiais prasidėjo pertvarka, Zelkevičius (tuometis treneris Benjaminas Zelkevičius – red. past.) sutarė, kad mudu su Valdu Ivanausku pažaisime Maskvos „Lokomotiv“ klube. Po pusmečio „Lokomotiv“ iš pirmos lygos išvedėme į aukščiausią ir jie mus paleido. Tada – į Austriją.
Buvo įdomu. Gyvenimas iš esmės pasikeitė. Kita kalba, kita santvarka, kitos taisyklės, futbolo lygis. Gavau butą, automobilį ir pasijaučiau tikrai reikalingas. Po dviejų mėnesių atvažiavo šeima. Arminui tada buvo ketveri, o man – dvidešimt penkeri.
Kalbą išmokau gana greitai, labai padėjo komandos draugai. Sakydavo: „Tu kalbėk bet kaip, mes pataisysim.“

1995 metais gimė Klaudija. Rita nedirbo, liko namuose, su vaikais. Kai Arminui suėjo penkiolika, svarstėm, gal reikėtų grįžti. Netgi parvažiavome į Vilnių. Sūnus nuėjo į mokyklą, pamatė tualetus ir išrėžė: „Jūs, jei norit, čia gyvenkit, o aš pabėgsiu, geriau internate Austrijoje.“ Susikrovėm daiktus ir grįžom.
Futbolą Austrijoje žaidžiau iki 39–erių. Nukirsti, kas brangu iš vaikystės, nėra lengva, bet kai jaunimas tau tarp ausų pradeda skraidyti, nebėra kur dėtis.
Vėliau baigiau kursus, dirbau treneriu.

Be kokių savybių neįsivaizduojama futbolo žvaigždė?

Jai reikia visko po truputį. Šiais laikais žvaigždės juokiasi iš gyvenimo, o futbolą gadina pinigai.

Davidas Beckhamas – geras futbolininkas?

Man jis – nulis. Galima gerbti už tai, kad savo prakaitu užsidirbo vardą, o štai talento... Jis tik turi sugebėjimą atsirasti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Toks išpūstas reikalas. Su savo Victoria dabar jie gali gatvėje gulėti ir uždirbti pinigus.

Kas yra tavo žvaigždė?

Mano dukra (juokiasi).

Ką Klaudija dabar veikia?

Atvažiuos liepą į Gargždus. Sūnus Arminas dirba oro uoste, su futbolu jis jau senokai atsisveikino. Matyt, neatsirado gero trenerio, o tie, kuriuos turėjo, su manim imdavo lyginti.

Tikriausiai vaikai savo ateitį įsivaizduoja Austrijoje?

Nors puikiai kalba lietuviškai, jie, matyt, gyvens ten. Rita irgi turi darbą, o aš pas juos nuvažiuoju retai.

Legendinis „Žalgiris“, Seulo olimpiada, Austrijos stadionai, o dabar – Gargždų „Banga“. Ar nesijaučiate vertas daugiau?

Gargžduose man gera, gimtas kraštas, vaikystės vietos, visi pažįstami, draugai, medžioklės... O visa kita manęs dar laukia, dar ateityje, visko dar bus.

Įsivaizduoju, nepraleisite nė vienų pasaulio čempionato rungtynių. Už kurią komandą sirgsite?

Neturiu vienos mėgstamos. Norėčiau, kad Argentina gerai suloštų. 
 

„Žmonės“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką