„O man tai buvo visiškai natūralūs, kasdieniai judesiai. Nes kaskart, prieš darydamas ką nors svarbaus, aš paprašau pagalbos savo mamos, kurios vardas ištatuiruotas man ant krūtinės, ir žmonos – pabučiuoju vestuvinį žiedą. Ir tada man viskas pavyksta“, – prisipažįsta.
Hiphopo muzikos stiliaus atlikėjas Sezzy jau septyniolika metų gyvena Lietuvoje. Su žmona Agne (32) augina du vaikus: dvejų su puse metukų sūnų Oskarą ir penkių mėnesių dukrytę Melisą.
Ką tik pasibaigusiame projekte „Šuolis“ kone iki pat pabaigos buvote tarp favoritų. Koks jausmas, kai pralaimi iki superfinalo likus vos vienam žingsniui?
Nemanau, kad aš pralaimėjau. Gal negavau prizo, bet tikrai nepralaimėjau. Visi treneriai sako, kad aš labai gerai projekte pasirodžiau. O jeigu žmonės nebalsavo, tai nereiškia, kad buvau blogas.
Negaliu pasigirti, kad būčiau milijonierius. Bet žinau, kad vieną dieną tikrai juo tapsiu.
O kodėl nebalsavo?
Dėl to, kad buvo daug populiaresnių už mane. Toks rašytojas kaip Juozas Erlickas, boksininkas Remigijus Morkevičius – garsūs žmonės Lietuvoje. O aš esu užsienietis... Jeigu atvirai, mano manymu, superfinale turėjo varžytis Remigijus Morkevičius, Marius Gaižauskas ir aš. Tada tai iš tiesų būtų buvusi finalo verta kova.
Apskritai kokia jums nauda iš šito projekto? Nei čia šokių, nei dainų šou, todėl galimybių parodyti savo muzikinius gebėjimus nelabai buvo.
Pirmiausia man tai buvo fizinė nauda. Dar prieš „Šuolį“ pradėjau sportuoti, nes turėjau antsvorio: buvau priaugęs net iki 97 kilogramų. O mano profesijoje tai nėra gerai. Sportas ir vėliau treniruotės davė puikų rezultatą: dabar sveriu 83 kilogramus. Be to, žinau, kad kai vasarą važiuosiu kur nors pailsėti, niekas negalės su manimi varžytis dėl šuolių į baseiną.
Juk gavau nemokamų pamokų iš geriausių Lietuvos trenerių. Atrodysiu pritrenkiančiai (juokiasi)! Antra: savo srityje esu žinomas, bet televizija suteikia platesnio populiarumo. O televizijai aš irgi tinku, nes nebijau kamerų, esu atviras, nuoširdus. Ir jeigu mane dar kviestų į šokių ar dainų projektus, tikrai eičiau net negalvodamas. Nesvarbu, kiek tau metų, bet tu visada gali išmokti ar išbandyti ką nors naujo.
Nejaugi tiek laiko pragyvenęs Lietuvoje vis tiek jaučiatės čia užsienietis?
Taip jau yra, bet man tai nesukelia jokių problemų. Nepykstu, kad lietuviai priima mane kaip užsienietį, kaip turką, nes toks aš ir esu. Didžiuojuosi savo tautybe. Aš gyvenu čia, kalbu lietuviškai, bet niekada nepamiršiu savo kalbos ir savo šalies.
Jeigu tave Turkijoje žino milijonas, tada gali sakyti, kad esi populiarus. Jeigu tave žino 10–20 milijonų žmonių, tada tu jau esi milijonierius. Bet kuris populiarus didžėjus ten yra milijonierius.
Kokie keliai jūsų šeimą atvedė į Lietuvą?
Man buvo trylika metų, broliui – ketveri, kai mūsų tėvai kaip Turkijos atašė buvo atsiųsti dirbti į Lietuvą. Brolį tėvai čia iškart atidavė į rusakalbį darželį, todėl rusų ir lietuvių kalbos jam kaip gimtosios. O man buvo truputį sunkiau.
Net ne truputį... Jaučiausi taip, tarsi iš manęs būtų atėmę draugus, namus, mano gyvenimą... Tėvai pamatė, kad man blogai: sudėjo mano daiktus ir išsiuntė atgal į Turkiją. Dar vienus metus augau su močiute. Bet tada pradėjau ilgėtis tėvų, todėl vėl atvažiavau į Lietuvą.
Tėvai tebegyvena čia?
Mama susirgo vėžiu ir 2007-aisiais mirė. O tėvas iki šiol dirbo Turkijos ambasadoje. Bet šiemet išėjo į pensiją ir, kiek žinau, planuoja grįžti į Turkiją. Brolis šiuo metu Lietuvoje studijuoja ir dirba.
Pamenu, pirmi metai čia man buvo žiauriai sunkūs. Tada, 1998-aisiais, mes tikrai buvome vieni pirmųjų užsieniečių Lietuvoje. Eidavau Vokiečių gatve ir žmonės atsisukę žiūrėdavo. Man tada buvo vos keturiolika – drąsus, aštraus charakterio paauglys... Žiauriai nervino, kad visi spokso!
Į muštynes nesiveldavote?
Pirmas tikrai nepuldavau, bet daug kas taikėsi įvelti mane į muštynes. Ypač visokie skustagalviai... Kartą su draugais iš mokyklos sėdėjome vienoje kavinėje, o prie gretimo stalelio – jie. Kokie penki ar šeši... Žiūriu, seka mane: aš stoju nuo kėdės ir jie kyla, aš sėdu – jie sėda. Matau, laukia, kol išeisiu kur nors... Skambinu tėvui: „Bus blogai...“ Tėvas greitai atėjo į tą kavinę, atsistojo prie mūsų stalo, žiūri į mane.
„Šitie?“ – rodo pirštu. „Eikite“, – sako mums, pasisuka į tuos skustagalvius, stovi ir žiūri į juos. Nieko daugiau. Mes išėjome iš kavinės, o tie net nepakrutėjo nuo savo stalo. Jausmas buvo nerealus: labai didžiavausi savo tėvu. Nemažai panašių istorijų buvo, bet didelių problemų pavyko išvengti.
Kaip išėjo, kad likote Lietuvoje? Kada nusprendėte, kad čia bus jūsų namai?
Kaip čia pasakius... Aš niekada nesvarsčiau tokio klausimo: lieku Lietuvoje ar ne. Aš vis dar galvoju apie išvažiavimą. Vis dar... Bet suprantu, kad kitoje šalyje man reikia turėti darbą, namus ir galimybę aprūpinti savo šeimą. Turbūt, jeigu būčiau vienišas, be šeimos, jau seniai būčiau grįžęs į Turkiją arba gyvenčiau kokioje nors kitoje Europos šalyje. Kaip muzikantą mane daug kur kvietė dirbti. Bet yra žmona, yra vaikai – jiems reikia stabilumo ir gero gyvenimo. Ne tik man turi būti patogu ir smagu, jiems – taip pat.
Turbūt labiausiai mane sulaikė muzikinė karjera: pradėjau groti klubuose, kai dar buvau dvyliktoje klasėje. Paskui ir studijuodamas verslo vadybą anglų kalba daug koncertavau Lietuvos, užsienio klubuose. Esu pats sau vadybininkas – kito niekada nesu turėjęs. Ir manau, kad visai neblogai tvarkausi.
Savo muzikinę nišą radote? Juk Lietuvoje labiausiai mėgstama populiarioji, seksualių merginų atliekama muzika.
Darau viską, kas susiję su hiphopu. Ir nemažai žmonių mėgsta mano stilių. Šią vasarą išleisiu jau trečią albumą: noriu populiariausių Lietuvos atlikėjų dainas perdaryti savo stiliumi. Mano albume bus Liepa Mondeikaitė, Baiba, Donatas Montvydas, Soliaris, Edgaras Lubys... Noriu, kad tai būtų geriausias mano albumas.
Daug atlikėjų skundžiasi, kad vien iš muzikos neišgyvena.
Aš esu pavyzdys, kad galima, nes nieko kito nedarau: tik kuriu muziką, koncertuoju ir dirbu didžėjumi klubuose. Negaliu pasigirti, kad būčiau milijonierius. Bet žinau, kad vieną dieną tikrai juo tapsiu. Tik greičiausiai tai įvyks ne Lietuvoje, o Turkijoje. Savo gyvenimo be muzikos neįsivaizduoju.
Į nieką Agnės neiškeisčiau: Jennifer Lopez stovėtų priešais mane, bet aš eičiau pas savo žmoną.
Bet Turkijoje muzikinę karjerą tektų pradėti nuo nulio?
Ne visai. Pastaruosius šešerius metus nuolat važiuoju į koncertų turus po Turkiją. Ten jau yra žmonių, kurie susipažinę su mano kūrybą. Bet Turkija – didžiulė. Jeigu tave žino du tūkstančiai žmonių, tai nieko nereiškia. Jeigu tave Turkijoje žino milijonas, tada gali sakyti, kad esi populiarus. Jeigu tave žino 10–20 milijonų žmonių, tada tu jau esi milijonierius. Bet kuris populiarus didžėjus ten yra milijonierius. O jeigu tu dar ir pats kuri muziką, ir esi neblogas atlikėjas, o Dieve... tada savo milijonų nebesuskaičiuosi!
Ir ne viskas muzikos pasaulyje priklauso tik nuo talento: talentas tave atves iki tam tikro taško, iki durų į tą milijoną. O toliau jau reikia turėti ryšių, pažįstamų...
Lietuvoje savas taip ir netapote, o Turkijoje siekti didelės karjeros jau gal ir per vėlu?
Manau, kad kaip užsienietis Lietuvoje aš pasiekiau labai daug. O savo šanso Turkijoje ar kur kitur aš irgi dar nepraradau. Reperis „50 Cent“ geriausią savo albumą išleido, kai jam buvo 32-eji, didžėjus Davidas Guetta geriausią savo hitą sukūrė, kai jam buvo 39 metai. Man dabar – 31-i. Pasiekti ko nors šiame gyvenime vyras turi iki 45-erių. Todėl aš dar turiu laiko. Svarbiausia nepasitraukti nuo savo plano.
Jeigu sumanytumėte išsikraustyti į Turkiją, šeima važiuotų kartu?
Šimtas procentų. Agnė sakė: „Kur tik nori, mes su tavimi. Visada.“
Sunku rasti tokią atsidavusią moterį šiais laikais...
Galėčiau visiems palinkėti tokios žmonos, kokią turiu. Net papasakoti negaliu, kokia ji – stebuklinga.
Ir nepavydi, kad dirbate naktimis, kad klubuose aplink jus sukasi būriai gražuolių?
Visko būna... Aš įpratęs, kad mane supa moterys: mane daug metų augino močiutė, aš mokiausi šokti su merginomis, klubuose daugiausia – merginos. Tiesiog taip yra. Ir aš tikrai turiu daug moterų draugių bei pažįstamų. Vien dėl to Agnė yra nereali, kad viską supranta. Jeigu kada ir iškelia pavydo sceną, tai tik juokais, nes žino, kad mano širdis yra su ja ir su mūsų vaikais. Į nieką Agnės neiškeisčiau: Jennifer Lopez stovėtų priešais mane, bet aš eičiau pas savo žmoną. Ji yra tas žmogus, kuris su manimi nuo pat pradžių. Susipažinome, kai kartu mokėmės licėjuje, drauge augome, kartu nuo nulio sukūrėme mane ir mano muziką.
O gal jūsų lūpomis kalba pietiečio vyro pozicija: žmona yra viena, o meilių gali būti daug?..
Ne, aš nieko kito niekada nemylėjau. Nes meilė gali būti tik viena. Mane žavi ir Agnės meilė, jos jausmai man. Tarp mūsų niekada nebuvo pykčių ar noro skirtis. Iki žmonos aš palikau daug merginų... Bet jos – niekada.
Aš esu turkas ir tuo didžiuojuosi. Mano temperamentas, ambicijos, tai, kad esu karštakošis – visa tai savybės, kurių nenoriu išsižadėti.
Žaviuosi tuo, kokia stipri yra Agnė. Augina du mažus vaikus, rūpinasi namais, manimi, pavargsta, bet visą laiką šypsosi. Aš juk – irgi kaip vaikas, todėl, galima sakyti, ji turi tris vaikus... Be to, kol augino sūnų ir laukėsi dukros, baigė doktorantūrą. Dar viena mano meilės priežastis – jos protas. Mano žmona tikrai yra ypatinga. Šiemet kovo aštuntosios proga net parašiau jai raštelį ir padėkojau, kad yra su manimi. Dažnai pagalvoju, kad negalėčiau būti Agnės vietoje. Su savimi gyventi tikrai negalėčiau. Todėl dar labiau ją gerbiu ir myliu.
Kiek suprantu, vaikų auginimo našta gula ant pečių žmonai. O koks jūs tėtis?
Kiek galiu, padedu Agnei, bet tikrai neturiu daug laiko. Kartais keliuosi prie jų naktį, kartais lieku su vaikais valandai, dviem, bet matau, kaip Agnė dieną naktį yra su jais. Matau, koks žiauriai sunkus yra jos darbas. Beje, vaikai – labai skirtingi: su Melisa gal netgi lengviau, nes ji nuolat šypsosi, linksma, pozityvi. Oskaras – atvirkščiai – visada buvo labai rimtas.
Muzikantui iš tikrųjų būtų lengviau gyventi be šeimos, nes antrai pusei su tokiu kaip aš – tikrai sunku. Būna, išvažiuoju į turus, keliones – manęs dvi, tris dienas nebūna namuose. Ir net tada, kai aš esu namuose, manęs... nėra. Aš kuriu, mano galva visą laiką pilna minčių, idėjų. Nebendrauju, ne visada girdžiu, ko manęs klausia. O jei kas šauna į galvą, užsidarau tyliame kambaryje, pradedu dirbti, rašyti... Net miegoti negaliu! Vos atsigulu, tuoj ima suktis mintys, ką man daryti toliau, kokių kelių ieškoti, ko siekti... Mano darbas toks, kad aš apie jį turiu galvoti 24 valandas per parą. Net kai miegu, aš sapnuoju muziką, koncertus... Man sunku. Bet mano antrai pusei – dvigubai!
Taip, vienam būtų lengviau, bet nė už ką neatsisakyčiau savo šeimos. Viskas, ką turiu, yra Agnės dėka. Be muzikos ir be Agnės savo gyvenimo net neįsivaizduoju. Man reikia meilės, reikia dalytis su ja savo mintimis ir įspūdžiais. Turbūt tiksliausia būtų pasakyti, kad Agnė yra mano antroji pusė. O jeigu liktų tik pusė manęs – tiesiog neišgyvenčiau.
Jūsų išvaizda, tatuiruotės, drabužiai – su muzika susijęs įvaizdis? Ar vidinis poreikis?
Tai tikrai nėra įvaizdis. Visos mano tatuiruotės susijusios su tam tikrais žmonėmis ar įvykiais mano gyvenime. Ant krūtinės, šalia širdies, turiu mamos vardą: tatuiruotė atsirado po jos mirties. Planuoju užrašyti vaikų vardus, galvoju ir kaip įamžinti žmonos vardą. Dar nebaigta tatuiruotė per visą nugarą – angelo sparnai ir Stambulo vaizdas su Turkijos vėliava...
Žmogus, kuris norėtų įsilieti į Lietuvos visuomenę, savo skiriamuosius bruožus bandytų paslėpti ar bent nuglaistyti. Iš kur turite tiek pasididžiavimo tuo, kas esate?
Aš pats pažįstu daugybę turkų, kurie bando apsimetinėti italais, ispanais... Negerbiu tokių žmonių, galiu net aprėkti, jei pagaunu meluojant. Aš esu turkas ir tuo didžiuojuosi. Mano temperamentas, ambicijos, tai, kad esu karštakošis – visa tai savybės, kurių nenoriu išsižadėti. Jeigu kam nors nepatinka Turkija, nepradėsiu dėl to slėpti savo tautybės. Atvirkščiai, stosiu prieš kiekvieną, kuris norės įskaudinti ar įžeisti mano šalį, nes esu jos patriotas. Bet aš nesu fanatiškas. Lygiai taip pat ginu Lietuvą, nes čia gyvenu ir gerbiu šią šalį. Kartą buvau kažkokiame renginyje ir vienas išgėręs žmogus ėmė girti Rusiją ir kalbėti, kaip nemėgsta lietuvių, kokie visi čia idiotai. Aplinkui – vieni lietuviai, bet visi stovi nuleidę galvas ir tyli. Aš tada neištvėriau: „Kaip tu taip gali kalbėti apie šalį, kurioje gyveni?!“ Jeigu Turkijoje kas nors ištartų tokius žodžius apie savo kraštą, minia jį čia pat sudraskytų...
Jeigu esate toks patriotas, tada turėtume būti ir geras musulmonas, penkiskart per dieną melstis, vaikščioti į mečetę...
Ar jūs, kaip gera krikščionė, kiekvieną sekmadienį einate į bažnyčią?! Kai buvau vaikas ir gyvenau Turkijoje, su artimaisiais eidavau į mečetę, melsdavausi. Aš manau, kad Dievas į religiją paliko atviras duris. Todėl nieko nereikia daryti fanatiškai: turi melstis ir laikytis tam tikrų taisyklių tada, kai nori ir gali tai daryti. Tik tada tai bus nuoširdu ir tikra. Aš kalbuosi su Dievu vakarais, prieš miegą.
Ko prašote ar už ką dėkojate?
Tegu tai lieka tarp manęs ir Jo (juokiasi). Aš tik sveikatos prašau. Daugiau nieko. Dar ateis tas laikas, kai reikės daug prašyti, todėl dabar nenoriu per daug išnaudoti. Tik sveikatos prašau, visa kita pats sukursiu.
