Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Bohemos“ spektaklyje dainuos Vokietijos Eseno operos pirmasis sopranas Sandra Janušaitė

Sandra Janušaitė
VCO nuotr. / Sandra Janušaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Kovo 7, 8, 9 dienomis į Vilniaus Kongresų rūmus paskutinį kartą sugrįžta legendinė Dž.Pučini „Bohema“. Vilnius City Opera ir Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras didžiuojasi jaunųjų Lietuvos operos talentų gausa jau išaugusia su šiuo spektakliu – daugelis jų jau ne pirmus metus sėkmingai dainuoja pagrindinėse Europos scenose.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Į šiuos šventinius spektkalius sugrįžta šiuo metu Eseno operos pirmasis sopranas – Sandra Janušaitė, Mimi rolę prisijaukinusi jau nuo pat pirmųjų Vilniaus „Bohemos“ spektaklių. Pristatome Jums pirmąjį Sandros interviu trumpos viešnagės Lietuvoje proga.
Kaip atsirado idėja išvažiuoti dirbti į Vokietiją?

Na, sutartis buvo pasirašyta jau senokai – prieš gerus metus. O pasiūlymo sulaukiau iš vienos agentės, kuri sužinojo, jog teatras ieško solistės, pasiūlė man pabandyti ir aš nuvažiavau į perklausą. Dabar esu pasirašiusi kontraktą dvejiems metams, esu Eseno operos solistė.

Tad kiek laiko jau spėjote praleisti Esene?

Jau daugiau, nei pusė metų, – nuo rugsėjo 5-osios.

Ar išvykote su visa šeima?

Ne... Planavome, ir aš iš tiesų buvau už tai, kad vyktume visi, tačiau mano sūnūs niekada nesimokė vokiečių kalbos, todėl ir liko Lietuvoje. Buvome čia suradę Vasario 16-osios vardo mokyklą, bet ir joje visos pamokos vyksta vokiečių kalba.

Vienai sunku, vis braukiu ašaras, bet tuo pačiu pradėjau tik dar tvirčiau vertinti šeimą. Nežinau, kiek čia išbūsiu, na, pagal kontraktą du metus tikrai, o toliau žiūrėsime. Vis dėlto supratau, jog šeima man yra pirmoje vietoje. Be to, pagyvenusi čia pamačiau, jog ir pas mus Lietuvoje ne viskas taip blogai, ir čia ne viskas taip puiku, kaip gali atrodyti. Visi turi savų pliusų ir minusų.

VCO nuotr./Sandra Janušaitė
VCO nuotr./Sandra Janušaitė

Kokios nuotaikos, įspūdžiai lankė pirmosiomis dienomis Esene?

Namų ilgesys. Iš tiesų, keliavau ir anksčiau, bet pirmą kartą išvykau tokiam ilgam laikui. Galbūt vyrams būna lengviau, man, kaip motinai, galbūt labiau rūpi kaip viskas sekasi namuose, nors ir vyrui nelengva perimti visą buitį.

Pačiame teatre dirbti smgau. Tikrai, jau norėjosi, reikėjo naujo vėjo, juk negali sustoti vienoje vietoje. Čia atrandu daug įdomių dalykų bei puikių žmonių: koncertmeisterių, dirigentų, režisierių...

Ar dažnai susitinkate su lietuvių solistais, bendraujate?

Taip, žinoma! Ypatingai su Almu Švilpa ir jo žmona. Dar tame pačiame teatre dainuoja ir Ieva Prudnikovaitė. Su Laimonu Pautieniumi dažnai bendraujame telefonu, jis taip pat yra netoliese, – man daug padeda, pataria, ypatingai kelionių klausimais. Čia tikrai atsiranda toks jausmas, lyg gyventum šeimoje, bendruomenėje. Trūksta tik tenoro!

Vieną kartą jau buvo tokia situacija, kuomet, jei nebūtų pasveikęs solistas, turėjęs dainuoti Oneginą, spektaklyje būtume buvę keturi lietuviai: aš – Tatjana, Ieva – Olga, Almas – Greminas ir Laimonas – Oneginas!

Kaip šiuo metu atrodo Jūsų repertuaras?

Dainuoju „Bohemoje“ (dirigentas Yannis Pouspourikas, režisierius Silviu Purcarete), „Figaro vedybose“ (dir. Y. Pouspourikas, rež. Johannes Schaaf), „Eugenijuje Onegine“ (dir. Srboljub Dinic, rež. Michael Sturminger), „Madam Baterflai“ (dir.  Antony Hermus, rež.  Tilman Knabe), Mikaelą „Karmen“ (dir. Y. Pouspourikas, rež.  Dietrich W. Hilsdorf) ir pagal kontraktą, sezono metu priklauso viena premjera, šiemet tai bus L. Janačeko „Janufa“ (dir.  Tomáš Netopil, rež.  Robert Carsen). Dar turiu ir koncertų, bus labai gaila, jog dėl jų negalėsiu atvykti atsiimti Valstybinės premijos į Vilnių, nes kovo 14-ąją dainuosiu S. Rachmaninovo „Varpus“.

Ar susidūrėte su kokiais nors ryškiais darbo specifikos skirtumais?

Aišku, jog jų yra, galbūt ne visi labai ryškūs, bet visų pirma tai yra kita tauta, kitas mentalitetas, kitos tradicijos bet visuomet stengiuosi susikalbėti, – tai yra svarbiausia.
Labiausiai užkliuvęs dalykas buvo tai, jog čia per vieną dieną tau gali tekti dainuoti dvi visiškai skirtingas pagrindines partijas ir visuomet repetuoti pilnu balsu sceninėse repeticijose. O po to visi stebisi, kol solistai serga! Galbūt visa tai dėl to, jog šiuo metu yra atėję nauji, jauni dirigentai ir dar nepriprato prie tam tikrų duotybių, bet tai man pasirodė labai keista. Juk ir pas mus Lietuvoje visuomet yra taisyklė, jog tą dieną, kai turi spektaklį ir dainuoji pagrindinę partiją, turi turėti laiko pailsėti. Esant galimybei, visuomet būsi paleistas nuo kitų repeticijų. Juk mūsų instrumentas yra balsas ir jis turi kas kartą skambėti šimtu procentu!

Pirmą kartą išgirdusi, jog per vieną dieną turėsiu dainuoti tris partijas iš karto nuėjau kalbėtis, sakydama: arba dainuoju repeticijose, arba spektaklyje. Žinoma, jog jie sutiko. Svarbu kalbėtis, aš jiems paaiškinau ir tai, kad žinau save, savo balsą ir apskritai tokio darbo specifiką. „Bohemos“ metu nuo tokio darbo krūvio iškrito net trys mano scenos partneriai – tenorai. Ketvirtas jų, vėlgi – likimas – buvo Merūnas! Apsikabinom su juo, ašarą nubraukėm, pajuokavom ir pasidžiaugėm, kaip taip susitikome Esene.

Čia smagu, jog norint dienai ar kelioms iškeliauti nereikia imtis nemokamų atostogų, – gali tiesiog išvažiuoti, suderinęs datas. Kitas įdomus dalykas – suflerio rolė. Čia jis ne tik pasakinėja tekstą, bet ir gali tau asmeniškai (tuo pat metu kaip ir maestro) padiriguoti ir koncertmeisteriu pabūti!

VCO nuotr./Sandra Janušaitė
VCO nuotr./Sandra Janušaitė

Ką veikiate laisvalaikiu, galbūt atsirado naujų įpročių, hobių?

Na, man labai patinka gamta. Specialiai dėl to nuomojuosi būstą šalia miško, kur čiulba paukščiai, galiu pasivaikščioti, čia jaučiu ramybę.

O šiaip labai džiaugiuosi ir dėkoju tiems, kas išrado Skype programą! Tai – mano pagrindinis ryšys su namais, išgirdusi jų balsus, istorijas, naujienas, galiu pasijusti ramiau. Tikrai, šeimos man labai trūksta, juk mes su vyru jau beveik dvidešimt metų kartu! Žinau, jog jei jie negalės atvykti pas mane, aš turėsiu grįžti į Lietuvą.

Ar jaučiate, jog kaip nors pasikeitė jūsų profesiniai įgūdžiai?

Na, nebent nesąmoningai, kinta kažkas, ko dar nesuvokiu, bet juk čia atvykau su trylikos metų įdirbiu, žinių bagažu. Visa mano profesinė branda vyko Lietuvoje, čia aš užaugau, o Vokietijoje tik toliau skleidžiuosi.

Ką Jums reiškia sugrįžimas į Vilnius City Operos „Bohemą“?

Grįžimas namo! Tai tas pats, kaip grįžti pas šeimą, čia viskas artima, sava ir brangu. Juk pas Dalią buvo žengti labai svarbūs mano pirmieji žingsniai, o tai buvo jau seniai... Ir maestro Gintaras Rinkevičius, – kiek esu dirbusi ir dainavusi niekas ir niekur tau taip tiksliai neparodys kiekvieno tavo įstojimo, tai – nuostabiausias dirigentas!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką