Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 20d. 20:30

Atviras pokalbis su Jurga Šeduikyte: „Nenoriu, kad istorija kartotųsi“

Jurga Šeduikytė Interviu
Karolinos Vaitonytės nuotr. / Jurga Šeduikytė

Kasdien socialinių tinklų sekėjams dienoraščio forma atseikėti savo asmeninių išgyvenimų – tokį visuomenės susidomėjimo sulaukusį iššūkį priėmė atlikėja Jurga Šeduikytė (39). O tam ji turėjo ne vieną priežastį – tai ir skyrybos, ir metams bėgant pamesti idealai, ir noras tobulėti. Apie visa tai, apie šablonines šeimas, tikrosios meilės formas, ribas peržengiančius gerbėjus ir naujausius kūrybinius vaisius – 15min interviu su žinoma dainininke.

– Rašote internetinį dienoraštį, kuris sulaukė daug dėmesio. Kodėl nusprendėte priimti vadinamąjį Jurgos iššūkį?

– Idėja atsirado labai mistiškai – man paskambino viena mergaitė ir pasakė, kad pas mane nori mokytis dainavimo. Pasakiau, kad dainavimo jos nemokysiu, nes pastaruoju metu pradėjau žmonėms sakyti tiesą (juokiasi). Nenorėjau prisiimti atsakomybės už tai, ko dar nesuprantu, kaip reguliuoti, kaip valdyti, nes, mano nuomone, dainavimo mokyti galima tik gerai išmanant fiziologiją, psichologiją, pažįstant žmogų nuo pirštų galiukų. Reikia žinoti jį visą tam, kad jam galėtum padėti. Taigi aš galvojau – nepažįstamas žmogus, mergaitė iš interneto: tikrai ne. Pažįstamus gal ir ryžčiausi mokyti.

Tada sugalvojau tokį dalyką. Man ta mergaitė labai patiko, jos vaibas buvo labai geras, tai mes susitikome. Taip, aš jai vis tiek sakiau, kad jos dainuoti nemokysiu, bet, jeigu nori, ji galėtų dalyvauti mažame iššūkyje. Taigi aš jai 21-ai dienai daviau po mažą užduotį, nes per tiek laiko susiformuoja įprotis.

Socialiniai tinklai atlikėjams dažniausia yra komunikacijos priemonė, ir būna taip, kad patenki į jų vergovę. Tam, kad nereikėtų galvoti, „ach, vėl reikia kažką postinti, vėl reikia kažką parašyti apie save“, sumąsčiau, kad socialinius tinklus reikia priversti tarnauti sau

Dabar ji sako, kad tai yra vienas svarbiausių įvykių jos gyvenime, nes ji persilaužė, pradėjo stebėti save. Ir po tos 21-os dienos aš ją mokau dainavimo, nes suprantu, su kuo turiu reikalų. Bet tada pagalvojau: ot, batsiuvys be batų! Daviau iššūkį žmogui, jis patobulėjo, o man iš to nieko. Pagalvojau, kad man reikia to paties. Taigi pati priėmiau iššūkį 21-ai dienai – su užduotimis ir išvadomis jo gale. Supratau, kad iššūkį atliekant įtampos yra labai daug, ypač jei supa daug darbų, bet taip pat yra ir daug naudos. Tačiau drauge pradėjau stebėti ir pastebėti dalykus – mes esame to neįpratę daryti, nes, kai esame užsiėmę darbais, tai tiesiog dirbame, o smegenys yra įpratusios daryti vieną dalyką vienu metu, stebėti tampa neįmanoma.

Po tos 21-os dienos pagalvojau apie tai, kad socialiniai tinklai atlikėjams dažniausia yra komunikacijos priemonė, ir būna, kad patenki į jų vergovę. Tam, kad nereikėtų galvoti, „ach, vėl reikia kažką postinti, vėl reikia kažką parašyti apie save“, sumąsčiau, kad socialinius tinklus reikia priversti tarnauti sau. Jeigu tai man padeda kiekvieną dieną pastebėti kažką nauja ir varyti save į priekį, tai aš dėkinga, kad yra tokia priemonė.

Pradėjusi vykdyti Jurgos iššūkį pastebėjau žmonių srautą, kuris rašo, kad kaip tik dabar tokio rašymo reikėjo – to paprasto pasakymo, kad viskas gerai, kad čia ir dabar galima kažką iš esmės pradėti daryti, o ne skaityti protingas knygas ir, kaip kad aš dariau, uždavinėti kitiems gražias iššūkių idėjas, o pačiam pagal tai negyventi.

Asmeninio albumo nuotr./Jurga Šeduikytė
Asmeninio albumo nuotr./Jurga Šeduikytė

– Užsiminėte, kad sulaukiate skaitytojų atsako. Ką jie jums rašo?

– Labai įvairiai atsiliepia. Visų pirma, aš labai džiaugiuosi, nes mano muzikinis tikslas ir buvo komunikacija, artimas bendravimas su publika. Jis dabar vyksta, kai suradau tą posakį Bro ir Se.

Vieni tiesiog palaiko. Žmonėms atrodo, kad ilgai buvau dingusi iš eterio. Nežinau, ar savęs išreiškimas viešojoje erdvėje man keičia kažką viduje – sau nebuvau dingusi, visada buvau ten, kur esu, savo aukso pievoje. Įdomu dar tai, kad žmonės dabar į mane kreipiasi dėl psichologinių problemų, konsultuojasi, o aš siūlau kreiptis į specialistus (juokiasi). Arba, jeigu galiu ką nors patarti iš savo asmeninės patirties, tai sakau, kaip man yra, bet priduriu, kad jie turi patys ieškoti savo atsakymų. Aišku, žmonėms tai būdinga, būdingas tas aukos sindromas, atsakomybės permetimas, na, tu man pasakyk, kaip man dabar daryti. Mano tikslas nėra tas – tikslas tas, kad visi atsakymai yra viduje, nesvarbu, kokio žmogaus. Kad atkrapštytum juos, reikia prisikasti iki savo pasąmonės, kurios dažniausiai mes nenorime turėti omeny, nes joje yra ir tamsos, ir neigiamų dalykų.

– Bro ir Se – šie žodžiai nuolatos kartojasi jūsų tekstuose. Kaip suprantu, tai kreipinys – broli, sese?

– Ieškojau išraiškos priemonės, kaip užmegzti artimą ryšį su žmonėmis, kuriems aš dainuoju ir kuriems galbūt yra svarbu tai, ką sakau tose dainose. Taip pat ieškojau, kaip jaustis patogiai ir jaukiai savo šaly, negalvojant, kad esi nereikalingas, ar nemąstant apie tai, ką toliau daryti, kad viskas visiems būtų gerai. Bro ir Se – tai toks pripažinimas, kad stebuklas mano viduje sveikina stebuklą tavo viduje. Aš tai taip sau atsakiau. Tai yra šiek tiek susiję su tikėjimu, pasitikėjimu, viltimi, linkėjimu, kad jaustumėmės vienoje valtyje, o ne atskirai.

Man atrodo, kad Lietuvoje tai yra pati didžiausia problema – žmonės jaučiasi labai vieniši. Mes esame po vieną, bet nebūtinai turime jaustis vieniši, galime jaustis susiję tam tikrais ryšiais. Tikiu, kad žmonės visame pasaulyje yra susiję per bendras temas, bendras patirtis ir gali bei turi vienas kitam kažkokiu būdu padėti. Tik reikia laiku pasakyti „ne“, kai žmogus braunasi į tavo gyvenimą.

Tas žmogiškas, broliškas bendradarbiavimas yra pati gražiausia komunikacijos forma tarp atlikėjo ir publikos.

Man asmeniškai dabar yra sunkus laikas, taigi turiu su kuo nors kalbėtis. Taigi kalbuosi su savimi per savo refleksijas

– Grįžtant prie tų pačių teksto vertinimų – ar sulaukėte neigiamų reakcijų?

– Buvo viena moteris, kuri mane kvietė pasišnekėti ir labai neigiamai atsiliepė apie iššūkius, kurie neva sukrėtė Ameriką ir atsirado pas mus. Būdama empatiška anksčiau perimdavau kitų žmonių „tarakonus“, bet dabar nebenoriu prisiimti ne savo problemų ir ieškau vidinės ramybės siekiančių draugijos.

Manau, kad vadinamasis iššūkis yra tiesiog žodis, pavadinimas, tai yra pasirinkimas sąmoningai nugyventi kiekvieną dieną, nes ji vis tiek yra ta diena. Taip aš galvojau – ką rytoj rašysiu? O ką po savaitės? Gal man reikia užsivesti temų?

Dabar jau turiu sistemą – grįžtu vakare ir žinau, apie ką rašysiu, nes visa diena buvo tikrai ne šiaip sau, ne tai, kad ji tiesiog prabėgo nepastebėta. Ne, aš ją pradėjau fiksuoti, matau, kas vyksta. Pavyzdžiui, šiandien ėjau ir kažkoks žmogus žvejojo vidury upės – to negali nepamatyti. Anksčiau būčiau praėjus ir nuklydusi savo mintimis, o dabar matau, girdžiu, jaučiu dalykus ir galiu juos papasakoti kam nors. Tai smagus jausmas, jis labai padeda kūrybai, nes pamatęs tu gali tai išversti į bendrą kalbą, pasakyti poetine kalba.

Ryčio Šeškaičio nuotr./Jurga Šeduikytė
Ryčio Šeškaičio nuotr./Jurga Šeduikytė

– Ar šie tekstai yra jūsų kūrybos vaisius, ar tiesioginė asmeninė refleksija, pripildyta jūsų pačios asmeninių išgyvenimų?

– Manau, kad kiekviena parašyta knyga tampa bestseleriu tada, kai žmogus eina per asmeninę patirtį. Kitas dalykas – iš tikrųjų net nežinau, koks yra mano tekstų žanras. Gal dienoraštis, nes tai toks kasdienis rašymas.

Man asmeniškai dabar yra sunkus laikas, taigi turiu su kuo nors kalbėtis. Kalbuosi su savimi per savo refleksijas. Kartais kreipiuosi į žmogų, kartais į save, kartais į svajonę – tekstuose yra labai daug tiek manęs, tiek svajonių, tiek kūrybos. Dabar, turėdama daugiau laisvo laiko muzikai, dažnai būnu kūrybinėje būsenoje ir rytais prabundu nuo teksto. Jį užsirašau, paskaitau, tai nėra visiškos nesąmonės (nes būna ir taip, kad užsirašai ir turi išmesti, niekam nerodyti). Iš esmės neužsidarinėju, neužkraunu buities dalykais arba buities dalykus darau atskirai. Man dabar toks laikas, kai labai reikia papildomų būdų, kaip eiti nauju pasirinktu keliu. Adas labai padeda. Dar padeda pokalbis, pavyzdžiui, pokalbio su skaitytojais neplanavau – juk nežinojau, kad žmonės komentuos. Kažkokia moteris parašė, kad kiekvieną dieną laukia, ką parašysiu dienoraštyje, taigi jau yra susikūrusi dienoraščio bendruomenė.

Buvau apleidusi savo svajonę, idealizmą, svajingumą, žinojimą, kad noriu mylėti ir noriu būti mylima, tikėjimą tuo, kad meilė nėra tik tarp dviejų žmonių, jog tai yra kažkokia platesnė kategorija, nes nuo dviejų žmonių jausmo ji plinta aplinkui

Visada labai noriu, kad žodis ką nors sakytų, mano tikslas, kad perklausius dainą, kuri gražiai skamba, jeigu yra geri žodžiai, prie jos dar būtų sugrįžtama. Geriausios dainos yra tos, kurios neša žinutę. Bro ir Se taip ir prasidėjo nuo dainos „Bro“. Ją sukūriau važiuodama iš Palangos į Vilnių, tiesiog tapsėdama į vairą. Supratau, kad tai yra priėjimas. Prieš tai buvome apsipykę su broliu dėl vienos temos, bet tada pagalvojau – kokia nesąmonė, mes juk kraujo broliai, mes turime bendrauti. Galvojau, kaip jam tai pasakyti. Taip jam parašiau šią dainą.

– Skaitant jūsų tekstus susidaro įspūdis, jog pasiekėte savo vidinę ramybę. Tačiau dabar sakote, kad jums šis laikotarpis yra sudėtingas.

– Gal tai yra harmonija, pusiausvyra, bet ji yra tarp skausmo ir džiaugsmo, tarp visiškos tamsos ir šviesos. Taip, kaip dabar mane blaško mano emocijos ir jausmai, niekada nesijaučiau. Bet dabar esu labai laiminga, nes pagaliau jaučiu visas emocijas. Juk protu visada visko neįvertinsi. Mes dažnai gyvename pagal prisirišimus ar įsivaizdavimus to, kaip mums sakė daryti. Nukrapštyti tuos kitų žmonių įsivaizdavimus yra labai svarbu. Norėdama nukrapštyti viską, kas yra ne mano, pajutau, kad buvau apleidusi savo svajonę, idealizmą, svajingumą, žinojimą, kad noriu mylėti ir noriu būti mylima, tikėjimą tuo, kad meilė nėra tik tarp dviejų žmonių, jog tai yra kažkokia platesnė kategorija, nes nuo dviejų žmonių jausmo ji plinta aplinkui. Ir poeziją gali suprasti tik tas, kuris myli arba mylėjo. Man tai yra gražu.

Kai išsilaisvini iš išorinių gniaužtų ir pradedi būti savimi, tu pradedi ir mylėti, o meilė turi prasidėti nuo meilės sau. Tada tu supranti, kas tai per jausmas, o kai ateina kas nors kitas, tu tą meilę gali parodyti jam. Meilė nėra įsivaizdavimas, prisirišimas, žmogaus laikymas – tai yra tikėjimas juo 100 procentų ir padėjimas jam įgyvendinti save geriausiai. Jeigu jis jaučiausi taip pat tavo atžvilgiu, mašina užsisuka ir viskas važiuoja į priekį. Gal skamba per daug idealistiškai – dienų yra visokių, aš ir verkiau labai daug, ir juokiausi. Moteris, mano nuomone, turi atvirai rodyti savo emocijas, jas reikšti ir pripažinti, ką ji jaučia viduje.

Iš tikrųjų, kai man buvo sunkus laikas, kabinausi į savo dainas. Idealizmas ir svajokliškumas visada buvo kūryboje, ir į ją galima remtis ne tik tam, kuriam ji sukurta, bet ir pačiam rašančiajam. Muzika man yra būdas kalbėtis, bandyti išreikšti save ir surasti geriausią būdą išreikšti atrastus dalykus. Aišku, tai vyksta ne tik per muziką, būna ir kitų išraiškos priemonių. Pavyzdžiui, dabar dirbame prie animacinio filmo, kurį aš režisuoju, kuriu jam muziką ir parašiau scenarijų. Jis pasirodys šiais metais. Vadinsis „Mora mora“ – šis filmukas grįstas mano sapnais, tai yra mergaitės kelionė, kaip ji susipažįsta su grėsmingu Padaru, kurio labai bijojo, tačiau vėliau randa būdą būti su juo. Iš to gimsta draugystė, pasitikėjimas ir kūryba.

Ugnės Ūsaitės nuotr./Jurga Šeduikytė
Ugnės Ūsaitės nuotr./Jurga Šeduikytė

– Viename savo tekstų užsiminėte apie šabloninę šeimą, tokią, kurioje yra antroji pusė, o ne du visaverčiai asmenys. Tad kokia šeima jums yra tikroji šeima?

– Labai daug pasimokiau iš savo posto apie tai, kas yra moteriška, o kas yra vyriška. Vieni vyrai pyko, taip pat rašė moterys, kurios draugauja su moterimis, kad aš neva seksistiškai klausiu vyriškų arba moteriškų savybių, juk iš tikrųjų reikia šnekėti apie antrą pusę.

Interpretacijų gali būti labai daug, bet žmogus, pradėdamas naują etapą ar ką nors kurdamas, turi susidėlioti prioritetus, tikslus ir pasižiūrėti, ar jie sutampa su kito žmogaus tikslais ir prioritetais. Dažniausia būna taip, kad žmonės net nepakalba, jie eina iš emocijos. O emocija nėra tikra, emocija greitai praeina. Galbūt dėl to aš nepasitikiu euforija, o jausmu – pasitikiu. Pasitikiu emocijomis tada, kai jos keičiasi laiko skalėje, nes tai formuoja jausmą. Manau, kad reikia neskubėti eiti į šabloninį šeimos modelį, įsivaizdavimą, kad, na, jau laikas vaikams ateiti į pasaulį. Kas čia per pareiškimas? Vaikai ateina tada, kai žmonės nebegali jų neturėti, nes ateina laikas išreikšti save per vaikus, ir tai yra dviejų žmonių poreikis, apie kurį reikia kalbėtis, jam ruoštis.

Kartais galvojame, kad padėjus parašą jau esame saugūs. Bet ne – tam, kad kiekviena diena šeimoje būtų žingsnis į priekį, turi būti įpratęs tą patį daryti gyvenime. Pradžioje reikia dirbti su savimi. Kai žmogus su savimi kažkaip yra viską apsidėliojęs, žino, ko jis nori, kokie jo prioritetai, kokios vertybės, ko jis niekada nepadarytų, kaip jis nori bendravimo, tada jis savo būsena pritraukia žmogų, kuris yra lygiai tokios pačios būsenos, kuriam reikia tų pačių dalykų. Jeigu žmogus yra chaose, jis pritraukia chaosą.

Manau, kad kalbėtis yra vienintelis būdas, bet drauge ir neužsiciklinti savo proto bokštuose, pabandyti pajausti, kai jausmas ateina, neužsidaryti. Kaip aš įsivaizduoju, tikroji meilė visiškai supainioja viską, ką tu iki tol buvai įsivaizdavęs, ir nuo jos reikia viską pradėti dėliotis šiek tiek šviežiau, naujau, negu kad žmonės sakė.

Šeimoje reikėtų neužblokuoti moters jausmo. Iš tikrųjų, tiek mes pačios leidžiame užsidaryti sau, tiek kartais būna, kad vyriška pusė nenori išklausyti arba išklauso taip, kaip jai atrodo, o tada moteris jaučiasi neišsisakiusi

– Žmonės sako ir tai, kad meilė yra darbas.

– Meilė yra ne tik darbas. Meilė visų pirma yra jausmas. Kad meilė yra darbas, sako tavo smegenys. O koks tas darbas? Linkiu, kad žmonės dirbtų noriai, nes meilė yra susijusi su tuo, jog tu jauti gėrį viduje ir nori juo dalytis su kitu žmogumi. Tai yra susiję su vidiniu noru dirbti dėl to, kad būtum.

– Ne paslaptis tai, kad šiuo metu išgyvenote sunkų etapą. Ar dienoraštis – vienas iš būdų harmonizuoti gyvenimą?

– Žinoma, reikia daryti viską, kad būtų geriau. Man iki šiol daug kas buvo neaišku, daug ko nesupratau, daug kas buvo įsivaizduojama, bet kūryboje visada buvo atsakymai, kuriuos dabar išgyvenu kūnu. Jie buvo teoriniai... O moteris nieko nejaučia šiaip sau, nes ji turi labai stiprią nuojautą. Tą reikia gerbti – kad ji yra kitokia, kad ji yra jautresnė.

Prieinu prie to, kad šeimoje turi būti meilė, saugumas ir pagarba – tai privaloma. Toliau meilė pereina į kitą fazę, kur visa tai susijungia, ir tu nežinai, kas tai yra, bet tu nori tą išsaugoti.

Karolinos Vaitonytės nuotr. /Jurga Šeduikytė
Karolinos Vaitonytės nuotr. /Jurga Šeduikytė

– Viešesnių asmenų santykių peripetijos dažnai yra nagrinėjamos visuomenėje. Ar jums pačiai nebūna sunku sulaukti klausimų apie skyrybų etapą?

– Asmeniškai nesikankinu dėl šito dalyko. Klausimų nebesulaukiu – mes su Vidu pasakėme faktą kaip tokį ir žmonės nusiramino. Man asmeniškai yra ramu, kad naujus metus pradėjau su užtikrintumu, o ne abejonėmis. Anksčiau būdavo taip, kad žmonės, nežinodami konteksto, klausdavo, kaip sekasi, ir nežinodavau, ką jiems atsakyti. Bet taip juk kartais nutinka! Norėjai, kad būtų vienaip, neišėjo, dabar darai kitaip.

Dabar šiame kely turiu susidėlioti naują kelionės maršrutą, kuris nuvestų kitur. Man tai yra svarbiausias dalykas. Nenoriu grįžti atgal, nenoriu, kad istorija kartotųsi. Žinau, kad istorija nesikartoja tik tada, kai pats žmogus keičiasi.

– Šiek tiek linksmesnė gaida – dienoraštyje užsiminėte, kad sulaukiate vyrų dėmesio, bet jiems visiems jūsų vienos neužteks. Vis dėlto ar tai reiškia, kad kol kas į savo širdį nieko neįsileisite?

– Ne, dar nereikia (juokiasi). Tikrai ne iš šono ir ne iš interneto į mano širdį galima įeiti. Kitas dalykas – nenoriu nieko įžeisti, bet turėjau tokią negražią istoriją, kuri tęsėsi 2,5 metų. Į ją buvo įtraukta net policija. Taigi buvo bandoma žmogų, kurį aš pasikviečiau po koncerto arbatos, atkabinti nuo manęs. Turiu gyvenime tokių niuansų – galbūt reikia nebedaryti tų pačių klaidų. Kita vertus, aš labai suprantu žmonių norą pabendrauti, kai atliepia kito žmogaus mintys. Geriausias būdas yra tai padaryti koncertuose – ateikite ten ir išgerkime tos arbatos.

– Kaip suprantu, esate linkus bendrauti su gerbėjais?

– Šiuo klausimu pasitikiu nuojauta. Dėl tos merginos, kurią dabar mokau dainavimo, nuojauta tiesiog kažką pasakė. Tada galvojau, kad gal reikia susitikti. Bet šiaip aš esu gana uždaras žmogus naujoms pažintims – tikiu tik tais santykiais, kurie atsiranda per kūrybą, per darbą, per bendrus pažįstamus.

– Pastaruoju metu jūsų gyvenime daug vietos užima muzika, nes ateityje nusimato naujas albumas. Kaip jums sekasi šis kūrybinis procesas?

– Puikiai, mes su Leonu Somovu taip sukibome, kad per kelias dienas primetėm labai daug kūrinių naujam albumui. Man labai patinka šios garsas, nes jis yra šiltas, švelnus, šiek tiek išjudinantis, toks groove. Taip yra, kai žodžio ritmika susijungia su aranžuotės ritmika ir tave tiesiog judina. Kelios dainos yra atėjusios iš sudėtingų situacijų, bet jos yra labai nušviesintos, lengvos, švarios, gražios. Šie dalykai dabar mane pačią gydo, labai džiaugiuosi rezultatu. O dirbti su Leonu Somovu yra nerealus jausmas. Jo pasiilgau, mes kažkada darėme kartu albumą, bet jis buvo daugiau meniškas, viskas vyko sudėtingiau. Kaip mes sakėme, tuo metu daugiau eksperimentavome. Dabar kūrybos procesas labai organiškas, su vėjeliu ir improvizacija.

Apskritai albumas bus daugiau kooperacinis, prie jo dirbs keli prodiuseriai. Kitas dalykas – kai kurios dainos buvo inspiruotos poezijos. Tai Charles Baudelaire – jis inspiravo dainą „Švyturiai“, yra prancūziška jos versija, kurią, matyt, irgi darysime. Taip pat yra tokia Monika Kalinauskaitė. Mes buvome scenarijaus rašymo kursuose, kuriuos aš laimėjau. Ten žmonės manęs klausė, ar aš taip gerai parašiau, kaip čia yra išversta. Atsakiau, kad taip (juokiasi). Tada pasižiūrėjau, kas vertė, – tai buvo Monika. Su ja susitikau, pasakiau jai, kad jos vertimas labai poetiškas, ir paklausiau, ar ji rašo poeziją.

Mano pačios anglų kalba tikrai nėra tokio lygio, kad rašyčiau poeziją – rašau labai paprastai. Tai yra tvarkoje, bet kitoms mintims neturiu įgūdžių išreikšti. Taigi ieškojau žmogaus, kuris dirbtų su angliškais tekstais. Monika užsiminė, kad niekada nėra rašiusi dainoms, bet galėtų pabandyti. Šia kooperacija labai džiaugiuosi.

Tiesa, dalį šio albumo dainų bus galima išgirsti pavasario turo koncertuose (03.14 – Druskininkuose, 03.20 – Palangoje, 03.28 – Vilniuje, 04.04 – Kaune). O iki tol labai kviečiu visus jungtis prie to, apie ką kalbėjome – Jurgos iššūkio dienai, savaitei, mėnesiui ar metams – rašyti savo refleksijas socialiniuose tinkluose arba į dienoraštį, tai man sukeltų didelį džiaugsmą (šypsosi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką