Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Būti Mantu Petruškevičiumi (papildyta spalio 27 d.)

Mantas Petruškevičius ir Asta Valentaitė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Mantas Petruškevičius ir Asta Valentaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jo neįmanoma nekęsti, nors jį mylėti irgi nelengva. Mantas Petruškevičius (27) nėra nei genijus, nei žmogus be nuodėmės: jis gali sumalti į miltus aštria ir be jokių užuolankų išsakyta kritika, gali išvesti iš kantrybės atsainiu menišku požiūriu į valandas, grafikus ir pažadus, gali priblokšti nesenkančiu pasitikėjimu savimi. Bet čia pat apsisukęs jis nusišypsos dieviška šypsena žmogaus, lyg magnetas traukiančio aplinkinius: „Charizma yra kur kas didesnis ginklas negu talentas, brangioji...“ – ir tu pasijusi nugalėta.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Mantas nė minutės nedvejoja, ką pasikviesti į fotosesiją. Viena gražiausių šalies moterų Asta Valentaitė – ištikima jo draugė, lygiavertė mados žinovė ir išmintinga patarėja šiuo bičiuliui įtemptu metu. Draugiško peties išties reikia: Manto vedamai televizijos laidai „Mados reidas“ netrukus sukanka penkeri, ir tai yra paskutinis jos gimtadienis – ji atsisveikina su eteriu. Ta proga – žinoma, Manto kvietimu – į Lietuvą atvyksta pasaulyje žinomiausias Rusijos dizaineris Valentinas Judaškinas ir atveža savo haute couture kolekciją. Paskutinė savaitė prieš didįjį renginį vaikinui tapo rimtu išbandymu. „Kolekcijos pristatymas filharmonijoje, šventinė vakarienė „Stikliuose“... Tu neįsivaizduoji, kiek darbo, – jis atgalia ranka perbraukia kaktą. – Mane į visas puses drasko skambučiai, kartais net nebekeliu ragelio. Judaškinas – tai aukštasis pilotažas, Lietuvoje tokio lygio asmenybė apsilanko toli gražu ne kasdien. Todėl kyla žiauri problema dėl vietų stygiaus: į renginį nori patekti visi, ir kaip iš galybės svarbių žmonių atrinkti keturis šimtus? Kaip?..“

Prisimenu laikus, kai tu, dvidešimtmetis vos apsiplunksnavęs vaikinukas, atėjai dirbti stilistu į muzikinį realybės šou „Dangus“. Jam pasibaigus žurnalistai juokavo, kad iš šio projekto daugiausia išlošė ne nugalėtoja, o Mantas Petruškevičius. Ir, žiūrėk, buvo teisūs!

Sakai?.. O juk būtent dėl „Dangaus“ man teko mesti modeliavimo studijas Kauno kolegijos Menų fakultete. Dar prisimenu savo stojamųjų eskizus: tai buvo kostiumai iš gėlių. Kai visur pradėjo rodyti „Dangaus“ reklamą, išgirdau, jog projekto stilistas bus Juozas Statkevičius: vėliau, matyt, kažkas apsigalvojo... Gera mano draugė artimai pažinojo Giedrių Klimkevičių ir jam parekomendavo: „Yra toks stilistas, gal jums reikėtų jį išbandyti?“ Nuvažiavau į pokalbį, kuriame dalyvavo Andrius Mamontovas, Samas, Martynas Starkus... Labai nervinausi, bet jie pasakė – gerai. Turėjau greitai persikraustyti į Vilnių, tad teko išeiti akademinių atostogų. Visi sakė: „Jei jau išeisi akademinių, bus šakės – niekada nebegrįši.“

Neabejoju, kad kolegija tave mielu noru priimtų atgal.

Galimybių sugrįžti tikrai buvo, bet... Laikas negrįžta. Pripažįstu, gyvenime esu padaręs klaidų – galbūt ir nemažai.

Vis dėlto manau, kad likęs Vilniuje tu nuveikei kur kas daugiau, nei būtum pasiekęs studijuodamas!

Daugeliui žmonių atrodo, kad čia nuverčiau kalnus. Bet aš taip nesijaučiu! Žmonės net nesupranta, kad turiu ir kuklumo jausmą...

Tu išties neatrodai kuklus: pasitiki savimi, neskubi parodyti, kad galbūt ko nors nesugebi, ko nors bijai...

Nesuprantu žodžio „ne“. Be to, manau, kad silpnoji pusė žmonėms neįdomi. Kam rodyti, kad esi silpnas?.. Nesuprantu ir verkiančių – mane tai erzina. Kai kuri nors iš mano draugių ima ašaroti, sakau: „Prie manęs neverk, man tai taip neįdomu!“ Tokiais žodžiais žmogų kaip tik paguodžiu. Ir pats nemėgstu išsiverkti kam nors ant peties – jei labai norisi, galiu tai padaryti ir vienas.

„Danguje“ buvai pats ryškiausias. Štai ką reiškia charizma...

Tai – charizma?.. Kai kurie pasaulio lyderiai galbūt buvo labai blogi, bet jais žaviuosi, nes vos jiems iškėlus ranką minia parklupdavo ant kelių. Tikiu, kad charizma yra didesnis ginklas nei talentas. Žinai, kas dar svarbu? Pasąmonės galia. Perskaitęs knygą apie tai ėmiau suvokti, kad ji iš tiesų veikia. Juk aš visada žinojau, kad būsiu televizijoje! Nuo mažens žavėjausi Mikelkevičiūtės ir Kunčinos laidomis, nepraleisdavau nė vieno Violetos Baublienės „Stiliaus“ ir žinojau – vieną dieną aš būsiu ten. „Dangus“ davė startą ir patirties. Mokslai yra mokslai, pripažįstu, kad jų reikia, bet patirtis praktiškai prilygsta mokslams.

Kaip sugebėjai neužgesinti savo spindesio ir išlikti pramogų pasaulyje pasibaigus projektui?

Nesistengiau niekur brautis: man nereikėjo plėšytis ir šliaužioti keliais. Kurį laiką buvo nuobodoka, bet vieną dieną staiga paskambino Samas ir pasakė, kad reikia filmuotis mados laidai. Prodiuseriai nusprendė, kad laida turi būti įžūli: aš tapau aktoriumi, lakstančiu po gatves ir vertinančiu praeivių stilių. Visos balos Gedimino prospekte buvo mano išbraidytos, visiems tiesiai rėždavau, ką galvoju, tačiau žmonėms būtent dėl to tapau įdomus. Kaip minėjau, blogiečiai visada veža labiau nei geriečiai.

Tuo pat metu dirbai – ir iki šiol tebedirbi – turtingų damų stilistu. Televizijai populiarinant tavo veidą, klienčių tikriausiai vis daugėjo?

Tie dalykai nėra tiesiogiai susiję: nuopelnus, dėl kurių mano klienčių daugėja, esu linkęs prisiskirti sau pačiam, o ne televizijos laidai. Juk daugelis klienčių tos laidos net nėra mačiusios: jos bendrauja su manimi, o ne su laidos vedėju. Jos mane mėgsta, nes esu nuoširdus. Tai – svarbiausia žmogaus savybė.

Sugebi būti geras, kai to reikia? Moki šypsotis to nenorėdamas? Moki įsiteikti?

Atsakau nuoširdžiai: man nereikia prisiversti, visa tai darau savaime. Mano bendravimas su klientėmis tikrai ne visuomet yra saldus. Būti maloniam, kai to nenoriu?.. Tai – išskirtiniai atvejai. Tiesa, karjeros pradžioje reikėdavo labiau žiūrėti: neištarti netinkamo žodžio, laiku ir vietoje išreikšti savo nuomonę... Aš tai supratau ir sąžiningai priėmiau žaidimo taisykles, pradedant draugišku bendravimu ir baigiant tuo, kaip reikia elgtis aukščiausios klasės restorane. Nuolat būdamas šalia elegantiškų, protingų, žinomų žmonių ir matydamas, kaip jie elgiasi, pats šio to išmoksti.

Ir pats tampi elegantiškas, žinomas...

Gyvenime esu aktorius: kai išeinu iš namų, uždanga tarsi pakyla, ir aš atsiduriu scenoje. Vėlų vakarą grįžtu namo – ir tik tuomet uždanga nusileidžia. Būtent taip jaučiuosi kiekvieną dieną. Ne viskas, ką darau, man patinka, bet juk ir aktoriams nėra priimtina viskas, ką vaidina.

Kuri nors iš tavo klienčių, bent sykį pažiūrėjusi tavo laidą, galėjo išsigąsti, kad panorėjęs ir iš jos lengvai pasišaipytum?

Anksčiau buvau drąsesnis. Galėdavau kokią nors įžymią ponią net negalvodamas iškomentuoti... Dabar jau susimąstau, kad ko nors neįžeisčiau: juk aplink visi draugai arba pažįstami. Net nebežinau, ko aš Lietuvoje dar nepažįstu.

Vadinasi, bręsti ir daraisi atsargesnis? Juk laviravimas – suaugusio žmogaus savybė.

Tai – turbūt svarbiausia žmogaus savybė. Gyvenime reikia būti lanksčiam: laviruoti tarp blogio ir gėrio, tarp žmonių, kurie tave myli ir kurie tavęs nemėgsta... Pamenu, sykį nuėjau į kolekcijos pristatymą pas vieną labai garsų Lietuvos dizainerį, kuris manęs labai nemėgsta. Užuot tyliai kiūtojęs kampe, priėjau prie jo, paspaudžiau ranką ir pasveikinau. Manau, tai stipraus žmogaus požymis. Žmonės daug praranda tūnodami kampe ir bijodami pasireikšti, nors tikrai galėtų – Lietuvoje yra daug talentingų dizainerių, kurių niekas nežino vien todėl, kad jie nemoka bendrauti.

Tave patį pastaruoju metu persekioja visuomenės spaudimas sukurti kokią nors kolekciją. Kita vertus, juk stilistai neprivalo jų kurti...

Neprivalo. Bet gal visi tikisi, kad sukurčiau ką nors labai gražaus, todėl ir spaudžia (šypteli)? Negalėčiau sau leisti sukurti blogos kolekcijos: juk per mano pristatymą pirmose eilėse sėdėtų visos žymiausios moterys – nuo garsių dizainerių iki politikų. Todėl kol kas nieko nedarau, nes nejaučiu, kad tai būtų geriausia. Man nereikia vidurio. Apskritai nemėgstu vidurio: mano karjeroje ir asmeniniame gyvenime viskas yra arba juoda, arba balta.

Kaip atrodo įprasta tavo diena?

Paprastai miegu iki dvyliktos. Tada išeinu su kuo nors papietauti, kokį vakarėlį aplankau... Pavargstu – po gero vakarėlio man reikia trijų dienų poilsio. Bet dirbu praktiškai kasdien: nuolat reikia kur nors nueiti, ką nors nufilmuoti, ką nors įgarsinti. Ir su poniom po parduotuves pasivaikštau.

O kai grįžti namo ir uždanga nusileidžia, gali nusivalyti grimą, tapti savimi... Kas tada? Išsitrauki naminį chalatą?..

Visada.

Atsikemši butelį vyno?..

O ne – namuose tokio net nėra. Rastum nebent keletą padovanotų butelių gero šampano – „Dom Pérignon“ ir „Crystal“. Laikau juos savo trisdešimtmečiui.

Ką rasčiau šaldytuve? Ikrų ir alyvuogių? Ar, kaip įprasta pas kiekvieną vienišių, – pasikorusią pelę?

(Juokiasi.) Nerastum nei ikrų, nei pelės, bet tikriausiai aptiktum vaisių. Neprikraunu šaldytuvo, kad naktimis nekiltų pagundos valgyti. Kai jis tuščias – tingiu eiti į parduotuvę ir išvis nevalgau, tik geriu arbatą. Žinau, kad man reikia prisilaikyti, bet kartais neatsispiriu nei kvapams, nei maistui... Tačiau jei reikėtų rinktis, ką nusipirkti – buteliuką kvepalų ar skanų patiekalą, turbūt pasirinkčiau kvepalus.

Užtat ir lieknas esi...

Nesu labai lieknas, gal tik taip atrodau (juokiasi). Labai mažai būnu namie – nuolat pietauju ir vakarieniauju mieste. Esu toks žmogus, kuriam nuolat reikia būti „out“. Jei man patinka bendrauti, kodėl turėčiau sėdėti užsidaręs? Pažįstu daugybę žmonių – rimtų, turinčių verslus, šeimas, kurie po darbo eina, kur nori, bet tik ne namo.

Atskleisk, kas yra tikrasis tavo pragyvenimo šaltinis – ponios ar televizija?

Klausimas, kiek aš uždirbu iš savo ponių, visada kelia daug diskusijų. Gal tegul taip ir lieka (šypsosi).

Moterys tau juk moka ne konkrečiai pagal kainoraštį? Nėra taip, kad vienas apsilankymas parduotuvėje su Petruškevičiumi kainuoja, pavyzdžiui, penkis šimtus litų?

Ne, nėra jokio kainoraščio (juokiasi). Niekada nesakau, kiek aš kainuoju, – juk nesu prekė. Moteris turi pati tai pajusti ir dažniausiai pajunta. Bet pinigai nėra svarbiausias dalykas mano gyvenime.

Taip sako tik tie, kuriems jų netrūksta.

Net jeigu man jų trūktų, niekada neprisipažinčiau. Nesiskųsčiau poniai ant peties, kad man reikia pagalbos, juolab – piniginės. Kol kas to neprireikė: gaunu pinigų už savo atliekamą darbą, tai, manau, normalu. Mano ponios nėra šykštuolės, kurios įvertintų žmogų dviem šimtais litų. Savo ruožtu esu su jomis sąžiningas: niekada nebruku kokių nors prekių ar salonų, nors verslininkai nuolat man tai siūlo. Kartais poniai į ausį nuoširdžiai pasakau: „Nepirk tų batelių, per brangu.“ Ir visai nesvarbu, kad ji turtuolė ir gali penkias tokias poras įsigyti, – svarbu būti nuoširdžiam ir draugiškam. Ji turi jaustis taip, lyg vaikščiotų po parduotuves su draugu, o ne su samdytu žmogumi. Ir neskaičiuotų valandų... Aš juk ne taksistas – gyvenime turiu ir kitų prioritetų.

O jeigu jos nori nusipirkti ką nors, kas akivaizdžiai yra nestilinga?

Dažnai nori, bet pamačiusios mano išraišką viską supranta be komentarų (šypsosi). Turiu įprastą gestą: moku taip pavartyti akis, kad jos mane supranta be žodžių. Pats niekada neapsivilkčiau rėksmingų spalvų, prastai pasiūtų drabužių ir joms to nesiūlau. Prabanga ir beskonybė dažnai eina viena šalia kitos, todėl reikia mokėti derinti. Aš nereikalauju, kad viskas būtų labai brangu. Štai atsiverčiu žurnalą ir matau britiškojo „Vogue“ redaktorę: „Swatch“ laikrodis, „Zaros“ megztukas, „Hermes“ rankinė... Atrodo nuostabiai. Štai ką aš vadinu derinimu. O mane tituluoja ponių draugu, pripažįstančiu tik prabangą... Tai, manau, žurnalistų išsigalvojimas.

Bet sutik: „Dior“ švarkas dažniausiai atrodo geriau už „Zaros“ švarką.

Vienareikšmiškai. Bet nebūtinai viskas nuo galvos iki kojų turi būti „Dior“: galima pasirinkti ir lietuvių dizainerio darbą.

Kokie yra tavo mėgstamiausi lietuvių dizaineriai? Tik atsakyk objektyviai, remdamasis ne asmeniniais santykiais, o jų kūryba.

Sudėtinga išskirti tik keletą... Bet gerai, atsakysiu: tai Agnė Kuzmickaitė, Ramunė Piekautaitė ir Aleksandras Pogrebnojus su Vida Simanavičiūte.

Jeigu savo ponioms pasakytum, kad kurio nors iš jų naujausia kolekcija yra nuostabi, jos ją ir įsigytų. Tu – labai įtakingas žmogus...

Tikrai (šypteli)? Galbūt.

Į tavo feisbuko draugus net neįmanoma įsiprašyti...

Turiu gal penkis tūkstančius internetinių draugų, dar keli šimtai eilėje laukia. Kartais net pratrinu senuosius, kad naujų galėtų patekti... Esu negeras: nebeturiu laiko artimiausiems draugams, kurie mane visada palaikė. Nematau reikalo kasdien jiems skambinėti, bet žinau, kad jie yra mano draugai, ir jei man būtų blogai, kreipčiausi tik į juos. Bendrauju ir su mama: susiskambiname, kalbamės apie šeimą ir gimines, ji būtinai paklausia, ar pavalgiau (šypsosi).

Dėl priešiškų komentarų internete buvai rimtai užsirūstinęs tik kartą: padavei į teismą merginą, kuri feisbuke sukūrė profilį „Nekenčiu Petruškevičiaus“. Bet galiausiai atleidai?

Taip – vien dėl to, kad tėvai dėl jos kvailysčių būtų turėję parduoti ir karves, ir kiaules... Kartais būnu pernelyg geras. Niekas nuo to nepasikeitė – komentaruose iki šiol esu maišomas su žemėmis. Atvežu į Lietuvą grožį – vis tiek nepatenkinti. Manoma, kad ant žinomų žmonių galima pilti pamazgas... Bet esu užsigrūdinęs.

Geriau papasakok apie tą grožį, kurį atveži į Lietuvą.

Mano laidos gimtadieniai kasmet būdavo prašmatnūs, juose pristatydavome rimtų dizainerių darbus. O šiemet pranokome patys save (šypsosi). Aš optimistas – mėgstu pradėti nuo aukščiausio taško, ir kartais, žiūrėk, pasiseka. Judaškinas – tikra žvaigždė ir labai garbingas svečias: reikia turėti už ką jį prisikviesti. Didžiuojuosi, kad man tai pavyko.

Tau visada lengva rasti rėmėjų?

Sudėtinga. Neprašiau draugų paramos – šįkart prašiau kompanijų, su kuriomis dar nesu bendravęs. Pagrindiniu rėmėju tapo „Aroma Diamond“, gero skonio kava, kuri sušildys renginio svečius. Juk dauguma viešnių vilkės ilgas sukneles nuogomis nugaromis... Bus pristatomi ir išskirtiniai „Federico Mahora“ kvepalai: džiaugiuosi, kad mano renginys dvelks kavos ir kvepalų aromatu.

Valentinas Judaškinas organizatoriams pateikė ilgą reikalavimų sąrašą: „Stikliai“, kiaurą parą prie viešbučio budinti juoda „Audi“, gėlės ir taip toliau... Ar tu pats bent retsykiais leidi sau pateikti reikalavimų sąrašą?

Tai kad Lietuvoje nėra kur jo pateikti. Aišku, kai pakviečia vesti renginį kitame mieste, paprašau, kad nuvežtų, patogiai apgyvendintų. Bet nei ikrų, nei „Dom Pérignon“ neprašau – juk tai sudarytų pusę renginio sąmatos (juokiasi).

Yra dar vienas dalykas, kurio tu laikaisi kaip tikra žvaigždė: neatvirauji apie asmeninį gyvenimą.

Neatvirauju. Pernai mirė mano tėtis – niekas nė nesužinojo... Nemėgstu pasakoti apie savo jausmus.

Artėjant trisdešimtmečiui, daugelis žmonių pajunta tiksint biologinį laikrodį. Ar tau nesinorėtų įsiamžinti, pratęsti savęs – pavyzdžiui, įsivaikinti? Galbūt ne dabar, o po keliolikos metų?

Įvaikinimas man atrodo labai graži idėja – juk pas mus tiek daug vaikų namų... Bet kol kas man gerai ir vienam. Dar apie tai negalvoju, nes pats kartais jaučiuosi tebesąs vaikas.

„Žmonės“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką