Lengviau dalyvauti renginyje ar pačiam organizuoti?
Yra trys pojūčiai. Lengviausia būti žiūrovu, paskui — artistu, o pats nedėkingiausias vaidmuo — režisieriaus.
Dėl ko ėjote į muzikos šou?
Dėl kūrybos proceso. Norėjau pabandyti, ką šiame žanre galima padaryti.
Nenusivylėte?
Niekada nesigailiu to, ką padarau.
Kas jums čia sunkiausia?
Net nežinau. Kai darai, viską padarai. Kitas dalykas — kai tingi, tai niekur nieko nepadarysi. Sunkiausia būna tada, kai nėra humoro jausmo.
Kaip gimdavo jūsų numeriai?
Jie negimė. Nebuvo laiko apie juos rimtai pagalvoti. Jei iš vakaro atsiranda kūrinys, tada mizanscenas tenka galvoti prieš filmavimą. Tai ne menas, o „išdūrinėjimas“ savęs, publikos. Manyje kūrinys turi išgulėti keletą naktų, kad jis suskambėtų. Gaila, kad nebuvo tokio bendradarbiavimo.
Kodėl?
Daug priežasčių. Norėčiau atsakyti tokiu palyginimu: kai mokėmės anesteziologijos, dėstytojas mums sakė, kad anestezija — tai trys „a“: arefleksija (nejudėjimas), amnezija (negirdėjimas) ir analgezija (neskaudėjimas). Didžiausią įspūdį paliko vieno karo lakūno pavyzdys. Jam netyčia pamiršo suleisti migdomųjų — jis nejudėjo, jam nieko neskaudėjo, bet jis nieko negalėjo padaryti. Sakė, skraidė visą Antrąjį pasaulinį karą, bet tokio košmaro nebuvo patyręs. Panašiai atsitiko ir su manimi šiuo atveju.
Bus gaila, jei iškrisite?
Taip specialiai daroma, nes nėra kitos galimybės mums pasitraukti. Rodo senus mūsų numerius. Šį šeštadienį bus pats baisiausias, sukurtas likus pusvalandžiui prieš pirmąjį filmavimą.
Jau buvo prasitarta, kad duetas triukšmingai traukiasi...
Viskas įvyko per pastarąjį filmavimą. Mums teko Gintarės Karaliūnaitės daina „Sparnai tavo sielai“. Daina gražiai skamba, bet ji ne žiūrovui, tad paprašiau ją pakeisti. Niekas manęs neklausė. Augustė į repeticiją atėjo suirzusi, atšiauri, net keletą pastabų „numetė“. Aš vietoj teksto „Mano meile, aš tikiu, / Kad nesvarbu, ar daug klaidų. / Kas buvo, pražuvo — / Svarbu, kad mes dabar kartu“ padainavau: „Mano meile, aš tikiu, kad nebebus daugiau dainų.“ Tada Augustė padėjo mikrofoną, pasakė, kad repeticija baigta, ir išlėkė iš scenos, o aš, likęs vienas, sudainavau priedainį: „Aš leisiu išeiti tau, / Lauksiu, kol grįši, o jeigu ir ne — / Tave vėl surasiu...“ Bet Augustė nebegrįžo.
Vadinasi, susipykote?
Aš jos atsiprašiau, bet nemanau, kad buvau išgirstas.
Ką gero jums vis dėlto davė šis projektas?
Man tai buvo eilinė smegenų gimnastika, kai per trumpą laiką reikia padaryti kažką tobula. Bet tik tada junti malonumą, kai tai darai su gera komanda, kai tave palaiko ir su tavimi bendradarbiauja. Aš visus savo darbus darau iš širdies, su dideliu užsidegimu. O kai tai daroma be meilės, taip ir išeina... Man labai patiko Augustės vokalas, puiki klausa...
Kas jums yra muzika?
Muzika — mano gyvenimo stilius. Dabar daug koncertuoju. Atlieku savos kūrybos, prancūziškas dainas.
Kuo norėtumėte būti, jei nebūtumėte daktaras?
Daktaru. Medicina man labai padeda darbuose. Ji padeda matyti visumą ir tada gyventi paprasčiau.
