Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Asmik Grigorian: „Dėkoju gyvenimui už galimybę kristi veidu į purvą“ (papildyta kovo 4 d.)

Asmik Grigorian
Gedmanto Kropio nuotrauka / Asmik Grigorian
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Šiandien dar nevalgiau...“ – kavinėje iš po meniu akis pakelia lieknutė, smulkutė operos dainininkė Asmik Grigorian (29). Ir užsisako bent keletą valgių. Labai panašu, kad jos ponia Lovet šio vakaro „Svynio Todo“ repeticijoje bus alkana ir sušalusi. Tokia, kaip Asmik visą dieną...

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

 Asmik, ar visada taip leki? Dieve, galvoju, juk begalinis stresas kasdien...

Įpranti... Kartais netgi atrodo, kad durnių volioji. Lyg nuolat save prievartautum.

Esu tikra: šitaip apie savo darbą daug kas mano, tik nedaugelis drįsta pasakyti garsiai.

Teatre dar bent šiek tiek judėjimo. O visi tie žmonės, kurie nuo ryto iki vakaro sėdi ofise? Dvidešimt metų – diena dienon...

Gal kaip tik todėl dainininko profesija jiems atrodo stebuklinga?

Visiškai jų nesuprantu, jei taip tikrai galvoja!

Abu tavo tėvai – garsūs ir talentingi artistai – Irena Milkevičiūtė ir Gehamas Grigorianas. Nejau jie niekuomet tau neatrodė tikri dievai?

Niekada! Užtat ir nesuprantu tokio mūsų profesijos sureikšminimo. Man atrodo, daugybė žmonių dirba gerokai sunkiau nei mes.

Vaikai dažnai mėgdžioja tėvus. Vaikystės žaidimuose tu irgi buvai operos solistė?

Balerina. Nuostabi, didelė svajonė... Iki šiol vengiu baleto spektaklių, matyt, pernelyg skaudu. 
 

Juk prašei tėvų tave mažą nuvesti į baleto pamokas?

Netgi mėginau tapti tikra balerina. Neįstojau. Nesu tikra, ar todėl, kad nebuvau talentinga, ar dėl to, kad tėvai nenorėjo, kad pagailėjo manęs? Baleto šokėja – žiauriai sudėtinga profesija.

Gyvenu tose kapstynėse ir net nežinau, ar turiu laiko dar kam nors. Ir savo, ir kitų žmonių gyvenimuose prisirankioju detalių, kurias vėliau nesudėtinga panaudoti scenoje.

Taigi balerina netapai. Pasidavei tėvų spaudimui?

Niekas manęs nespaudė. Nuplaukiau ir nuplaukiau pasroviui, nors niekuomet nemačiau savęs ten, kur esu dabar. Dainuoti man sekėsi lengvai, imtis ko nors kito būtų reikėję pernelyg daug pastangų. Matyt, tingėjau... 

Esu girdėjusi: paauglystėje bėgdavai iš namų? Buvai pasiutusi?

Ir buvau, ir esu (juokiasi).

Nes – vienturtė?

Augau su broliu, jis – irgi mokėsi muzikos, tačiau dabar nuo jos visiškai nutolęs. Mūsų mama nuolat buvo linkusi perlenkti lazdą. Sakau jai: „Grįšiu dešimtą.“ „Ne, – nukerta ji. – Grįši devintą!“ „Ak, ne? Tai išvis negrįšiu!“

Kada atėjo laikas, kai supratai, jog esi suaugusi?

Man visada šitaip atrodė!

Kai tėvai išsiskyrė, tėtis išvažiavo iš Lietuvos. Ar nebuvo apėmęs noras viską mesti ir važiuoti pas jį?

Tik vaikystėje. Vėliau – paauglystė, draugai, ne tas galvoje. Penkiolikos gal metus gyvenau su tėčiu Prancūzijoje, Nicoje. Tik manęs tai nelabai džiugino. Turėjau ir Lietuvoje ką veikti.
Su tėčiu esame panašūs. Jis iš tų, su kuriais nedaug reikia kalbėtis. Ryšys labai stiprus, tūkstančiai kilometrų negąsdina. Žadu kovą jį aplankyti Armėnijoje, trejus metus ten nebuvau. Turiu keletą idėjų ir kaip tėtį į Vilnių prisikviesti.

O mama?

Bendraujame gana dažnai, bet esame tokios skirtingos! Jei tik pradedame diskutuoti, mūsų nuomonės iškart susikerta.

Juk ne dėl to, kad esate konkurentės?

Visai ne!

Vis dėlto mama tikriausiai džiaugiasi tavo pasiekimais. Kai jai buvo, kiek tau, juk šitiek vaidmenų neturėjo...

Ji dar tik dainuoti buvo pradėjusi. Tikriausiai ji džiaugiasi, nors mūsų požiūriai į dainavimą, į operą – tokie skirtingi. Nežinau, ar maniškis ją džiugina. Gal jai atrodo, kad savo profesijoje griaunu viską? 

Tu iš prigimties griovėja, tiesa?

Nenorėčiau taip sakyti.

Tada – taisyklių laužytoja?

Dogmų. Sau esu susikūrusi gana daug griežtų taisyklių. Gerbiu ir tas, kurias sukūrė kiti, tik gal ne visada galiu sau pritaikyti. O jei kartais tektų, tiesiog negalėčiau toje aplinkoje būti.
Ką nors sąmoningai griauti – ne, neturiu tokio tikslo. Mano tikslas – kurti, o ne griauti. 

Ar prisimeni pirmąjį savo pasirodymą didelėje scenoje? Na, tokioje, kur galėjai sau tyliai, bet išdidžiai pasakyti: „Štai aš čia stoviu!“?

Nuo vaikystės mačiau didžiausias scenas, garsiausius dainininkus. Nėra pasaulyje tokio teatro ir tokios scenos, dėl kurių man drebėtų kojos. Kartais maža pakyla, visiškai trumpas pasirodymas tampa gerokai svarbesnis nei Niujorko „Metropolitan“ ar Milano „La Scala“ opera. Esu tai jau mačiusi ir niekaip nesuprantu, kodėl reikia sureikšminti. Ir kodėl žmonės tai sureikšmina?

Tačiau tikriausiai vienoks jausmas dainuoti bažnyčioje, kitoks – operos scenoje, o dar kitoks – verslininko Laimučio Pinkevičiaus vestuvėse?

Man patinka dainuoti bažnyčiose. Nuostabi akustika, kūryba joje išsilieja visomis prasmėmis. Vestuvės... Na, kartais tenka dalyvauti renginiuose, kai tiesiog sukandi dantis ir galvoji, kad reikia sumokėti už šildymą. Beje, Laimučio Pinkevičiaus vestuvės buvo aukšto meninio lygio renginys. Pažinojau jaunuosius asmeniškai, tad dainuoti ten man buvo visiškai nesunku.

Gyvenate dviese su sūneliu Nojumi. Ar sūnaus tėtis – irgi operos solistas Giedrius Žalys – jums padeda?

Man padeda daugybė žmonių, jiems esu labai dėkinga. Nojus turi puikią auklę, savo krikšto mamą, man nereikia galvoti, kur palikti vaiką.

Apie Nojaus auklę visada labai gražiai kalbi. Asmik, išduok, kaip galima susirasti tokią draugę?

Man pasisekė. Ji – gerokai už mane vyresnė, gal todėl ir draugaujame. Nežinau, kas būtų su mano vaiku, ar aš būčiau baigusi mokslus ir ar išvis dainuočiau, jei ne ji.

Pastebėjai sūnaus polinkį į muziką?

Pastebėjau, bet kol kas Nojus nerodo didelio susidomėjimo. Dažnai svarstau: lyg ir reikėtų lavinti tuos dalykus, kuriems žmogus gabus, o gal geriau ugdyti bruožus, kurių jam trūksta? Iš tiesų kartais norisi, kad jis turėtų tai, ko aš neturiu.

O ko trūksta tau?

Daugybės dalykų! Bet gyveni ir mokaisi. Kasdien. Atsisuki į vakar dieną ir pagalvoji: šiandien elgčiausi kitaip...

Esi iš tų, kurie kapstosi savo viduje?

Nuolatos. Gyvenu tose kapstynėse ir net nežinau, ar turiu laiko dar kam nors. Ir savo, ir kitų žmonių gyvenimuose prisirankioju detalių, kurias vėliau nesudėtinga panaudoti scenoje.

Tokių besikapstančių vyrai bijo...

Ne tik vyrai...

Šaršalą spaudoje prieš keletą mėnesių sukėlė naujiena apie artimus tavo ir dirigento Modesto Pitrėno santykius...

Po šitos naujienos jau buvo daugybė kitų... Kartais tokie gandai visai naudingi. Jie atitolina nuo to, kas yra iš tikrųjų. Tačiau sąmoningai jų tikrai nekuriu (juokiasi).
Nenoriu viešinti savo gyvenimo, ir tiek. Viešumas juk minusų turi daugiau nei pliusų. Tyla man siejasi su noru apsaugoti kitą žmogų.

Ar kai LNK televizijoje pradėjai vertinti „Muzikos akademijos“ studentus, pastebėjai, jog tavimi domimasi dar labiau?

Užtat greitai televizijos pradėjau vengti. Buvau gavusi nemažai pasiūlymų, tačiau visa tai – ne mano. Įdomi patirtis, nauja, bet – ne man. Matyt, nesu tokia stipri, kad galėčiau dirbti televizijoje.

O kiek stiprybės turėjai ramiai priimti norvegų kritiko Henningo Høholto kritiką, kad tavo balsas visiškai netinka Violetos partijai „Traviatoje“?

Esu skaičiusi daug kritiškesnių straipsnių, kurie buvo skirti daug garsesniems dainininkams nei aš. Kritika – mano darbo dalis, priverčianti susimąstyti, kažką keisti. Šį kartą buvo ne vien kritika. Tiesą sakant, tokios reakcijos nesitikėjau. Stengiuosi nesureikšminti to straipsnio, sau esu pati negailestingiausia kritikė. Dėl to, kas buvo parašyta, nei geriau, nei blogiau dainuoti nepradėsiu. Tiesiog mėginu pamiršti ir dirbu, dirbu...

Kai nutinka tokių blogų dalykų, kur slepiesi?

Man dažnai norisi pabėgti, išvažiuoti pasislėpti. Ir ne tik tada, kai bloga.
Kuo ilgiau gyveni, tuo labiau supranti, jog gyvenimas – tik smėlis tarp pirštų. Atrodo, viskas juda į priekį, bet juk – nebūtinai. Turime iliuziją, kad gyvename, bet kas jis, tas gyvenimas, – negalime pasakyti. Bėgi, leki, stengiesi, o iš tiesų nesupranti, kam ir kodėl?

Juk tikrai ne dėl eilutės operos istorijoje: Asmik sukūrė įsimintinus vaidmenis operose „Karmen“, „Undinė“, „Orfėjas ir Euridikė“, „Užburtoji fleita“, „Bohema“, „Svynis Todas: Demonas kirpėjas“, „Pikų dama“, „Verteris“ ir dar daugybėje kitų?..

Labai stengiuosi, kad dainavimas netaptų amatu, bet kuo toliau, tuo sunkiau rasti motyvacijos, ar tikrai verta dalyvauti toje tuštybėje.

Matyt, ne visiems žmonėms darbas sukelia begalinės laimės būseną.

Toji deklaruojama laimė dažnai yra bėgimas nuo savęs. Scena – lyg kitas pasaulis. Jame tau ploja ir dar moka pinigus. Kodėl ne?! Juokauju, žinoma...

Dabar galiu labiau suprasti, kodėl „Svynyje Tode“ tavoji ponia Lovet – būtent tokia...

Į vaidmenis sudedu tos dienos emociją, užtat kiekvieną kartą jie kitokie. Stengiuosi scenos nesinešti į savo gyvenimą, užtat gyvenimą nuolatos nešuosi į sceną. Kiekviename vaidmenyje yra dalis manęs. 

Tuomet tavo gyvenimas – sodrus ir spalvingas, kaip tavo vaidmenys...

Kartais esu be galo jam dėkinga, kad suteikia galimybę kristi veidu į purvą, braidyti po balas.

Tave vadina fatališkąja Asmik, juoduoju scenos jazminu...

Žmonės mėgsta klijuoti etiketes. Nesureikšminu jų, mane labiau domina, kas aš esu iš tikrųjų.
Esu iš tų sėkmės lydimų vaikų, kurie gauna, ką užsimanę. Gyvendama aš mokiausi nenorėti arba norėti atsargiai. Nes kiekviena dovana pareikalauja užmokesčio, tik vėliau supranti, kokia viso to kaina. Šioje žemėje mes dovanų negauname. Viskas tėra skola, kurią anksčiau ar vėliau tenka grąžinti.

Neabejoju, kad tavo norai – ne vien graži suknelė arba dešimt porų batų, arba motociklas...

Kai kurie daiktai man turi ritualinę reikšme, o visa kita... Nekenčiu parduotuvių, taigi čia aš labiau primenu vyrą, o ne moterį.

Tai kaip tu taip gražiai apsirengi?

Greitai greitai įbėgu ir nusiperku, ko reikia (juokiasi).

Ką veiki tuomet, kai atsiranda šiek tiek laisvo laiko?

Kažkada turėjau pomėgių, dabar nebėra kada. Kartais nė nepadarau to, ką turėčiau padaryti.

Kažkodėl man atrodo, kad tau turėtų patikti šiek tiek pavojingi dalykai...

Esu visiška ekstremalė. Šokčiau parašiutu mielai, bet kai turi vaiką, suvoki, jog tavo gyvenimas nebepriklauso vien tau.
Man patinka bendrauti su žmonėmis. Gal tai – hobis? Kiekvienas sutiktas praturtina, tai – ne vien žodžiai.

Sykį jau buvai ištekėjusi. Pakartotum tai dar sykį?

Niekada nesakau „niekada“, bet kuo toliau, tuo labiau santuokoje nebematau prasmės. Nesumenkinu jos, bet tie visi oficialumai... Manau, susituokti galima ir širdyje. 

Metams bėgant žmogų įsileisti vidun vis sunkiau, o reikalavimai kyla...

Kyla. Visų pirma – sau.

Vis dar tiki meile?

Žinoma! Meilė – geriausias ir kilniausias jausmas. Labai gaila, kad šioje žemėje jos nėra daug.

Vyrai šalia tavęs turi būti stiprūs ir vyriški?

Pamenu, buvau gal septyniolikos. Troleibuso stotelėje prie manęs praėjo vyras: „Aš tau noriu pasakyti vieną dalyką. Gal ne dabar, bet kada nors suprasi, ką norėjau pasakyti. Tu būsi laiminga tik šalia vyro, kuris yra stipresnis už tave. Bet nežinau, ar toks atsiras.“ Dabar jau žinau: vyras privalo būti autoritetas, moteriai būti galva – visiškai nesmagu.

Tai ar yra dabar toks autoritetas šalia?

Juk myliu Pitrėną (juokiasi)?! Iš tiesų, jau sakiau, kad labai saugau visus savo artimus žmones. 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką