Trečiąsyk pasaulio profesionalų klasikinių sportinių šokių čempionu su ruse Katiuša Demidova tapęs lietuvis įspėja: laiko turės mažai. O ir kalbėdamas bando sukirsti iš greta esančios kavinės parneštas salotas. Kitą dieną jis jau sukosi ant parketo Singapūre, paskui – Naujojoje Zelandijoje, Olandijoje, JAV, vakar – Londone, Didžiojoje Britanijoje. Kur jo namai, laisvalaikis, draugai, širdis?
Po pasaulio čempionato Pietų Korėjoje prabėgus vos porai dienų jau dirbote JAV, Niujorke. Pergalių, net ir tokių svarbių, nešvenčiate?
Negaliu pasakyti, kad prie pergalių jau pripratome, nesijaučiame taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Įspūdžiai ir atsiminimai malonūs, bet gyvenimas nestovi vietoje, reikia dirbti toliau. Juk tikimės, kad pavyks laimėti dar ir dar.
Kada bent savaitę pailsėsite nuo šokių?
Kalėdų laikotarpiu ilsėsiuosi dešimt dienų, bet į Lietuvą negrįšiu – ketiname su Vilniuje gyvenančiu mano tėčiu palėkti ten, kur šilčiau. Lietuvoje liko nebaigtų reikalų: dalyvauju Pramoginių šokių asociacijos veikloje, su kolegomis rengiame konkursą, bet viską įmanoma tvarkyti skaipu, elektroniniu paštu.
Kur jūsų namai – Jungtinėse Valstijose, kurioms abu su Katiuša atstovaujate, Didžiojoje Britanijoje, kur daug treniruojatės, ar kokiame nors kitame pasaulio krašte?
Kadangi neturiu vienos konkrečios nuolatinės gyvenamosios vietos, namais galėčiau pavadinti keletą jų – ten, kur būnu palyginti dažnai. Man patinka keliauti, patogiai jaučiuosi viešbučiuose.
Šokių pasaulyje daug kas taip gyvena. Viskas čia susipynę: ir studijoje, žiūrėkit, treniruojasi lenkai, kinai, moldavai, japonai. Jų būryje nematau tokio, kuris būtų gimęs Niujorke. Šiame mieste daugiausia sutinku tų, kurie atvažiavę iš kur nors toli, gavę pilietybę.
Niujorke net ir gatvėje labai daug girdėti kalbančių ne angliškai. Kitur Amerikoje daug kas ne taip. Kita vertus, Niujorkas su savo tautų ir kultūrų mišiniu kitoks nei visa šalis. Pavyzdžiui, Dalase ar kokiame kitame mieste sutiktume visai kitokių žmonių – jų kitoks aprangos stilius, gyvenimo būdas, akcentas.
Baigęs dirbti su mokiniais šįvakar važiuosite ilsėtis į nuosavą butą? Tokį Niujorke tikriausiai turite?
Neturiu – vis neapsisprendžiu, pirkti ar ne. Kai dirbame Niujorke, apsistoju Katiušos name Naujajame Džersyje. Mudu geri partneriai, puikiai sutariame.
Esu įsigijęs butus Vankuveryje – Kanadoje – ir San Fransiske. Ten būnu penkis ar šešis kartus per metus. Tos vietos man patinka, galėčiau ir nuolatos gyventi. Abu šie miestai gražūs, geras klimatas, juose turiu nemažai artimų draugų. Ir gyvenimas ne toks intensyvus kaip Niujorke. Aš mėgstu truputį ramiau...
Su Katiuša judu šokate nuo 2007-ųjų. Vis dar esate tik geri partneriai, ne mylimieji?
Noriu kada nors (tikrai ne artimiausiu metu) sukurti šeimą, bet moteris, kurią vesiu, bus ne Katiuša. Mums gerai išeina dirbti ir nemanau, kad norėtume ką nors keisti. Esame patenkinti karjera, asmeniniais gyvenimais – jų su darbu geriau nepainioti. Kadangi abu gražiai bendraujame, ir namu be problemų pasidalijame.
Kaip nepervargstate nuo judėjimo, lėktuvų, laiko skirtumo, šurmulio?
Būna momentų, kai norisi pabūti vienam. Bet iš esmės viskas, ką turiu dabar, man tinka. Lėktuvais skristi tenka po keliolika valandų, ir visada juose miegu labai gerai. Laiko skirtumas – nedidelė problema – pailsiu tiek, kiek išeina, ir gerai.
Kažkada sakėte, jog šoksite iki 35-erių. Tas laikas jau artėja. Ką veiksite išėjęs į „pensiją“?
Nesame konkrečiai nutarę, kiek dar šoksime. Jei aš ar partnerė panorėtume viską baigti kad ir tuoj pat, nebūtų didelės dramos – viską, ką buvome užsibrėžę, jau pasiekėme. Bet kol kas nepanašu, jog greit sustosime, nes mums patinka toks gyvenimo būdas, darbas. O kai nustosime dalyvauti varžybose, visiškai neišeisime į pensiją. Galėsime toliau šokti pasirodymuose, teisėjauti, rengti konkursus, dirbti klubuose, studijose, tapti funkcionieriais kokiose nors šokių organizacijose – liksime aktyvūs, neprapulsime ir nesuksime galvos, kuo čia užsiimti. Taip gyvena nemažai buvusių šokių profesionalų daugybėje šalių. Ir jie gauna didesnes nei vidutinės pajamas.
Tokio lygio šokėjas, turintis aukščiausius pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatų titulus, tikriausiai jau uždirbo pinigų, kurių pakaks iki gyvos galvos?
Būnant pasaulio šokių elite uždirbami pinigai leidžia susikurti tam tikrą patogaus gyvenimo garantą. Tikiu, kad visada galėsiu pragyventi iš su šokiais susijusios veiklos, ir tai man padeda jaustis saugiam.
O kalbėti apie santaupas visam gyvenimui?.. Šiais laikais tikriausiai niekas negali būti garantuotas, kad užsidirbo senatvei. Pasaulis nestabilus, viskas gali akimirksniu pasikeisti, investicijos – prapulti. Gali iššvaistyti viską, nors ir kiek būtum uždirbęs.
Apskritai, kai kalba pasisuka apie šokius, dažniausiai visi kartoja, jog tai – labai brangu, bet, paradoksas – dauguma pasaulio čempionų kilę iš neturtingų šeimų. Šokėjai gali pradėti dirbti nuo aštuoniolikos metų, o kai kuriais atvejais – ir anksčiau. Kai kuriuose čempionatuose piniginiai prizai skiriami nuo vienuolikos metų.
Kai patenki į pasaulio elitą, problemų dėl trenerių honorarų nebelieka. Bet net jei treneriai būtų pasirengę dirbti su mumis nemokamai, to sau neleistume – negražu būtų tuo naudotis. Iš šokių šiandien uždirbame daugiau nei užtektinai, kad sumokėtume jiems už darbą.
Šokate nuo trylikos – galima sakyti, nuo tada dienos bėga persirengimo kambariuose, ant parketo, lėktuvuose. Ką toks gyvenimas jums davė, ką atėmė?
Davė labai daug, suformavo mane tokį, koks esu šiandien. Dabar galvoju, kaip būtų gaila, jei visą šokiams atiduotą laiką būčiau kur nors be prasmės iššvaistęs.
