Vaidinate Mažajame teatre, dalyvaujate šokio spektaklyje, filmuojatės kine ir televizijoje. Jeigu pakviestų dalyvauti kokiame nors šokių projekte, spėju, irgi neatsisakytumėte?
Šiandien tokio pasiūlymo nepriimčiau, nors iš principo nesu nusiteikęs priešiškai. Kaip ir prieš daugelį kitų dalykų, kurie gali būti gana įdomūs. Nesakau, kad tai gerai arba blogai: kas nori – žiūri, kas nemėgsta – nežiūri. Iš tikrųjų, gyvenime viskas gana paprasta, tik žmonės dažnai situacijas paverčia sudėtingomis. Stebi ir piktinasi tuo, kaip kažkas kažką daro, tarsi tai būtų viso jų gyvenimo prasmė. Labai keistas organizmas ta visuomenė, nors anksčiau ir aš į daug ką žvelgiau skeptiškai. Bet, kaip kažkas pasakė, televizorius – puikus išradimas, nes turi vieną magišką dalyką – „distancinį“ pultelį. Kas nors nepatinka, paspaudi ir išjungi. Arba įsijungi, jei nori. Kaip ir internete: gali naršyti, skaityti ir komentuoti. Arba ne. Yra dar žurnalai: jie aprašo realius įvykius ir patys juos bando kurti – kai kas tam netgi pasiduoda. Atsiranda personažų, keliaujančių per puslapius iš vakarėlio į vakarėlį tarsi komiksų herojai. Juokingiausia, kai koks nors žmogus sako: aš ne toks, tokių nesąmonių neskaitau, bet verčia puslapius vieną po kito ir garsiai piktinasi.
Kaip vertinate Lietuvos paparacus ir jų dalyvavimą savo gyvenime?
Nesureikšminu. Be to, žurnalistai žino kur kas daugiau visokios informacijos, kurią galėtų paviešinti, bet daug ką pateikia gana švelniai. Bendrauju su žiniasklaidos atstovais, žinau, kur kokia informacija sklando, ką jie žino ir ko nerašo. Nes galėtų tiek sensacijų pažerti! Aišku, pasitaiko visokių atvejų.
Plačiau naujausiame žurnale „Laima“
