Dabar populiaru
Publikuota: 2012 gruodžio 22d. 15:00

Asta Valentaitė: „Jei apie mane kuriamos legendos – vadinasi, esu įdomi“ (papildyta gruodžio 22 d.)

Asta Valentaitė
Žurnalo „Žmonės“ viršelis / Asta Valentaitė

Graži mergina greta turtingo ir įtakingo asmens – toks daugelį metų buvo Astos Valentaitės (31) statusas. Iš jaunutės mylimosios tapusi solidžia žmona, ji staiga nusprendė skirtis. „Be vyro būsi niekas, – tuomet girdėjo aplinkinių pranašystes. – Visi tuoj tave pamirš...“ Šiandien Asta – televizijos laidos vedėja, geidžiamiausia pobūvių viešnia, neatsiejama Lietuvos aukštuomenės gyvenimo dalis, kur kas ryškesnė už buvusį vyrą. Vieni ją dievina, kiti peikia, bet visi pripažįsta: jos nepastebėti tiesiog neįmanoma.

Karjerą televizijoje žmonės paprastai pradeda nuo mažyčių žingsnelių, smulkių darbų, menkai žiūrimų kanalų, nepopuliaraus laiko... O tu vos atėjai – ir iškart atsisėdai į geriausiu laiku rodomos laidos „Patys pačiausi“ vedėjos kėdę!  

Pasiūlymų buvo ir anksčiau, bet sulaukusi šio nedvejojau: man patiko laidos pobūdis, o ir mudviejų duetas su Mantu Petruškevičiumi pasirodė labai tinkamas. Žinome, ką rodome: mums tai ir darbas, ir malonumas. Abu jau esame susikūrę savo įvaizdį visuomenėje – mums niekaip netiktų piktai šaipytis iš pašnekovų ir svaidytis vulgariais juokeliais. O gražiai ir pateikti įdomius žmones iš gerosios pusės – tikrai malonu. 

Tavęs neišgąsdino tai, kad laidos prodiuseris – kontroversiškasis Kristupas Krivickas? Nebuvote su juo anksčiau susidūrę?

Kaip herojė dažnai atsidurdavau jo kuriamose laidose – „Nuodėmių dešimtuke“ ir panašiai. Bet Krivickas niekada apie mane nerodė ko nors blogo ir dabar jis mano atžvilgiu – labai geranoriškas. Pavyko su juo susitarti, kad laidos formatas nesikirstų su mūsų įvaizdžiu, kad galėtume dalyvauti kūrybiniame procese. Kartais įsiplieskia karštų ginčų dėl herojų ir pikantiškesnių detalių, bet visada randame išeitį. Pati daug kartų esu buvusi kitoje ekrano pusėje: žurnalistai sutikdavo su mano sąlygomis, pažadėdavo neliesti nemalonių temų, o pamačiusi laidą gaudavau šoką... Tad patys nuolat ieškome kompromiso tarp bulvaro ir gero tono.  

Kaip manai, ar ilgam užteks darbo? Juk populiarių ir įdomių žmonių, apie kuriuos pasakojate laidose, Lietuvoje nedaug.  

Rodysime įvairius žmones – žinomus vyrus, žavias moteris. Žymios moterys žiniasklaidoje neretai sulaukia tik tokio dėmesio: „Nusipirko krokodilo odos rankinę“, „Pakeitė šukuoseną“, „Sužibėjo gilia iškirpte“... Jos pristatomos tik kaip vyrų antrosios pusės, o juk jos – asmenybės, turinčios savo užsiėmimų. Pati esu su tuo susidūrusi: ilgus metus buvau šalia įtakingo vyro. Buvau viena geriausių, darbščiausių studenčių, mano darbai iki šiol kabo Dailės akademijoje – niekas tuo nesidomėjo, manyje matė tik gražią ir gerokai jaunesnę Laimučio Pinkevičiaus merginą. Dirbau „Vilniaus vartuose“, kūriau didelius projektus, bet ore vis tiek tvyrojo: „Bepigu jai iš vyro pinigų verslą daryti...“ Taip, tai buvo vyro projektas, tačiau dirbau tikrai nuoširdžiai ir daug.

Dabar kaip stilistė bendradarbiauju su „Laimos“ žurnalu. Juokinga girdėti žmones burbant: „Kiekviena čia tokia stiliste galėtų būti...“ Niekas nė nesigilina, kad esu baigusi aukštuosius mokslus, ilgai sukausi mados versle ir tikrai apie tai nusimanau. Sužinoję nustemba... Nustemba ir susipažinę artimiau: „Nesitikėjome, kad tu tokia šilta, draugiška ir nuoširdi!“ Juk žiniasklaida dažnai piešia visai kitokį mano paveikslą: šaltos, išdidžios buvusios turtuolio žmonos. Bet kuo čia dėtas mano asmeninis gyvenimas? Na, išsiskyriau: žmonės tuokiasi ir skiriasi dešimtis kartų, bet nuo to netampa mažiau profesionalūs darbe. Jei nekalbu apie priežastis, dėl kurių išsiskyriau, visi iškart jas sukuria patys ir paskui bando man kabinti kažkokias etiketes...  

Bet nelemtų sutapimų išties buvo: apie skyrybas paskelbėte tuomet, kai prasidėjo nesklandumai Laimučio versle. Galima pamanyti – kam merginai reikia nekilnojamojo turto magnato, kai rinką ištinka krizė?

Lūžis tarp mūsų įvyko gerokai anksčiau, nei pasiekė žiniasklaidą... Nenoriu vardyti priežasčių – tai mūsų su Laimučiu asmeninis reikalas. Jis pats jas žino, tik kartais gal nepripažįsta...  

Kad ir kaip žiūrėtum – paliktasis yra jis, o tu esi ta, kuri paliko...

O kai vyrai moteris palieka ir išeina pas kitas, tai viskas gerai, nieko tokio?.. Aš bent jau neišėjau pas kitą. Galėtumėte mane smerkti, jei palikusi Laimutį būčiau įsitaisiusi kitame jaukiame lizdelyje, tačiau aš išėjau į niekur. Gyvenu kur kas paprasčiau nei tuomet, kai šalia turėjau tvirtą vyro petį. Tada man dėl nieko nereikėjo sukti galvos: nepaisant krizių ar nekrizių, tai stiprus žmogus ir būti šalia jo yra labai saugu. Jis visada bus vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime. Bet buvo kitų dalykų, dėl kurių nesiaiškinsiu, nes gerbiu save ir jį.

Ar dėl tos pagarbos vis dar nesate išsiskyrę oficialiai?

Procesas vyksta. Negriežiame danties vienas ant kito, retkarčiais susitinkame išgerti kavos, bet kiekvienas gyvename savo gyvenimą. Laimučiui linkiu tik sėkmės.

Girdėjau gražų gandą, kad tebesate tikri vyras ir žmona, mylite vienas kitą ir susitikinėjate užsienyje...

Aš tokio dar negirdėjau (juokiasi). Kokių tik legendų apie save neprisiklausau... Gyvenu kone kaip šventoji, o legendos vis tiek sklinda. Nei aš nuėjau pas kitą, nei šmėžuoju su skirtingais vyrais. Visi mato: vakarėliuose lankausi ne taip jau dažnai, linksminuosi su Mantu, nes jis vienas geriausių mano draugų, – vertinu jo nuoširdumą ir paprastumą. Drįstu teigti, kad pramogų pasaulyje esu vienas nuoširdžiausių žmonių, ir kartais dėl to nukenčiu. Išgirstu, kad kažkas, šypsojęsis man į akis, iš tiesų manęs nekenčia, o menama draugė beprotiškai pavydi... Tai šlykščiausia. Neįsižeidžiu mirtinai, bet nebesileidžiu į asmeniškumus. Vis labiau pastebiu žmonių vaidybą, paslėptus niuansus, į kuriuos anksčiau nekreipdavau dėmesio.  

TV3 nuotr./Mantas Petruakevičius ir Asta Valentaitė
TV3 nuotr./Mantas Petruškevičius ir Asta Valentaitė

Ir už nugaros mestelėtą žodį „barakuda“ išgirsti?..

Tas, kas drįsta išvadinti moterį „barakuda“, tegu pasižiūri į save. Kai tai daro vyrai – man tai pats žemiausias lygis. Tai atskleidžia jų kompleksus: jie patys negali turėti tos moters, tad lengviausia ją žodžiu pažeminti. Dar šlykščiau, kai moteris taip sako apie kitą moterį... Tokiai nepakenktų moteriškas solidarumas. Save tvirtai galiu vadinti vos ne švenčiausia Lietuvos įžymybe. Man bandoma prilipdyti visokias etiketes, nes nesuvokiama: kaip tokia graži ir garsi mergina gali būti viena?.. Žinoma, negali! Ji kažką slepia! Kodėl ji nuolat keliauja?..

Žinoma, pas mylimąjį! O aš tiesiog turiu draugų užsienyje: su vyru dažnai keliaudavome, tad iš praeities yra likę ryšių. Su draugais nuolat suvažiuojame į Paryžių ar Milaną, ta pati kompanija susitinka Sen Tropeze jau metų metus. Man sekasi – lengvai užmezgu ryšį, prie manęs žmonės prieina patys. Ne vienas yra sakęs: „Tu tikras fenomenas, nes apie tave nuolat sukasi daugybė žmonių.“ Vieni nekenčia ir pavydi, kiti – myli ir dievina, bet visi yra šalia. Nesigėdyčiau, net jeigu ir turėčiau mylimąjį, – juk man tai neuždrausta. Bet pastaruosius keletą metų esu viena.  

Truputį keista – kodėl tu taip vienuoliškai nusiteikusi?

Tiesiog iki šiol nesutikau savo žmogaus, nors tikrai neužsimerkiu žiūrėdama į vaikinus. Jei būčiau jaunesnė, galvočiau kitaip ir būtų daug lengviau kurti santykius. Tačiau jau turiu patirties, turiu savo vertybių ir reikalavimų antrajai pusei. Man juokinga, kai vyrai kažką iš savęs stato: tai rodo nepasitikėjimą, o man patinka savimi pasitikintys žmonės, kurie žino, ko nori. Labai svarbi pagarba: net jei vyras yra turtuolis, bet su aptarnaujančiu personalu elgiasi kaip su šiukšlėmis, man niekada nepatiks. Kai išlenda necenzūriniai žodžiai, man tai pjauna ausį. Svarbu ir išsilavinimas, intelektas... Nesureikšminu išvaizdos – modelio neieškau, tikrai nesusižavėsiu tuščiu gražuoliuku. Tai turi būti vyriškas vyras. O lietuvis jis ar užsienietis – ne taip svarbu: aš labai kosmopolitiška.  

Visiems senų seniausiai rūpi: iš ko tu dabar gyveni?

Aš kitų pinigų neskaičiuoju, tad nenoriu, kad ir manieji būtų skaičiuojami. Yra televizijos laida, kitų projektų, stilistės darbas, santaupų... Galų gale oficialiai dar tebesu kažkieno žmona. Sykį žurnale prie savo pavardės išvydau prierašą – „milijonierė“. Dieve mano, nuo kada?.. Tikrai nesimaudau milijonuose.  

Ir tegul tai apauga legendomis...  

Jeigu apie mane kuriamos legendos – vadinasi, esu įdomi (šypteli). Prisiminkime pasaulinio lygio žvaigždes, gražias, nerealias moteris – Marlene Dietrich, Marilyn Monroe, Coco Chanel: nė viena neturėjo standartinio vadovėlinio gyvenimo! Nė viena nepatyrė ilgos gražios santuokos ir atsidavusios motinystės. Užtat jos daug įnešė į pasaulio istoriją. Likimas teisingas: kažką duoda, o kažką atima.

Manai, tai charizma?

Manau. Jei būčiau standartinė moteris, jau seniai būčiau ištekėjusi, turėčiau porą vaikų, auginčiau šunis ir kates... Tada galbūt visiems būčiau ideali. Tačiau nesusiesiu savo gyvenimo su bet kuo. Žinoma, tai neprivalo būti milijonierius su deimantais ir lėktuvais: ne nuo lėktuvų prasideda žmonių santykiai... Noriu juos sukurti su žmogumi, su kuriuo turėčiau daug bendro. Kartais manęs pašiepiamai klausia: „O su santechniku nedraugautum?“ Bet – apie ką aš su juo kalbėčiausi?.. Išsilavinimas, estetinis suvokimas, kultūra, patirtis turi būti bent kiek nors panašūs.  

Ar nemanai, kad vyrai bijo prie tavęs prieiti, nes baiminasi pasirodyti tau per prasti, nepakankamai žymūs ir turtingi?

Bailių irgi nereikia. Man patinka žmonės, kurie drąsiai prie manęs prieina. Bandyti visada verta: nebandysi – neturėsi. Pati vadovaujuosi tuo principu – juk gyvenime gerų šansų pasitaiko nedaug. Esu jų praleidusi: aš irgi kažko neišdrįsau, susikuklinau, pabėgau... Paskui stebėjausi: kodėl nesustojau? Sutrikau tik dėl to, kad žmogus pasirodė žavus? Rodos, pasitikėjimo savimi turiu daug, bet kartais tai nutinka labai netikėtose vietose – pavyzdžiui, prekybos centre renkantis sultis: stoviu be makiažo, su akiniais ir pūkine striuke ir už nugaros pamatau žavią šypseną. Nė nepajuntu, kad jau bėgu į šalį... Bet kodėl nepabandyti?

Kai pretendavai į „Martini“ merginos titulą, girdėjau replikų: „Gaila – kitoms tie dvylika porų „Louboutin“ batelių ir šimto tūkstančių eurų kontraktas tikrai pakeistų gyvenimą, o Astai tai tebūtų dienpinigiai...“

Tai jau tikrai (juokiasi). Batelius buvau pažadėjusi išdovanoti, dalį pinigų būčiau skyrusi labdarai. Na, nelaimėjau pirmosios vietos, bet patekau į trejetuką ir tikrai nesigailiu ten ėjusi. Patekau į didelės kompanijos istoriją: niekada nežinai, kada iš to gali būti naudos. Vadovai man asmeniškai parašė, kad buvau arti pergalės ir kad su manimi bendradarbiaus. Jaučiuosi daug pasiekusi: su daug kuo bendravau, sulaukiau dėmesio, mano nuotraukos ir prisistatymo filmukas internete buvo daugiausia kartų peržiūrėti. Reklamos Lietuvoje man nebereikėjo, bet užsienyje ji galbūt pravers.  

Mariaus Žičiaus/Žmonės.lt nuotr. /Asta Valentaitė
Mariaus Žičiaus/Žmonės.lt nuotr. /Asta Valentaitė

Ankstyvoje jaunystėje nesiveržei į modelius, o dabar tam pagaliau atėjo laikas?  

Mano amžius jau toks, kad apie modelio karjerą tikrai nesvajoju (šypsosi). Bet tapti kompanijų veidu – kodėl gi ne. Jaučiu, kad dabar mane vertina ne tik kaip gražų veidą, bet ir kaip asmenybę, – o tai kur kas svariau ir įdomiau. Didžiausias mano pranašumas – kad, sulaukusi trisdešimt vienų, išsaugojau gerą išvaizdą.  

Kaip ja rūpiniesi?  

Esu dėkinga genams: charakteriu, išlaikytu būdu ir išvaizda esu panaši į savo močiutę, kuri labai ilgai išliko jauna – turėjo švytinčią veido odą be jokių raukšlių. Todėl maniškei daug priežiūros nereikia, bent jau kol kas. Anksčiau į gatvę neišeidavau nepasidažiusi, o dabar – gana dažnai: atsirado daugiau pasitikėjimo savimi. Jau daug metų naudoju kremus, kurie man tinka, tačiau kurie tikrai nėra kosmosas. Plaukams – geri šampūnai, balzamai, kaukės. Dėl sruogelių buvau nušviesėjusi, o dabar susigrąžinau natūralią spalvą, kurią kirpėjas tik paryškina. Natūralumas mane labiausiai žavi.

Esu daug laiko praleidusi treniruoklių salėse, dietų niekada nesilaikiau, bet žiūriu, ką valgau. Nors kartais nusižengiu taisyklėms ir prisivalgau bandelių (juokiasi). Tačiau aktyvumas padeda išlaikyti formą. Viena mano diena rami, o kita – beprotiška: lekiu į miestą, susitinku su herojais, rūpinuosi drabužiais ir stiliumi, filmuojuosi... Apsilankau ir vakarėliuose, nors tikrai neinu į visus, kur kviečia. Ir tikrai jiems nesiruošiu visą dieną, kaip daugeliui gali atrodyti.  

Tavo spinta buvo ir tebėra didelė?

Taip, ji didelė, bet naujais daiktais pasipildo nedažnai – tik vieną kitą kartą per sezoną. Nevažinėju į šopingus užsienyje ir nešluoju visko iš eilės... Mano drabužiai – klasikiniai, kokybiški. Turiu gerai atrodančių, bet nebrangių daiktų: juos suderinusi su garsiais vardais, atrodau puikiai. Esu paprasto, bet neprasto stiliaus šalininkė. Kartais mažiau yra daugiau... „Martini“ atrankoje irgi pastebėjo, kad man nereikia nei deimantų, nei prabangiausių suknelių, – ir be jų esu natūraliai graži. Bičiuliaujuosi su dizaineriais, jei reikia – jie man duoda savo suknelių, bet šiaip savo statusu nesinaudoju. Labai nemėgstu ko nors prašyti.  

Kad ir kokia didelė būtų tavo spinta, vogti iš jos yra neteisinga ir neatleistina...

Vagystės istorija, ačiū Dievui, jau baigėsi. Be abejo, nesvarbu, iš ko vogti, – tai nesumažina kaltės. Jei turiu daug daiktų, nereiškia, kad juos galima šiaip sau pasiimti. Visas savo šeimininkėles palepindavau, paruošdavau dovanėlių: ir tai, kuri mane apvogė, buvau draugiška, nors vėliau televizijos laidose staiga buvau išvadinta ragana, kuri net kavos nepasiūlo... Pasiūlydavau kas rytą. Tuomet buvo įtemptas laikotarpis, mano asmeninis gyvenimas griuvo, reikėjo daug dirbti „Vilniaus vartuose“. Toji moteris piktybiškai naudojosi tuo, kad manęs nėra namie, ir imdavo žiemos sezono daiktus, sudėtus spintos gilumoje. Kai suvokiau, kad mane apvaginėja, labai išgyvenau.

Gražiuoju prašiau: „Ramiai išsiskirkime, aš niekur nesikreipsiu, tik grąžinkite paimtus daiktus.“ Su ašaromis dievagojosi, kad nieko neėmė, kol išvydau savo rankinę svetimose rankose... Galėjo atsiprašyti, atnešti – man negaila, būčiau ir atidavusi. Bet dar ėjo į visas laidas, šmeižė mane... Keista ir žiniasklaidos pozicija: „Pažiūrėkite, turtuolė visko turi, tai iš jos galima ir imti!“ Niekas nesigilino į vagystę – gilinosi į tai, kiek daiktų aš turiu... Tai neteisinga. Skandalui išėjus į viešumą paaiškėjo, kad nuo tos moters nukentėjau ne aš viena – ankstesni šeimininkai irgi šio to pasigesdavo. Aš užkirtau kelią jai toliau vagiliauti. Dabar džiaugiuosi turėdama nuostabią namų šeimininkę, kuri man – kaip mama.

Butą kol kas nuomojiesi. Ketini kada nors jį įsigyti?

Kol oficialūs skyrybų dokumentai iki galo nesutvarkyti, būsto dar neperku. Nuomojuosi iš draugų, artimų pažįstamų – jie man suteikia išskirtines sąlygas. Bet ateityje tikrai galvoju apie nuosavą būstą. Daug kas klausia: „Ką tu čia veiki, jau seniai turėtum būti kur nors Amerikoje!“ Būčiau dvidešimties – gal viską mesčiau ir važiuočiau, bet dabar... Čia jaučiuosi gerai: saviraiškos galimybių nedaug, bet – savos sienos, savi žmonės. Galiu sau leisti kur nors išvykti, bet visada mielai grįžtu į Vilnių.  

Kokios ateities norėtum?

Šviesios ir gražios. Namo užmiestyje, dviejų vaikų, šunų (juokiasi)... Išties norisi artimo žmogaus, šeimos, kuriai galėčiau kažką duoti. Viena aš jau prisigyvenau, šeimyninės rutinos nebijau – manau, ir augindama vaikus sugebėsiu gyventi įdomų gyvenimą. Vakarėlių lengvai atsisakyčiau – man ir dabar kartais maloniau įsisupti į šiltą pledą ir su taure vyno žiūrėti filmus, nei kur nors važiuoti linksmintis. Niekas neprilygtų jaukiam vakarui namie su mylimu žmogumi.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką