Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Choreografas Aurelijus Liškauskas: televizija gali tik sugadinti tai, ką esu pasiekęs (papildyta lapkričio 25 d.)

Aurelijus Liškauskas
Gretos Skaraitienės nuotr. / Aurelijus Liškauskas
Šaltinis: 15min
1
A A

Pabandykite jam pasakyti kokį seksualų juokelį – atgal suskels taip, kad tik loštelėsite. „Provokatorius“, „išsišokėlis“, „antrasis Smoriginas“ – tai vis apie jį. „Talentingiausias žmogus Klaipėdos teatre“, „kad tik daugiau tokių“ – irgi apie jį, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiąjį choreografą Aurelijų LIŠKAUSKĄ (34). Po penkiolikos scenoje praleistų metų jis sėkmingai taranuoja televizijos ekraną – kiekvieną sekmadienį sėdi LNK projekto „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“ komisijoje. Ir iki šiol tebesvarsto: į gera visa tai ar į bloga...

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Taip ir svarstai, kas savaitgalį dardėdamas iš Klaipėdos į Vilnių ir atgal... O būtum kadaise pasirinkęs ne šokius, bet futbolą – kitaip viskas būtų susiklostę?

Šokių man vaikystėje išvis nereikėjo! Žaidžiau sau futbolą gimtojoj Ukmergėj ir buvau laimingas. Bent jau prieš draugus būdavo ne gėda: futbolininkas, klišos kojos, viskas tvarkoj... Bet tada giminėje nutiko nelaimė – mano pusbrolis, puikus šokėjas, nuskendo, ir aš tarsi užėmiau jo vietą. Ypač pastūmėjo mama: futbolas jai atrodė nemeniška sritis, o mane laikė menišku žmogumi. Pats nesuprantu, kaip sulaukęs dvylikos sutikau eiti šokti... Dabar, aišku, nesigailiu, bet tada būdavo gėda. Važiuoju autobusu, tetulė klausia: „Auri, kur važiuoji – į šokius?“ O aplink stovi krūva bachūriukų – nors skradžiai žemę prasmek. Pravalas!

O kas liepė stoti į choreografiją? Irgi mama?

Tai va, kad pats... Po mokyklos išleistuvių pirmąkart gyvenime nuvažiavau į Klaipėdą: pasivaikščiojau po miestą, išsiklausinėjau, kur yra universitetas. Universitete pasakė, kad stojant reikia susimokėti šešiasdešimt litų. Paskambinau tėvams paklausti, ar duos.

Kaip suprantu, davė.

Davė (šypteli). Į sportinių šokių pedagogiką įstojau kažkaip instinktyviai. Kai per stojamuosius pašokau, Skaistutė Idzelevičienė kokias dešimt minučių juokėsi. Reikėjo ir padainuoti: visi dainavo lietuvių liaudies dainas iš serijos „Ant kalno mūrai“, o aš išdrožiau: „Galima – rusiškai?..“ Padainavau Cojaus dainą: „No jesli jest v karmane pačka sigaret...“ Įtariu, neatrodžiau kietuolis – juk šokių būrelis Ukmergėje nebuvo aukščiausios klasės viešbutis, bet mano balai buvo geri, be to, vaikinų trūko – ir priėmė. Vos pradėjęs studijuoti, ėmiau šokti pas dainininkę Sati ir beveik iškart nuėjau dirbti į teatrą.

Bet sportiniai šokiai ir baletas juk skiriasi?

Žiauriai skiriasi. Nesakau, kad ir dabar nesu kreivakojis... Vienas dėstytojas griežtai tvirtino, kad su tokiom kojom kaip mano apskritai negalima lipti į sceną. Bet nekompleksavau: pasiūlė šokti – ir užlipau. Patekau į tiesioginę televizijos transliaciją, mane pastebėjo Jurijus Smoriginas, paskambino, pasiūlė padirbėti. Apskritai gyvenime visuomet plaukiau pasroviui: čiuožiau kaip čiuožykloje... Dar niekada nereikėjo irkluoti prieš srovę. Pataikiau į laikotarpį, kai labai reikėjo vyrų ir niekas nežiūrėjo į tas kojas: žiūrėjo tik, kad išvaizda šiokia tokia būtų, kad būtų nestoras...

Dietų kada nors reikėjo laikytis? Dėstytojai trenkdavo per rankas, kai paimdavai bandelę?

Mama Ukmergėje maitino vienaip, žmona Klaipėdoje – kitaip. Dabar jau, nuvažiavęs į Ukmergę, norom nenorom pasakau: „Mama, nepyk, šiek tiek per riebu.“ Bet problemų dėl svorio niekada neturėjau. Tiesa, vienu metu buvau įsigijęs tokį mažytį gelbėjimosi ratuką. Smoriginas juokdavosi: „Tu toks kūdas, o, žiūrėk, gelbėjimosi ratą tai turi...“ Atšaudavau, kad gyvenu Klaipėdoje, prie jūros – čia visiems privaloma turėti tą ratą. Bet greitai jo nusikračiau.

Į teatrą turbūt veržėsi visi tavo bendrakursiai? Vos apsiplunksnavusiam studentui lipti į didžiąją sceną – nemenkas prestižas?

Tiesą sakant, didesnis prestižas buvo šokti „Žuvėdroje“ – aš į ją nepatekau. Bet nuoskaudos nejaučiau, nes teatro scenoje iškart susilydžiau: gyvenime nebuvau matęs baleto... Jaučiausi bjaurusis ančiukas, stiebiausi, zulinau klasikinius žingsnelius. Devyniolikos jau vaidinau tėvą spektaklyje apie Karlsoną. Visko buvo: juk atėjau į tą šušarą visiškai be patirties, toks nuliovas, nepravažiuotas, tiesiai iš salono (šypteli)... Didelis spaudimas, daug „myliu – nemyliu“, daug dalykų, kurių aš nesuprasdavau. Vadovas neduoda rolės – kodėl? „Nes tu man nepatinki. Ir niekada nepatiksi.“ Paskui išmoksti: nekreipk dėmesio, tylėk, dirbk savo darbą. Ko jau ko, o rutinos tikrai nebuvo. Į parduotuvę ne eidavau, o bėgdavau, nes jau nebemokėjau eiti: fakultetas – už pusės kilometro nuo teatro, tad jeigu nėra paskaitos, bėgi į teatrą, o paskui leki atgal. Taip belakstydamas ir su žmona susipažinau: tai nutiko dar pirmame kurse, taigi mes kartu jau kokį šimtą, tiksliau, penkiolika metų.

Ji irgi artistė?

Ne, ačiū Dievui... Silvija – dizainerė, įrengia namus. Tiesiog Choreografijos ir Dizaino katedros buvo šalia, tai sykį užmečiau akį į kažką bepaišančią merginą, patiko, pakviečiau į savo koncertą. Taip ir prasidėjo... Turėjome mėgstamą džiazo klubą, kuriame galėdavome su vienu bokalu alaus prasėdėti valandų valandas. Jai būdavo nejauku šokti su manimi: „Tu šoki dėl kitų, ne dėl manęs“, – priekaištaudavo, kai imdavau plėšytis. Visada buvau išsišokėlis, visur norėjau dalyvauti, ir nesvarbu, kas tai – spektaklis didžiojoje scenoje ar naktinio klubo renginukas, kuriame galima laimėti butelį šampano.

Sakai, gyvybiškai reikia dėmesio?

Gal labiau – save realizuoti?.. Jaučiau, kad neturiu kur savęs padėti. Po penkerių draugystės metų buvome išsiskyrę. Tiesiog abiem pabodo rutina, pabodo nuolat ieškoti kompromisų ir kilo klausimas, ar jų išvis reikia... Metus pailsėjome, paskui vėl susiėjome ir susituokėme. Gimė dukra Ilzė, jai dabar šešeri. Ji lanko baleto pamokėles, dalyvauja teatro spektakliuose. Lanko ir dailę, jos piešinys jau į Japoniją buvo nuvažiavęs. Šeima mane šiek tiek apramino.

Kažkodėl manau, kad tų kompromisų visuomet labiau teko ieškoti antrajai pusei nei tau.

Įtariu, kad tai tiesa (šypteli). Aš jaučiausi esąs laisvas. Šaudavo į galvą – galėdavau bet ką iškrėsti: o ką, juk aš laisvas žmogus?.. Teatras – tokia vieta, kurioje atsipalaiduoji ir pradedi galvoti: na, kodėl žmonių santykiuose viskas taip sudėtinga? Juk iš tiesų viskas taip paprasta... Teatre nuolat darai tai, ko šiaip gyvenime nedarytum. Pavyzdžiui, antrame ar trečiame savo spektaklyje vaidinau gulbę: scenoje buvau nuogas, tik su petnešomis ir pačka žemiau juostos.

Pamatytų tokį kuris nors iš Ukmergės bachūriukų – iškart nušautų...

Laikui bėgant pripranti. Šokdamas su sijonuku, galiausiai perlipi per save: nepaisai, kad vilki moteriškus drabužius, kad net tavo kūno linijos ima moteriškėti... Lytys balete tarsi suvienodėja.

Kalbant apie sijonukus – tavęs niekada nevadino gėjumi?

Vadino gana ilgai – kokius penkerius ar šešerius metus. Teatre buvo susidaręs mažumėlę religingų asmenų sluoksnis... Gėjų yra visur, kur yra žmonių. O aš buvau iššaukiantis, bendravau su visais, neskirsčiau bičiulių į normalius ir nenormalius, nereagavau į pastabas... Kažkam atrodė – jeigu nekovoju su apkalbomis, vadinasi, toks ir esu. O aš tik pasišypsodavau, ir tiek. Sakyti, jog balete egzistuoja gėjų mafija, – tas pats, kaip teigti, jog kiekviena gera aktorė tokia tampa tik per lovą... Matyt, tam ir taisyklės, kad jas laužytum. Teatre aš jau keturiolika metų: gal taip sutapo, bet kai susilaukiau vaiko – sulaukiau ir rimtų vaidmenų. Pradėjau nuo keturių šimtų litų algos, o dabar, kai esu vyriausiasis choreografas ir statau spektaklius, nesiskundžiu – nereikia sklaidytis į šonus ir ieškoti chaltūrkių. Na, dar šiek tiek dirbu su prodiuseriais Bendžiais, bet ne dėl pinigų. Galima sakyti, į LNK patekau per juos.

Narystė šokių komisijoje – tai tavo debiutas televizijoje?

Pradėjau nuo TV3 – projekte „Chorų karai“ prižiūrėjau Deivio chorą, dalyvavau „Aistrų pakrantėje“, paskui – vienoje šokių komisijoje, po jos manęs niekas nebenorėjo matyti... Tada prisidirbau: bandžiau bajeriais pavyti Jurką Smoriginą ir perspaudžiau. Sąžiningai sakau: kai sėdžiu TEN, aš nebevaldau savęs... Neseniai prisiverčiau pasižiūrėti keletą buvusių laidų, kad įvertinčiau, ką darau blogai. O Viešpatie... Bet kai šalia atsisėda koks Valinskas – nesinori atsilikti. Tai ir iškrečiu tokių dalykų, po kurių tenka pagalvoti: kaip jų išvengti kitą kartą?

Tačiau į televiziją vis tiek norisi?

Kai pakvietė į „Kviečiu šokti“, daug šnekėjomės su Silvija. Ji buvo gana kategoriškai prieš. Bet aš pateikiau tvirtą argumentą, kodėl turiu ten eiti, – Klaipėdos baletui mirtinai reikia reklamos. Dabar kiekvieną savaitę teatro pavadinimas skamba populiariausioje televizijos laidoje, ir tai veikia: salė per šokio spektaklius iki šiol būdavo pustuštė, o praėjusį savaitgalį buvo pilna. Lietuva išgirdo, kad, bliamba, mes tokie esame...

Bet pačiam sau reklama juk irgi praverčia?

Reklama? Dėmesys? Aš jau turiu viską, ko gyvenime galėjau tikėtis. Prieš penkiolika metų buvau apskritas nulis: atvažiavau į Klaipėdą su raudonais džinsiukais, toks juokingas kaimo pleibojus... Ir per tuos penkiolika metų – nė vieno žingsnio į šoną, tik tiesiai. Su režisieriumi ir teatro vadovu Ramūnu Kaubriu esame pastatę apie dvidešimt spektaklių Lietuvoje ir užsienyje, dukart buvome nominuoti Auksiniam scenos kryžiui, sykį jį gavome. Taigi televizija gali tik sugadinti tai, ką esu pasiekęs. Bet vis tiek ji velniškai traukia (šypteli).

Televizija į gyvenimą atneša daug pokyčių – kartais visai netikėtų. Štai prieš savaitę teatre ramiai tinkuoju savo kabinetą, kolega atveda kažkokį svečią. Tas vis kartoja: „Tik nepagalvok, kad aš kvailas, bet turiu tau pasiūlymą.“ Jis – Lietuvos motokroso čempionas, vairuoja motociklą su lopšiu ir jam reikia partnerio. Sako: „Supranti, man reikia žmogaus, kuris būtų ir sportininkas, ir menininkas. Ekrane matau, kaip tu šoki, ir man ašaros bėga... Tai turi būti tu, supranti?“ Ir ką man jam atsakyti? Kad jeigu motokrose susilaužyčiau koją, mano gyvenimas baigtųsi – mane galėtų atiduoti į šrotą ir paleisti ant dalių?.. Todėl tik atsakiau: „Palauk, po šešerių metų išeisiu į pensiją, gal tada mudu pasilakstysime...“

O namo kada nors grįžti?

Palauk, prisiminsiu... Grįžtu. Šeima nuo mano fanatizmo kenčia, to nepaneigsi. Bet bandau tai kažkaip kompensuoti: nusipirkome seną namą, savo jėgomis mėginu jį atstatyti. Su tėvuku jau kelerius metus mūrijame, tinkuojame, įsirengėme šildomąsias grindis, apšiltinome namą... Juk šokėjai dažnai būna ambicingi, nori visko ir daug, energijos yra, pinigų nelabai – todėl viską daro patys. Bet tai tik į gera: jei dabar netekčiau darbo, laisvai galėčiau dirbti statybininku.

O šeimyninę rutiną, apie kurią užsiminei, kaip išvaikai?

Bet kokie santykiai po tam tikro laiko tampa rutina: tai normalu. Ir kam ieškoti ko nors naujo vien dėl to, kad po trejų ketverių metų vėl nutiktų tas pats?.. Nematau prasmės. Žmoną aš iki šiol myliu ir gerbiu – ko dar reikia? Jai sunku, neneigsiu: nesu didvyris su angelo sparnais, dėmesio man niekada netrūko, ir tų vaidmenų būna visokių...

Argi ne visuomet taip būna su menininkais? Moterys privalo arba susitaikyti su jų nuklydimais, arba... ne.

Tie menininkai per daug nučiuožę ir susireikšminę... Štai neseniai priėmiau sprendimą nusifotografuoti nuogas „Laimos“ žurnalui. Su niekuo nesitariau. O be reikalo: juk turiu šeimą, turiu vaiką, privalau galvoti, ką paskui šnekės darželyje... Teatrui atiduodu daug laiko ir dažnai pamirštu kitas savo pareigas, bet šeima man tikrai svarbi. Norėčiau ir antro vaiko.

Ir tegul tos pagundos sau siaučia aplink...

Pagundų, kaip ir apkalbų, – daug, ir ne visos yra tiesa. Metams bėgant žmogus išmoksti atsirinkti, kas tau svarbiausia. Įsivaizduok: nueini į paplūdimį, visos moterys ten apsinuoginusios. Pirmas žvilgsnis – vaje, oho... Bet po kelių minučių apsipranti ir nebekreipi dėmesio. Tai va, teatras ir yra tas paplūdimys. Savo partnerę scenoje aš liečiu už bet kurių kūno vietų. Būna tokių pakėlimų, kad ranka, žinai kur, atsiduria... Apsikabini, prisiglaudi, jos krūtys įsiremia tau į krūtinę... Ir tai kartojasi šimtą ar du šimtus sykių per dieną. Nuoširdžiai sakau – paskui jau neskirstai, kas yra kas, visi tiesiog yra artistai. Ir jei kas kartą dėl to jaudintumeisi, labai greitai išeitum iš proto.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką