Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Beata Wilkin: atėjo laikas sukti savo šeimos lizdą (papildyta spalio 28 d.)

Beata Wilkin ir Gleysonas Barbosa su dukrele
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Beata Wilkin ir Gleysonas Barbosa su dukrele
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Žinai, būna situacijų, kai gali nekomentuoti ir viskas pasimirš, praslys... Bet tai – per daug svarbus dalykas. Mes ir taip jau per ilgai tylėjome“, – neslepia grupės „Funky“ vokalistė Beata Wilkin (31). Iki šiol ji būdavo pristatoma kaip dviejų vaikų – Tomo (7) ir Izabellos (1 m. 1 mėn.) – mama ir buvusio futbolininko brazilo Gleytono Barbosos mylimoji. Bet...

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Apie kokią paslaptį kalbi?

Dokumentai. Gyvenime vieną kartą pasielgi neapgalvotai ir tas šleifas paskui velkasi iš paskos, slegia metų metus. Tikrasis Gleytono vardas yra Gleysonas. Ir jis – penkeriais metais vyresnis, nei iki šiol rašė spauda, – trisdešimt penkerių. Ne su savo pasu Barbosa dešimt metų žaidė Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Tuo metu Brazilijoje daug sportininkų taip elgėsi. Barbosai vadybininkas irgi patarė: „Jaunesnis amžius sportininkui – naudingiau...“

Kodėl ketverius metus, kiek draugaujate ir kartu gyvenate, tai slėpėte?

Tiesiog tuo metu Barbosa dar buvo pasirašęs sutartį su klubu, kuriame žaidė. Paviešinimas būtų jam pakenkęs. Kai susipažinome, man sąžiningai pasakė, kuo vardu ir kiek jam metų. Grįžau namo, įlindau į internetą pasiskaityti apie tokį futbolininką ir nustebau, kad ten parašytas visai kitas amžius. Negi meluoja? Vėliau viską ramiai paaiškino. Žinai, kai įsimyli, visai negalvoji, nei kiek žmogui metų, nei koks jo vardas...

Tuo metu man tai nepasirodė labai svarbu. Ir taip turėjau apie ką galvoti: jis – brazilas, juodaodis... Abejonių, ar mes apskritai būsime pora, tikrai turėjau užtektinai. Kur kas svarbiau nei dokumentai man atrodė pažinti jį, jo šeimą, artimuosius. Barbosa tuo metu irgi turėjo savų rūpesčių: patyrė traumą, buvo operuojamas, po kurio laiko baigė futbolininko karjerą... skyrėsi su žmona... ir ruošėsi  pasikeisti pasą – susigrąžinti tikrąjį savo vardą. Bet ilgą laiką nesisekė susitarti su buvusia žmona dėl skyrybų. Tačiau kai Barbosa suprato, kad po traumų ir operacijų į aikštę nebegrįš, o aš pastojau, nusprendėme susitvarkyti visus įmanomus dokumentus. Pradedant teisingu pasu, baigiant leidimu gyventi Lietuvoje. Prieš dvejus metus Barbosa gavo visus savo dokumentus, o dabar pagaliau – ir laikiną leidimą gyventi. Toks jausmas, kad pastaruosius dvejus metus tik dokumentus ir tvarkėme, vienais popieriais gyvenome. Pati negaliu patikėti: kaip sugebėjome visa tai padaryti? Kaip AŠ sugebėjau tai padaryti?! Juk tuo metu laukiausi, skridau į Braziliją aštuntą mėnesį nėščia, rūpinausi visais popieriais Lietuvoje... Pati nesuvokiu, kaip sugebėjau visa tai padaryti?!

Kai kalbėjomės pernai prieš Kalėdas, tikėjaisi, kad Gleysonas parvažiuos jau šventėms. Kas tada atsitiko?

Visi popieriai jau buvo gauti, bet pakeliui dingo: siunčiami iš Brazilijos užsakomuoju paštu, Lietuvos jie kažkodėl nepasiekė. Ieškojome, laukėme, bet gaišti dar mėnesį ar du, kol atsiras arba neatsiras, nebenorėjome, todėl teko iš naujo užsukti visą dokumentų rengimo karuselę. Kadangi buvome nesusituokę, nei aš galėjau Brazilijoje būti ilgiau nei tris mėnesius, nei jis – Lietuvoje. Taip ir skraidėme vienas pas kitą.

Kur kas svarbiau nei dokumentai man atrodė pažinti jį, jo šeimą, artimuosius.

Apie gyvenimą Brazilijoje negalvojote?

Galvojome. Buvau San Paule pas Barbosos tėvus, paskui – kelias savaites Rio de Žaneire. Gražu ten, šilta... Bet pabudęs ryte nežinai, kas tau tądien gali nutikti. Vieną vakarą ėjome pakrante, nešėmės Izabellą. Pajutome, kad iš paskos mus pradeda sekti. Tamsu, nieko nesimato, kažkokie vyrukai eina su kepurėmis ir tamsiais akiniais... kažką traukia iš kišenių... Kaip tik ėjome pro labai prabangių namų kvartalą ir mums pasisekė, kad tą akimirką iš vieno pastato išėjo moteris, prie durų užsidegė šviesa, kaip tik privažiavo taksi. Mes instinktyviai stabtelėjome prie to namo. Moteris irgi iš karto suprato, kas mums gresia, ir pradėjo šaukti, kad nevaikščiotume ten, nes labai pavojinga.

Skubiai perėjome į kitą pusę gatvės ir išvengėme užpuolimo. Akivaizdu, kuo viskas galėjo baigtis, nes tokie vyrukai kišenėse dažniausiai nešiojasi pistoletus arba peilius. Niekas ten neklausia, kas tu ir iš kur. Net nemuša, neapvagia. Tiesiog žudo. Policijos pajėgos sustiprintos, tačiau turistai vis labiau bijo važiuoti į Braziliją. Jeigu ten gyveni, kasdien rizikuoji gyvybe. Ten tiesiog privaloma apsišarvuoti: namų durys – šarvuotos, visi langai prieš naktį uždengiami geležinėmis žaliuzėmis, kiemai apsupti aukštų tvorų. O, pavyzdžiui, į antro aukšto balkoną tau gali įkristi... trijų kilogramų žiurkė! Su vietiniais juokavau, kad jų tarakonai tokio dydžio, kaip mūsų pelės, o jų pelės – kaip mūsų katės! Tačiau pačiai juokinga visai nebuvo... Ten tave apvogs tą pačią akimirką, vos tik apsižioplinsi ar nusigręši nuo daiktų. Be to, kai vienas tavo vaikas yra blondinas žydromis akimis, labai rizikuoji, kad jis gali būti pagrobtas...

Rūpesčiai poras dažniau skiria, nei vienija. Kas galėjo pamanyti, kad jūsų meilė bus tokia stipri...

Vadinau tai ne trukdžiais, o mūsų su Barbosa išbandymu. Esame iš skirtingų žemynų, iš visiškai skirtingų šeimų, kultūrų. Ne tik mes – visi aplinkui turėjo išlaikyti ne vieną egzaminą. Turėjau užtektinai laiko gerai apmąstyti, ar noriu būti su tuo žmogumi. Per šituos ketverius metus pamatėme, kad daugybė šeimų, kurios kūrėsi maždaug tuo pat metu, kaip ir mūsų, jau spėjo išsiskirti. O mus visi tie nesklandumai tik vienijo.

Praėjo ketveri metai, tiek daug visko įvyko: važinėjome iš šalies į šalį, skyrėmės su buvusiais savo sutuoktiniais, gimė Izabella... O mes pirmą susitikimo dieną iki šiol prisimename su virpuliu. Kai jį pamačiau, iškart pamaniau, kad įsimylėjau. Jis pajuto tą patį. Tada dar intensyviai koncertavau, kelioms savaitėms išvažiuodavau su koncertais į Rusiją. Jis laukdavo, aš grįždavau, tada jis turėdavo išvažiuoti... Bet kad nepaisydamas nieko būtum kartu, turi būti labai didelis jausmas. Jeigu atsirasdavo bent mažiausia abejonė, nerimas, mes susėsdavome, pasikalbėdavome ir viskas vėl sustodavo į savo vietas.

Turbūt problemos prasideda, kai poros nesikalba. O mes labai mėgstame šnekėtis. Vakarais net televizoriaus jungti nereikia: sėdime ir žiūrime į vaikus, kalbamės. Izabella jau pamažu vaikšto, Tomas mėgsta su ja žaisti. Mes keturiese einame pasivaikščioti į parką ar prekybos centrą. Dažnai pagaminame ką nors braziliško ir važiuojame į svečius pas draugus. Arba paprašau mamos pažiūrėti vaikus, kad galėtume pabūti tik dviese. Tada nueiname į kiną, pasėdime jaukioje kavinėje, užsukame pasportuoti ar paplaukioti į baseiną... arba išsinuomojame kambarį viešbutyje ir liekame iki ryto. Tai – mūsų laikas sau.

Ten tave apvogs tą pačią akimirką, vos tik apsižioplinsi ar nusigręši nuo daiktų. Be to, kai vienas tavo vaikas yra blondinas žydromis akimis, labai rizikuoji, kad jis gali būti pagrobtas...

Dauguma porų pripažįsta, kad meilė baigiasi ir nesutarimai prasideda, kai gimsta vaikai...

Kai kurios moterys mano, kad vaikais pririš vyrą. Aš mąstau blaiviai – vaikus pagimdžiau sau. Juo labiau įgyvendinau svajonių svajonę – susilaukiau dukters. Kad ir su kuo būsiu, vaikai bus su manimi. Jeigu priėmiau sprendimą gimdyti Izabellą, būsiu už ją ir Tomą atsakinga daugiau nei kas nors kitas šiame pasaulyje. Čia vyras dažniau renkasi, būti jam su moterimi ar ne. O moteris renkasi vaikus ir tik paskui – vyrą. Gyvenime būna visko: yra žmonių, kurie vieną dieną myli, o kitą rytą pabunda supratę, kad nebegali būti kartu. Dar kiti gyvena iš pagarbos ar dėl vaikų. Bet aš sau tokios perspektyvos nenoriu. Kad ir kas atsitiktų tarp manęs ir Gleysono, aš visada liksiu Tomo ir Izabellos mama.

Kokie tavo vaikai?

Atrodo, turiu patirties su vaikais, bet neatsistebiu, kokie skirtingi mano Tomas ir Izabella. Tomas – inteligentiškas, geras, visus užjaučia, gali įsižeisti lyg suaugęs žmogus. Būdamas mažas, jis labai bijojo žaislinio roboto, kuris mirksi, rėkia ir spjaudosi „šaškėmis“. Net verkti imdavo, kai kas nors įjungdavo tą žaislą. Neseniai vėl jį aptikęs, Tomas nusprendė pagąsdinti Izabellą. Įjungė robotą ir... Pamačiusi rėkiantį žaislą Izabella atsistojo kažkokia keista katės poza, kai jis pradėjo mirksėti, ji bėgte pasileido prie jo rėkdama kažkokius karo šūkius, o kai robotas ėmė „spjaudytis“, Izabella tol jį mušė, kol sulaužė. Akivaizdu, geriausia jos gynyba bus puolimas... Nei aš, nei Tomas tokie nesame. Izabella – kitokia: karinga, be galo judri ir nuolat šypsosi, juokiasi.

Tapusi dviejų vaikų mama, šeimos moterimi, sceną turbūt pamirši visiems laikams?

Atvirkščiai: vadybininkas jau sudaro koncertų grafikus, o po gero mėnesio turėtų pasirodyti trejus metus lauktas grupės „Funky“ albumas. Turėjau laiko iš šalies stebėti Lietuvos pramogų pasaulį: dainininkai dalyvauja įvairiuose projektuose, šoka, dainuoja senus kūrinius arba perdainuoja geriausius savo „gabalus“, bet nieko naujo praktiškai nesukuria. Vadinamojo studijinio darbo visiškai nebelikę, nes įrašyti naujų dainų albumą – labai brangu. O mes su šokėjais Ryčiu Koreiva ir Tomu Uroška į sceną norime grįžti ne bet kaip. Beje, albume kelios dainos turėtų būti įrašytos kartu su sparčiai populiarėjančia grupe „Gringo“. Ji man labai primena „Funky“ prieš dešimt metų – dainos keliomis kalbomis, energija, azartas, gyvybė...

Ar Gleysonas neprieštaravo išgirdęs tavo planus?

Pasirinkau labai tinkamą vyrą (juokiasi). Jis palaiko mane ir pasiryžęs viskuo padėti.

Per ketverius metus gali sakyti, kad pakankamai pažinai savo gyvenimo draugą?

Manau, neblogai jį pažinau. Mes nesipykstame, nesiginčijame. Jeigu naktį užsimanome tuno salotų, keliamės abu ir pasidarome. Kažkaip lengva ir paprasta... Mes neturime vienas nuo kito paslapčių, net vienas kito elektroniniais paštais, telefonais naudojamės. Viską sprendžiame kartu.

Tai kada gi jūsų vestuvės? O gal tokie slapukai jau seniai susituokę?

Iki šiol daug labiau rūpėjo, kur gyvensime. O su kuo tuoksimės – viskas aišku. Dabar, kai visi dokumentai sutvarkyti, vestuvės pagaliau tikrai įvyks.
Neseniai kalbėjomės su Gleysonu ir pirmą kartą suvokiau: noriu to, ko niekada neturėjau – laisvo laiko, kad nereikėtų skubėti, lėkti, bėgti... Niekada nebuvo laiko kokios kaimynės pasikviesti kavos, į kirpyklą įlėkdavau šaukdama, kad turiu tik keturiasdešimt minučių, daugiausia laiko praleisdavau mašinoje, nes nuolat važiuodavome koncertuoti į Baltarusiją, Lenkiją, Rusiją... Gleysonas irgi niekada neturėjo savo namų: aštuonerių jau keliavo po sportininkų stovyklas, paskui išvažiavo į Ameriką, tada grįžo į Braziliją, iš jos – į Belgiją, Vokietiją, Lietuvą...

Kai pagaliau gavome visus dokumentus ir leidimus, susėdome su Gleysonu ir labai rimtai sprendėme, kur, su kuo ir kaip gyvensime. Anksčiau tai atrodė nereikšminga, galėdavai mėtytis frazėmis: „Ai, koks skirtumas... Oi, kaip man patinka Ispanija... O gal kraustomės į Braziliją?.. Ką manai apie Lenkiją ar Vokietiją?..“ Dabar labai rimti nusprendėme, kad turime apsistoti Lietuvoje. Tomas čia pradėjo lankyti mokyklą. Barbosa gavo pasiūlymą dirbti treneriu, mokyti vaikus futbolo. Jam patinka toks darbas. Galbūt čia, kaip ir Rio de Žaneire, įkursime savo įmonę ir užsiimsime brazilų futbolininkų vadyba. Jaučiu, kad dabar ilgam apsistosime Lietuvoje, nes pagaliau atėjo laikas sukti savo šeimos lizdą.
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką