Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2009 lapkričio 19d. 13:39

Beata Nicholson: namuose restorano nežaidžiu!

Beata Nicholson
Juditos Kuniskytės nuotrauka / Beata Nicholson

„Maistu reikia džiaugtis, juo švęsti“, – įsitikinusi Londone gyvenanti Beata Nicholson (30). Ne jos būdui laikyti paslaptyje geras emocijas teikiančių patiekalų receptus! Ji nekantrauja juos paprastai, nuoširdžiai, kaip seniai pažįstamiems bičiuliams, papasakoti visiems, kam ruošti maistą – malonumas. Netrukus knygynuose pasirodysianti knyga „Beatos virtuvė“ – tai daugiau nei šimtas neįmantrių, daug kartų pačios išbandytų valgių idėjų šventei ir kasdienai, dideliems ir mažiems. Žurnalistė jas pateikia su smagiais komentarais. Tikrai gardi knyga!

Sveikinu debiutuojant su receptų knyga! Kaip nuo šiol norėtum būti pristatoma?

Mano draugė Vilma, kai jai pasipasakojau apie knygą, sakė, kad nuo šiol galėsiu sakyti, jog esu „author“ – neva autorė, ne tik namų šeimininkė (juokiasi). Arba mama visu etatu. Aš norėčiau save pristatyti kaip virtuvės žurnalistę. Anglijoje yra toks terminas „food writer“ – maisto rašytoja, maisto žurnalistė. Jau senokai nusprendžiau, kad man patiktų tokia būti. Dėl šio tikslo ir savęs treniravimo prieš porą metų ir užsiveisiau „blogą“. Rašyti apie maistą nėra paprasta, bet tikrai ne taip sudėtinga. O būti rašytoja norėjau nuo mažens. Atsimenu, kai man buvo gal kokie dešimt metų, galvoje virdavo milijonai scenarijų. Sakydavau mamai, kad jei nupirktų rašomąją mašinėlę, rašyčiau knygas... Tas pomėgis atvedė prie žurnalistikos, o prisidėjęs malonumas ruošti maistą – prie interneto dienoraščio, vėliau – prie knygos...

Joje greta receptų yra smagių lyrinių nukrypimų. Galima skaityti kaip romaną!


Kitaip man neišeina... Mano rašymo būdas – toks pat kaip kalbėjimo: išsilieju vienu prisėdimu, vienu įkvėpimu – kaip nesustodama pasakočiau draugei. Bet jei reikėtų taip kalbėti, turbūt nepavyktų, nes mintis popieriuje gula truputėlį kitaip, nei srovena iš lūpų. Kai ką nors gaminu, mano galvoje kartais skamba vidinis monologas, kaip parašysiu apie tai arba tai. Karščiausia viskas būna, kai patiekalas dar karštas. Tačiau kartais tereikia prisėsti prie kompiuterio, ir vidinis monologas vėl grįžta, klibina klavišus.
Tiesą sakant, man labiausiai patinka tokios knygos, kuriose – ne tik receptas, bet ir istorija, aplinkybės, kaip patiekalas gimė, kaip valgytojai reagavo, ar šiaip autoriaus mintys. Nuogi receptai ir yra tik nuogi receptai – gramai, miligramai, nurodymai. Juk maistas – ne padangos: mes jo ragaujame draugijoje, tai svarbi mūsų gyvenimo dalis, kurioje įsipainioja truputis meilės, truputis kasdienybės, laikraščių, gandų, paskalų ir atsiminimų. Bet rengdama šią knygą aš tikrai specialiai nieko nespaudžiau: rašiau taip, kaip man rašėsi. Tiesa, vietomis reikėdavo save stabdyti, nes turiu blogą savybę pradėti ir nesustoti, nugrybauti į pievas... Tam ir buvo skvarbi redaktorės akis ir kalbos redaktorės taisymai – kad viskas būtų gražiai ir tvarkingai sudėliota.

„Beatos virtuvės“ stilistika man kažkuo primena Lietuvoje populiarius Jamie Oliverio leidinius…

Jamie Oliveris yra superherojus! Tai nepaprasta asmenybė, puikus šoumenas. Man Jamie patinka kaip žmogus, todėl perku jo sukurtą produktą. Nežinau, ar jis yra pradininkas tokio pobūdžio knygų, bet dabar jų pasaulyje išleidžiama devynios galybės. Šios knygos labai suasmenintos, ir jei autorius yra garsenybė, kartais daugiau lemia jo asmenybė nei siūlomi receptai. Prieš penkiasdešimt metų nebuvo virėjų garsenybių: buvo receptai.
Dabar laukiu nesulaukiu Nomedos Marčėnaitės receptų knygos. Manau, kad Lietuvoje tikrai turėsime daugiau tokių leidinių. Seniai laikas! Kiek galima gaminti pagal verstinius bevardžius receptus?! Juk reikia gyvybės, žmogaus, pasakotojo, patarėjo lietuvio, kuris žinotų, kaip mums patinka rauginti kopūstai, kiauliena, kmynai, varškė, medus, obuoliai ir grietinė.

Pati žvilgteli į tokias knygas?


Jos – mano silpnybė. Prie lovos visada guli bent dvi arba dešimt, kurias skaitau kaip romanus... Tiesą sakant, atsimenu, kad nuo mažens, be visokių romanų ir kitų vaikiškų knygų, mėgau kulinarines. Tokias kaip „Viskas iš obuolių“, „Šaltieji užkandžiai ir gėrimai“... Perku ir kaupiu tiek naujas, tiek senas. Nesu kokia nors kvankštelėjusi kolekcionuotoja, bet jei nueinu į knygyną, tai būtinai turiu ką nors įsigyti. Graudžiausia tai, kad jas tik perverčiu – dažniausiai taip ir neperskaitau. Tačiau turėdama tą knygą patenkinu savo, kaip vartotojos ir turėtojos, instinktą: žinau, kad pasidėsiu į lentyną ir kai jau visai visai visai neturėsiu jokių idėjų, pulsiu prie knygų, jas skaitysiu, šviesiuosi, bandysiu. Turiu aukštai pasidėjusi labai garbingą stirtą Tomo močiutės dovanotų virtuvės žurnalų „Le Cordon Bleu“ iš septintojo dešimtmečio. O kai su vyru važiuojame pas jo mamą, būtiniausiai sekmadienį užsuku į sendaikčių turgus, kur žmonės pardavinėja senus savo daiktus. Iš ten visada parsigabenu kokių nors pelėsiais kvepiančių nebemadingų septintojo ar aštuntojo dešimtmečio kulinarijos knygų. Jas noriai skaitau, įdomu matyti, kokie deriniai nunyko, kokie receptai patobulėjo ir išsilaikė iki šiandienos, kas visai pasimiršo.

Kas yra tavo virtuvės guru?

Man patinka daug autorių. Pirmiausia turbūt turėčiau paminėti Keithą Floydą, kuris neseniai mirė. Su didžiausiu malonumu skaitau Nigelo Slaterio knygas ir receptus. Negaliu nepaminėti Nigellos Lawson, jos receptų knygos – geriausi romanai. Iš lietuvių jau seniai skaitau Giedriaus Vilpišausko interneto dienoraštį, kuris turbūt vienas seniausių ir kokybiškiausių. Manau, kad tai žmogus, kuris puikiai rašo ir išmano virtuvės meną. Tiesą sakant, man patinka dauguma autorių, neturiu vieno idealo, į kurį norėčiau būti panaši.

Kokia yra tikroji Beatos virtuvė, kurioje buvo sukurti tie patiekalai?


Joje niekas netelpa, visko turiu per daug arba per mažai – kaip pažiūrėsi (juokiasi)… Nesu žmogus, kuriam labai svarbu virtuvėje sutalpinti penkias orkaites ir visokius naujausius agregatus. Manau, kad virtuvės gerumas priklauso nuo šeimininko. Svarbiausia joje yra gyvybė ir šiokia tokia švara, nors ir kaip sunku kartais būtų ją palaikyti... Pastebėjau, kad jei mane viskas labai nervina ir šiaip gal nesu puikios nuotaikos, kartais užtenka ant kelių atsiklaupus išplauti grindis, ir iš karto viskas šviesiau ir geriau pasidaro...
Visi knygos receptai gimė mūsų virtuvėje Londone, bet paskui buvo gaminami, pristatomi valgytojams ir fotografuojami ne tik Londone, bet ir Lietuvoje. Visų pirma sesers ir jos vyro namuose, paskui dar pas vieną draugę įsiprašėme… Man nėra didelio skirtumo, kur gaminti, – vienodas įkvėpimas apima ir savo, ir kitose virtuvėse, ir tėčio namuose Kėdainiuose.

Nors retkarčiais virtuvėje leidi pašeimininkauti vyrui?

Tomas puikiai gamina! Tačiau kai jis sukasi virtuvėje, primygtinai reikalauja, kad nesikiščiau, nes su mano trigrašiu būna daugiau bėdos nei naudos: kritikuoju ir aiškinu, ką ir kaip daryti. Neretai dėl to galime ne juokais susikivirčyti. Tačiau pamažu mokausi nesikišti (juokiasi).

Ruošti maistą – figūrai kenksmingas pomėgis! Pajutai?

Žinau, puikiai žinau (juokiasi)... Labai pavojingas, bet nebūtina visko suvalgyti pačiai. Maistu reikia dalytis. Mano draugai, kai atvažiuoja pasisvečiuoti, skundžiasi, kad juos kėsinuosi nupenėti (juokiasi). Tačiau tikrai ne specialiai! Maistu reikia džiaugtis, juo švęsti. O dėl figūros – manau, kad neretai pačių su meile paruoštas maistas yra palankesnis liemeniui nei pusgaminiai ar nuolatinis maitinimasis kavinėse ir restoranuose.

Kas renkantis maistą tau yra svarbu?


Kad būtų skanu! Man patinka valgyti viešose vietose, bet su mažais vaikais tai darau ne taip dažnai kaip anksčiau. Tad kartais lengviau pasikviesti vakarienės draugų ir smagiai su maistu ir vynu pabūti, nei organizuoti didelį išėjimą į kavinę ar restoraną...
Valgyti namie ir ne namie – skirtingi dalykai. Namuose aš nežaidžiu restorano. Žaidžiu namus ir gaminu paprastą maistą – tikrai neturiu jokių didelių molekulinių gastronominių ambicijų. O restoranuose mėgstu valgyti tai, ko nemoku arba negalėčiau paruošti pati. Man patinka egzotinės virtuvės. Paprastai renkuosi tai, ko tuo metu labiausiai noriu, o į kalorijas nežiūriu... Be to, išeiti į miestą vakarienės ar pietų – savotiška šventė ir ritualas, kuris be puikios kompanijos yra niekas. Viena draugė, kuri gyveno Londone, o dabar grįžo į Vilnių, sako, kad labiausiai pasiilgsta išėjimų vakarieniauti.

Gal pati brandini restoranėlio idėją?

Apie restoraną niekada nesvajojau. Tai sunkus ir niekada nesibaigiantis darbas. Visi, kurie svajoja atidaryti restoraną, pirmiausia turėtų perskaityti Anthony Bourdaino knygą „Kitchen Confidential“. Tokiems svajokliams ir jų svajonėms jis yra skyręs visą skyrių (juokiasi). Vadovauti restorano virtuvei – rimtas ir sunkus darbas. Išlaikyti kokybę ir įtikti klientui – ne juokai.

Neseniai žiūrėjau filmą „Julie ir Julia“ – apie Amerikos virėją Julią Child ir jos sekėją Julie Powell. Man ta istorija apie Paryžiuje sau vietos neradusią diplomato žmoną ir po penkiasdešimties metų savęs realizuoti negalėjusią amerikietę sekretorę kažkuo priminė tave, besiblaškančią tarp Londono ir Vilniaus, bandančią būti ir šeimos žmogumi, ir žurnaliste.

Apie Julią Child žinojau seniai, o tos merginos knygą apie savo kulinarinę kelionę perskaičiau dar prieš filmą. Man ji patiko.
Tiesą sakant, prie mano pasirinkimo Tomas ir Londonas tikrai prisidėjo. Tačiau pradėkime nuo to, kad mėgau šeimininkauti ir tai darydavau nuo mažens. Man nebuvo taip, kaip tai filmo herojei: vieną dieną atsikėlė, apgalvojo savo gyvenimą ir suprato, jog reikia ką nors daryti, tada nutarė išmokti ruošti maistą. Aš gaminau visada. Man virtuvė visada buvo pažįstama ir jauki teritorija. Visai nesigėdiju to sakyti ir tikrai nesu iš tų žmonių, kurie kada nors gyvenime didžiuodamiesi galėjo pareikšti, jog nemoka iškepti kiaušinienės. Kai pradėjau draugauti su Tomu ir važinėti į Londoną pabūti su juo, turėjau daug gražaus laiko ir nori nenori pradėjau galvoti, ką galėčiau ten daryti, jei staiga sugalvočiau viską „užrišti“ su Lietuva. Anglijoje pradėjau domėtis visokiausiais kulinariniais kursais, buvau užversta įvairiomis knygomis, laidomis ir kitkuo apie maistą. Taip po truputį ruošiau valgį, mokiausi. Tai atsitiko natūraliai. Tikrai! Tačiau jei nebūčiau sutikusi Tomo, nebūčiau ištekėjusi, susilaukusi vaikų, nežinau, ar dabar būtų ši knyga. Turbūt gyvenčiau nerūpestingą žurnalistės gyvenimą Lietuvoje, gaminčiau valgį, bet gal niekada į tai nebūčiau pažiūrėjusi kaip į naują veiklos sritį.
Mano gyvenime nuolatos viskas išsirutulioja natūraliai. Tačiau visada užantyje turiu vieną kitą idėją. Be jų nuobodu gyventi. Visada turi ko nors laukti, svajoti, galvoti, viltis. Ir manau, kad visada reikėtų daryti tai, ką supranti, ir tai, kas tau teikia malonumą.

Tavo pomėgį šeimininkauti senokai išdavė kulinarinė laida…

Į kulinarinę laidą įsiprašiau pati. Buvau visiška beprotė! Juk tuo metu vedžiau rimtą ir labai įdomią laidą „Arti toli“, joje dirbau tikrai su malonumu. Tai puikiai tiko prie mano gyvenimo viena koja Vilniuje, kita – Londone. Tačiau kai sužinojau, kad „Kulinarinės kelionės“ ieško vedėjo, pati pasisiūliau, nes labai norėjau.

Paskui atsirado interneto dienoraštis. Kodėl tau taip patinka ruošti maistą, apie tai kalbėti, rašyti?

Apie kulinarinį dienoraštį galvojau seniai, bet nedrįsau jo pradėti. Drovėjausi, svarsčiau, kas aš per esybė, kad man reikia tribūnos?! Dienoraščius rašau nuo mokyklos, jų turiu visą krūvelę. Kada nors paskaitysiu… Kulinarinis dienoraštis – truputėlį kitoks nei asmeninis, bet vis tiek labai smagus. Dabar internete tokių dienoraščių, tikrai gerų ir įkvepiančių, – devynios galybės. Kai pradėjau rašyti pati, jaučiausi nejaukiai – kaip vaikas, atėjęs į naują mokyklą. Tačiau greitai pajutau tikrą džiaugsmą ir beveik asmeninį ryšį su skaitytojais. Pradėjusi savo tinklaraštį susikūriau neformalų darbą, kur esu pati sau direktorė, redaktorė. Turiu savo leidinį ir, tikiuosi, savo skaitytojų. Tiesa, dar labai daug reikėtų išmokti. Rašymas ir maisto ruošimas – šios dvi sritys man susijusios simbioziniais ryšiais – kaip koks grybas ir medis, vieno nebūtų be kito...

Kodėl tavęs nematyti per televiziją?

Bet ar televizoriui manęs reikia? Ten ir be manęs pilna puikių veidų ir asmenybių. Ekranas niekada nebuvo mano alfa ir omega. Jei atvirai, norėčiau pabandyti kurti kulinarinę laidą, bet kol kas neturiu gerų pasiūlymų. Jei labai norėčiau, galėčiau rengti autorinę laidą ir ją transliuoti savo tinklaraštyje per „YouTube“. Tokių „jutubinių“ vedėjų ir žvaigždžių pilnas „YouTube“ (juokiasi).

Nejaugi palaidojai ambicijas būti solidžia žurnaliste?

Mane vis dar labai domina lietuvių gyvenimas emigracijoje ir pats žmogus. Labai norėčiau imtis dokumentikos, bet dabar ji nelabai kam reikalinga, o aš šiuo metu nelabai tam turiu laiko. Vis dėlto didžiausia mano ambicija ir meilė yra šeima, ir ji visada bus pirma.

Kuo šiuo metu gyveni?


Visokiais buitiniais rūpesčiais, namais ir truputėlį visuomenine veikla lietuvių bendruomenėje.
Dar – šeimos gyvenimo organizavimu, draugais, atostogomis. Vaikai – tikrai didelis darbas. Rūpinuosi Izabelės darželiu, užsiėmimais, draugais, fantazijomis, knygutėmis ir pokalbiais su ja. Gyvenu: „Mamyte, aš tave myliu.“ – „Ir aš tave labai myliu, Izabele…“. Pirmais Jurgio žodžiais ir labai stipriais apsikabinimais, jo mėlynėmis, guzais ir puse septynių ryto garsiais: „Mamaaa…“ Taip pat – nesibaigiančiais skalbimais, lyginimais ir vaikų kaprizais. Nuolat išmėtytais žaislais ir neatsakytais laiškais. Gerai gyvenu. Nesiskundžiu. Geriau būti užimtai, niekur nespėjančiai. Artėja šventės, ir daug visokių smagių dalykų mūsų laukia, bet svarbiausia, kad visi būtų sveiki, o visa kita galima pačiam pasidaryti.

Apie knygą:

„Į knygą sudėti receptai, kuriuos esu daug kartų išbandžiusi, kurie yra visiems prienami, o patiekalai – lengvai pagaminami, – sako Beata. – Taip jau yra, kad mano virtuvėje – du vaikai ir vyras. Negaliu jų maitinti vien salotų lapais ir mineraliniu vandeniu, taigi knygoje yra krūvos receptų visokiausių sriubų, paprastų, neaštrių ir neįmantrių – tokių, kurias valgys ir suaugęs, ir vaikas... Kartais norėčiau ruošti ką nors egzotiškesnio, bet ne visada pavyksta, nes žinau, kad vaikams reikės virti ką nors kito. Nors Meilės Izabelės ir Jurgio skonis pakankamai „platus“, bet aitrioji paprika yra aitrioji paprika...

Čia rasi ir tokių patiekalų, kuriuos kiekvienas lietuvis atmintinai moka ir yra šimtą kartų valgęs, tikrai žino receptą. Tačiau juk kiekvienas tuos pačius balandėlius ar burokėlių sriubą verda savaip… Na, o be varškėtukų ir varškės spurgų dar nė vienas neužaugo.

Knyga suskirstyta netradiciškai: užkandžiai, pagrindiniai patiekalai, desertai, o viskas labiau taikyta prie progos... Tarkim, savaitgalio pusryčiai yra tikrai svarbus dalykas kiekvieno gyvenime, nes tai vienintelis metas per savaitę, kai yra laiko ryte triūsti virtuvėje. Dar galima rasti skyrių „Vaikų darželis“. Jame – patiekalai, daryti vaikams, su vaikais, bet ir suaugusieji jų neišbrokuos...
Kartais visų gyvenime pasitaiko progų, kai reikia pamaitinti ne tik savo šeimą, bet ir krūvą svečių. Kadangi man tai aktualu, tikiuosi, jog ir kitiems rūpi, todėl būtiniausiai įtraukiau skyrių „Pamaitinti minią“.

Visi receptai – pagal mano skonį ir pateikti taip, kaip aš gaminu. Kai skaičiau galutinę knygos versiją, visus receptus vieną po kito, pagalvojau, kad mano virtuvė labai paprasta ir įprasta: sviestas, svogūnai, čiobreliai, kmynai, obuoliai, truputis vyno, garstyčios, kiaušiniai, miltai, cukrus. Na, dar kartais šokoladas, džiovintos slyvos. Žinoma, negalima pamiršti morkų, bulvių ir, be abejonės, mūsų virtuvėje karaliaujančių burokėlių!“
 

„Žmonės“
Temos: 1 Beata Nicholson
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Mokesčių reforma Verslas

Valdžios kompromisas: daug kam atlyginimai mažės dėl sotesnės senatvės – nauja skaičiuoklė

Pasaulis kišenėje

Romų muziejuje: kaip mitai virto tikrove ir kodėl naciai juos žudė ne lageriuose

Sportas

Dar viena staigmena: po ginčytino įvarčio Šveicarija atėmė taškų iš Brazilijos

Pasaulis kišenėje

Ambasadorius D.Čekuolis: Lietuva prancūzams gali pasiūlyti tai, ko negali Marokas

Interviu Aktualu

Senojo lietuvių tikėjimo krivė apie Ramūną Karbauskį: įkūręs parką – romuviu netampi

Vardai

Jaunavedžiai princas Harry ir Meghan Markle – vėl vestuvėse: sveikino princesės Dianos dukterėčią

15min iš Maskvos Sportas

Meksikos nokdauną sugėręs vokiečių treneris J.Lowas: „Dabar mus turi išgelbėti patirtis“

Vardai

„KK2“ žurnalistė Liza Kogan pagimdė berniuką: „Sūnaus vardas būtinai turėjo būti iš L raidės“

Vaizdai iš oro: sausros išdegintos Vilniaus ir Trakų apylinkės

Aktualu

Albertas Einsteinas savo žmonai buvo ne dovanėlė: ko jis reikalavo?

Gyvenimas

Dėl nukarusio pilvo ir barnių su sutuoktiniu kaltas antinksčių nuovargis

Aktualu

G.Paluckas sako, kad valdantieji siekia jį eliminuoti iš rinkimų ir nukirpti finansavimą

Aktualu

Vandens krizė Indijoje: po dvejų metų šimtas milijonų žmonių nebeturės, ką gerti

24sek

Nuosprendis „Lietuvos rytui“: lemtingas kėlinys ir nemalonios „Žalgirio“ staigmenos

Maistas

„Prezidento 50“ – restoranas, kuriame tauragiškiams įprasti patiekalai kuriami „su cinkeliu“

Gyvenimas

Sporto specialistas apie jaunimo pasirengimą ginti tėvynę: iš dešimties vos trys paneštų ekipuotę

Vardai

Ryčio Žvagulio žmona tapsianti Laura Navikaitė mergvakarį atšventė draugių būryje

Gyvenimas

Tikras seksas: terapeutai iš naujo apibrėžė, kas svarbu intymiame gyvenime

Aktualu

Savanoriai turės galimybę pamatyti popiežių iš arčiau

Aktualu

Mokyklų vadovai sunerimę: ar nuotraukos garbės lentoje – duomenų apsaugos reglamento pažeidimas?

Naujienos

Mokesčių reforma Verslas

Valdžios kompromisas: daug kam atlyginimai mažės dėl sotesnės senatvės – nauja skaičiuoklė

Pasaulis kišenėje

Romų muziejuje: kaip mitai virto tikrove ir kodėl naciai juos žudė ne lageriuose

Sportas

Dar viena staigmena: po ginčytino įvarčio Šveicarija atėmė taškų iš Brazilijos

Pasaulis kišenėje

Ambasadorius D.Čekuolis: Lietuva prancūzams gali pasiūlyti tai, ko negali Marokas

Interviu Aktualu

Senojo lietuvių tikėjimo krivė apie Ramūną Karbauskį: įkūręs parką – romuviu netampi

Vardai

Jaunavedžiai princas Harry ir Meghan Markle – vėl vestuvėse: sveikino princesės Dianos dukterėčią

15min iš Maskvos Sportas

Meksikos nokdauną sugėręs vokiečių treneris J.Lowas: „Dabar mus turi išgelbėti patirtis“

Vardai

„KK2“ žurnalistė Liza Kogan pagimdė berniuką: „Sūnaus vardas būtinai turėjo būti iš L raidės“

Vaizdai iš oro: sausros išdegintos Vilniaus ir Trakų apylinkės

Aktualu

Albertas Einsteinas savo žmonai buvo ne dovanėlė: ko jis reikalavo?

Gyvenimas

Dėl nukarusio pilvo ir barnių su sutuoktiniu kaltas antinksčių nuovargis

Aktualu

G.Paluckas sako, kad valdantieji siekia jį eliminuoti iš rinkimų ir nukirpti finansavimą

Aktualu

Vandens krizė Indijoje: po dvejų metų šimtas milijonų žmonių nebeturės, ką gerti

24sek

Nuosprendis „Lietuvos rytui“: lemtingas kėlinys ir nemalonios „Žalgirio“ staigmenos

Maistas

„Prezidento 50“ – restoranas, kuriame tauragiškiams įprasti patiekalai kuriami „su cinkeliu“

Gyvenimas

Sporto specialistas apie jaunimo pasirengimą ginti tėvynę: iš dešimties vos trys paneštų ekipuotę

Vardai

Ryčio Žvagulio žmona tapsianti Laura Navikaitė mergvakarį atšventė draugių būryje

Gyvenimas

Tikras seksas: terapeutai iš naujo apibrėžė, kas svarbu intymiame gyvenime

Aktualu

Savanoriai turės galimybę pamatyti popiežių iš arčiau

Aktualu

Mokyklų vadovai sunerimę: ar nuotraukos garbės lentoje – duomenų apsaugos reglamento pažeidimas?

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Dienos šviesa

Video

Maistas

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Grožis vasarą

Pinigai mano ateičiai

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką