Vos ne kasdienės rietenos retsykiais atitolindavo mus net kelioms savaitėms, po kurių ataušdavo protai ir vėl susieidavome. Pradėjau jaustis nebemylimas, su laiku atvėso aistra ir kartais rodos, kad mus laiko tik prisirišimas. Jaučiuosi, lyg būtume užsidarę savyje, sunku bandyti apie tai kalbėtis su drauge, nes šios temos tik vėl sukelia audras.
Tokie santykių atšalimai veda mane iš proto, pasidarau irzlus, pavydus, kartais nebesuvokiu savo veiksmų, nesulaikau emocijų. Rietenos kyla dėl menkiausių smulkmenų, žvilgsnio, nusišypsojimo ir pan... Amžius verčia susimąstyti apie ateitį, šeimą, bet atrodo kad tai tik man rūpėtų, jog draugė visai to net nenori. Pats iš šono pastebiu, jog turiu problemų, iškeliu bereikalingas pavydo scenas, labai jautriai reaguoju į jos rūpesčius ir kaip ji juos bando spręsti.
Ramune, nebežinau kaip elgtis toliau. Blaivus protas sako, jog jokios ateities negali būti kartu, tačiau tas jausmas, meilė, vis teikia kažkokių vilčių. Neįsivaizduoju šalia savęs kito žmogaus, nes tiek jau visko patirta kartu, žinomos visos bėdos ir džiaugsmai. Nebežinau, ar tas žmogus jaučiasi labiau mylimas ar skaudinamas, nebežinau ir kaip jaučiuosi aš pats... Martynas, 25m.
Sveikas, Martynai. Iš tavo laiško man susidarė įspūdis, kad tu pats neblogai supranti, kas su jumis vyksta. Jei kartu gyvenantys žmonės pradeda galios kovas, į jų santykį netrunka įsibrauti šaltis, atsiranda abejonės, nuoskaudos, nusivylimai, kartėlis, pyktis, noras užsidaryti savyje. Anksčiau savaime suprantamas bendrumo jausmas ima blėsti, pradedate nebejausti ir nebežinoti, kodėl esate kartu. Paprasta kasdienybė, kuri dar visai neseniai atrodė miela, virsta bereikšmiu buvimu iš inercijos...
Vis dėlto tu rašai, kad jauti, jog meilė nemirė. Jei taip, tuomet verta kuo tvirčiau atsiremti į šį jausmą ir pradėti gelbėti judviejų ryšį. Gelbėti, keisti jūsų santykį, pradedant nuo savęs. Pats manai, kad “turi problemų”, rašai, kad iškeli pavydo scenas, negali ramiai priimti savo draugės sprendimų. Iš to, ką pasakei, nėra aišku, kokios tai situacijos ir kokie sprendimai, bet susidaro įspūdis, kad abu esate jautrūs, pažeidžiami, labai skausmingai reaguojate į kritiką, pastabas. O juk labiausiai gali įskaudinti būtent tas, kuris arčiausiai, kuriam esame atsivėrę.
„Kalk geležį, kol šalta“
Kaip tik todėl jums labai svarbu išmokti saugoti vienas kitą, kalbėti ir elgtis vienas su kitu labai atsargiai lyg su trapiausiomis būtybėmis, visom išgalėmis stengtis neįžeisti vienas kito. Jei jaučiate, kad kyla susierzinimas, kartais geriau išeiti į kitą kambarį, nukreipti dėmesį į ką nors kita, palaukti, kol nurimsite. Visada geriau pasakyti kitam, kas nepatinka, tada, kai abu būsite nurimę ir gerai nusiteikę.
Prisimink vieną gerą taisyklę: „Kalk geležį, kol šalta“. Atvėsę ir nusiraminę žmonės gali vienas kitą lengviau išgirsti. Dar viena išeitis – rašyti vienas kitam laiškus. Raštas privers tiksliau suformuluoti tai, ką norite vienas kitam pasakyti, leis išvengti pykčio protrūkių ir kvailysčių, kurių galbūt prikalbėtumėte besiginčydami.
Nesureikšminkite trūkumų
Stenkitės matyti vienas kitame šviesiąsias puses ir nesureikšminti trūkumų. Jei ieškai, kaip apkaltinti kitą, jei ieškai dalykų, kurie rodo, kad bendros ateities nėra, visa tai ir randi. Kai pastebi, kas gera, gėris ir suveši. Pradėjęs nuo savęs, nuo tų nesutarimų priežasčių, kurias gali atrasti savyje, gali jas po truputėlį mažinti, kontroliuoti. Nusiteik ne kovoti ir rasti “kaltuosius”, o saugoti mylimą žmogų, išklausyti ir pabandyti suprasti jį. Jei nuolatos priminsi sau, kas tame žmoguje tave traukia, kas tau labiausiai jame patinka, manau, netrukus pastebėsi, kad santykiai ims gerėti.
Giedrų jausmų tau, Martynai, ir sėkmės.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
