Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

D.Skamarako gyvenimą lemia atsitiktinumai

D.Skamarakas tvirtina, kad vaikams vaidinti yra žymiai sunkiau. Tačiau kartu ir įdomiau.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / D.Skamarakas tvirtina, kad vaikams vaidinti yra žymiai sunkiau. Tačiau kartu ir įdomiau.
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kaip pats sako, per atsitiktinumą tapęs aktoriumi Dalius Skamarakas šiuo metu neįsivaizduoja savęs niekur kitur, kaip tik teatre. Naujagimę sūpuojantis aktorius į gyvenimą žiūri su šypsena ir negriežia danties ant krizės – šeimai daugiau laiko lieka.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

– Kaip vertinate savo naujausią spektaklį „Radijo ereliai“? Prieš tai vaidinote „Striptizo ereliuose“. Dažnai manoma, kad tęsinys ar panašus į pirmąjį spektaklis yra tik pasipelnymo būdas, maudymasis pirmojo spektaklio šlovės šešėlyje.

– Aš manau, kad spektaklis pasisekė, nes jis nėra tęsinys, tai visai kita medžiaga. Šis projektas netgi laimėjo dėl to. Jis negali būti blogesnis ar geresnis, nes tai visai naujas spektaklis, jame visai kita profesija, kita situacija. Ir mano vaidmenys visai kitokie: „Striptizo ereliuose“ teko daugiau vaidinti su kitais aktoriais, bendrauti su jais, o „Radijo ereliuose“ daugiausia tenka dirbti solo, bendrauju tik su publika. Šiaip neišskiriu nė vieno iš šių spektaklių, nes tai kitoks darbas, jų nelabai galima lyginti.

– Vaidinate „Keistuolių“ teatre, kur nemažai jūsų atliekamų vaidmenų – vaikams. Kuo skiriasi vaidinti jiems ir suaugusiesiems?

– Vaikų publika yra daug reiklesnė. Ji pamato „falšą“, jei tik jis būna. Suaugusiuosius gali apgauti: žinodamas tam tikrus dalykus gali įjungti savo amatą, pasinaudoti praktika ir apgauti žiūrovą. O vaikų neapgausi, nes jeigu jie pajunta, kad kažkas ne taip, praranda dėmesį, nebežiūri, triukšmauja, verkia, nori į tualetą ir visa kita. Daug atsakingiau vaidinti vaikams, tačiau tai ir įdomiau. Vaikams vaidindamas visada turi atiduoti save visą: kad pačiam būtų įdomu ir kad vaikus užkabintume. Jiems vaidindamas visada pasitikrini, koks esi aktorius: ar tik amatininkas, kuris žino, kaip apgauti, ar tikras aktorius.

– Kuris spektaklis, herojus jums pačiam arčiausiai širdies?

– Smagiausia man buvo vaidinti pirmajame spektaklyje „Liūdnojo vaizdo riteris“, kuriame atlikau Sančo Pansos vaidmenį. Nors to spektaklio šiuo metu nėra, jis man vis tiek mieliausias. Bet nesakau, kad nemėgstu savo kitų spektaklių ir vaidmenų, nes į visus įdedi savęs, savo darbo, šiek tiek prakaito ir netgi truputį kraujo.

– Ar yra toks vaidmuo, kurį labai norėtumėte atlikti?

– Čia geras klausimas. Aš galbūt po dvidešimties metų galėsiu pasakyti: „Štai šį vaidmenį būčiau norėjęs vaidinti.“ Tačiau dabar dar nėra taip, nes darbų daug, jie įvairūs. Atrodo, negalėčiau ramiai atsisėsti ir pagalvoti, ką norėčiau vaidinti.

– Ar jaučiate krizę?

– Na, darbų dabar yra mažiau, bet aš tuo labai džiaugiuosi, nes praeitais metais susilaukiau dukrytės ir esu laimingas galėdamas praleisti šiek tiek laiko su ja, bent jau pirmuosius metus pabūti kartu.

– Ar jau vedatės dukrą į teatrą?

– Buvome nuėję jau į vieną spektaklį ir labai nustebau, nes ji išsėdėjo pusvalandį ir žiūrėjo, kaip vaidina aktoriai. Manau, tai pakankamai nemažai, nes išlaikyti dėmesį aštuonių mėnesių kūdikiui nėra lengva. Bet ji jau žiūrėjo. Manau, teatrai man turėtų būti dėkingi, nes padovanosiu jiems naują žiūrovę, kuri, kaip supratau, teatrą mėgs.

– Kaip manote, nuo kada reikėtų vaiką pradėti vestis į teatrą?

– Tai priklauso nuo vaiko. Jeigu jis nesukaupia dėmesio, dar nesupranta, dar nereikėtų vestis. Kūdikėliai labai pavargsta, verkia, o tada ir aktoriams, ir šalia sėdintiems žiūrovams nelengva – klausyti, kaip kūdikis verkia, patikėkite, yra labai sunku.

– Ar aktorius nuo scenos pastebi besiblaškančius, dėmesio nesukoncentruojančius suaugusiuosius?

– Žinoma, pastebi. Vaidindamas aktorius visada tikrinasi su žiūrovais. Jeigu aktorius atiduoda savo energiją ir nesulaukia jos grįžtančios iš salės, tada iš viso labai sunku vaidinti. Tokiu atveju turi įjungti savo amatą ir išlaikyti jį iki spektaklio pabaigos. Tiesa, būna, kad, pavyzdžiui, skambant telefonui, galima ištaikyti spektaklyje tokių vietų, kur aktorius gali tiesiogiai kreiptis į žiūrovą ir paprašyti išjungti telefoną. Kartą per spektaklį „Mano senelis buvo vyšnia“ mano kolega tiesiog nuėjo ir pašnekėjo telefonu: skambinančiajam paaiškino, kad šiuo metu žmogus negali kalbėti, nes žiūri spektaklį.

– Kokių dar įdomybių yra nutikę scenoje?

– Aš nevaidinau, bet buvo tokia situacija, kad spektaklio metu sprogus prožektoriui užsidegė kulisa, o aktoriai to nepastebėjo ir vaidino toliau. Žiūrovas salėje pasakė: „Ką jūs vaidinate, jūsų teatras dega.“ Čia buvo ekstremali situacija, dėl kurios, aišku, buvo nutrauktas spektaklis. Įdomu, kad niekas nepareikalavo grąžinti pinigų už bilietus, žiūrovai buvo labai supratingi. Prisimenant savo kuriozus – dažniausiai tai būna kelnių plyšimas. Man taip jau buvo kokius keturis kartus, galima sakyti, kasdienybė (juokiasi). Aišku, prisimenu, kai statėme „Siemens“ arenoje spektaklį „Meilė ir mirtis Veronoje“, repetuodamas nukritau nuo scenos, susižalojau klubą, paskui tame pačiame spektaklyje susižalojau akį.  Šiaip būna įvairių kuriozų: tai pats pamiršti tekstą, tai kolega pamiršta. Tačiau tokie dalykai žiūrovui nematomi, juos tik pats aktorius žino.

– O jeigu žiūrovas spektaklį mato ne pirmą kartą?

– Tada gali pamatyti. „Keistuolių“ teatre spektakliai niekada nebūna vienodi kaip filmas. Atėjęs žiūrovas visada pamatys ką nors naujo. Nesakau, kad tai bus blogiau. Aišku, siužetas liks tas pats, bet visuose spektakliuose yra vis naujų improvizacijų. Retai kada pats improvizuoji specialiai, bet žiūrovas tai pastebi.

– Ar per darbą, repeticijas lieka laiko laisvalaikiui, hobiui?

– Hobį aš jau pamiršęs seniai. Aišku, tai yra dalelė tinginystės. Juk visada atsiranda laisvalaikio, tik jį dažniausiai praleidi ilsėdamasis, kitaip tariant, miegodamas. Tačiau persiilsėti irgi nėra gerai, nes labai sunku į darbus vėl kibti, turi prisiversti. Pats labai sunkiai prisiverčiu daryti ką nors naujo – tam reikia daug pastangų. Tačiau kai įsitrauki, viskas būna gerai.

– Nemažai kam atrodo, kad aktoriaus specialybė yra pakankamai laisvo grafiko darbas.

– Patikėkite... Aktorystė yra gyvenimo būdas, o ne profesija. Kartais pagalvoji: „Dieve, Dieve, kaip būtų gerai ateiti į darbą 8 valandą ir išeiti 17 valandą“. Tačiau kai pagalvoji, kad labai daug dalykų netektum: žiūrovų, jų dėmesio... Nežinau, ką aš dar gyvenime veikčiau, jeigu nevaidinčiau. Nors savo dukrai, jeigu ji norėtų būti aktorė, sakyčiau: „Gal tu neik geriau. Nes ten labai daug nervų, streso, nukenčia šeima.“ Baigęs darbą teatre ir grįžęs namo, negali nuo viso to atsiriboti, galvoji apie vaidmenį. Kartais net naktį jis nepalieka: sapnuoji, kad spektaklis pasisekė arba nepasisekė, atsibundi išpiltas šalto prakaito.

– Kas paskatino rinktis aktoriaus profesiją?

– Kaip visada mano gyvenime – atsitiktinumas. Baigęs mokyklą nežinojau, kur stoti, ką daryti. Sesuo pasiūlė bandyti eiti į šviesaus atminimo Dalios Tamulevičiūtės renkamą aktorių kursą. Tačiau nuvažiavau į koliokviumą, o į egzaminą patingėjau. Taigi pirmus metus prasėdėjau mamai ant sprando, o paskui, kitais metais, sužinojau, kad kursą renka Jonas Vaitkus. Tačiau pas jį nepatekau, nes jis reikalavo sustiprinto muzikinio išsilavinimo. Grįžus iš atrankos man apie vidurnaktį paskambino draugas ir pasakė, kad kursą renka ir „Keistuoliai“. Į jų atranką mes kartu ir nuvažiavome. Ir taip iki šiol aš čia.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką