Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

D. Udrys: nusibodo stebėti, kaip mūsų tautos istorija subanalinama

Darius Udrys
Asmeninio archyvo/vakarai.us nuotr. / Darius Udrys
Šaltinis: vakarai.us
0
A A

Kalifornijoje veikiančio Pilietinio švietimo centro plėtros vadybininkas, žurnalistas ir politologas Darius Udrys vasario 16-ąją pasitiko pristatydamas dokumentinį vaizdų ir muzikos rinkinį „Kelias į Laisvę: Lietuva“. Ta proga „Vakarai“ paprašė D. Udrį pasidalinti mintimis apie patriotizmą, istoriją ir mūsų šalies ateitį.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kaip kilo mintis sukurti vaizdų ir muzikos rinkinį? Iš kur gavote visą jame panaudotą medžiagą?

Mintis kilo, nes tiesiog nusibodo stebėti, kaip įdomi — siaubinga, bet ir įkvepianti, – mūsų tautos istorija yra subanalinama. Sugalvojau surengti eksperimentą, kurio tikslas – parodyti, jog galima tą istoriją parodyti mintis pakeliančiu ir teisingai sujaudinančiu būdu. Beje, ši istorija yra ne vien kančių, bet ir pergalės istorija.

Vaizdus rinkau iš interneto, o muziką parinkau iš mėgstamų įrašų kolekcijos. Kadangi nesitikėjau, kad tai bus komercinis ar plačiai platinamas projektas, o tiesiog asmeniškas bandymas, deja, nespėjau gauti iš visų autorių leidimų panaudoti jų kūrybą. Galiu tik tikėtis, kad, atsižvelgdami į tai, jog iš to nebus jokio pelno, jie tai vertins atlaidžiai.

Minėjote, kad bus ir angliška versija. Ar planuojate kažkaip platinti ją tarp amerikiečių?

Ne visi mano giminės ir draugai, kuriems norėčiau parodyti šį klipą, kalba lietuviškai.

Neseniai Lietuvoje buvo kilusi diskusija, kaip geriausiai kalbėti apie savo (Lietuvos) istoriją: ar turėtume bandyti išsiaiškinti, kaip viskas iš tiesų buvo, ar praeitį heroizuoti? Romantinės istorijos šalininkai sako, kad jeigu pripažinsime savo protėvių klaidas, nebeliks, kuo didžiuotis. Kokia Jūsų nuomonė?

Ar tiesa apie tokius žmones, kaip T.Kosciušką, E.Pliaterytę, J.Basanavičių, A.Gustaitį, S.Lozoraitį arba V.Landsbergį, nėra pakankamai heroiška? Turime heroizuoti tai, kas heroizuotina, smerkti tai, kas smerktina, suprasti, jog istorija yra apie žmones, kurių yra visokių. Gerus žmones tauta ir pasaulis prisimena ir gerbia, o bloguosius – pasmerkia.

Istorija negali reikšti melavimo ar praeities retušavimo. Informacijos amžiuje tiesos ilgainiui nenuslėpsi. Ar nebus blogiau, jei jaunas žmogus, kuriam mokytojai primeluoja apie tamsiąsias istorijos puses, apie tai sužino vėliau iš kitų? Kaip tada jis pasijaus? Ar nepasijaus apgautas ir manipuliuojamas, ir ar tai nesukels jausmų, kurie kaip tik priešingi pasididžiavimui?

Tokie samprotavimai, manau, veda prie tautos infantilizacijos. Istorijos, kuriose viskas tik šviesu ir gera, yra nuobodžios ir nerealistiškos. Juk visi žinome, kad gyvenime taip nebūna.

Kaip vertintumėte pilietiškumo situaciją Lietuvoje. Ar lietuviai pakankamai pilietiški?

Manau, kad pilietiškumo ugdymas yra nuolatinis, niekad nesibaigiantis projektas. Būna pakilimų, kaip antai, Atgimimo metais, būna ir laikotarpių, kai žmonės pavargsta arba praranda viltį, bei laikotarpių, kai žmonės labiau susitelkia ties savo asmeniška padėtimi. Žinoma, aktyvų pilietiškumą — rūpestį politinės bendruomenės gerove bei supratimą, kaip jį efektingai puoselėti — būtina ugdyti, ir mūsų patirtis bei tyrimai rodo, jog geriausiai tai padaro švietimo programos, paremtos moksleivių aktyvumu.

Pavyzdžiui, „Projektas Pilietis“, kuriame dalyvaujantis jaunimas, su mokytojų pagalba, pats išbando tikrus politinius procesus, tirdamas savo bendruomenei opią politinę problemą ir siūlydamas politikams sprendimą. Apie šią mūsų Centro sukurtą programą neseniai sukurtas dokumentinis filmas „The World We Want“ („Pasaulis, kurio norime“) (www.theworldwewantmovie.com). Jis susilaukė ypatingos žiūrovų premijos AFI Filmų festivalyje.

Platesnio tokių programų įgyvendinimo pasigendu ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje ir kitose šalyse. Per dažnai manome, jog pilietiškumas yra savaime suprantamas dalykas, arba kad užtenka jaunimui sausai apie tai papasakoti, kad jis taptų aktyvus.

Ar emigracija yra rimta problema Lietuvai? O gal, priešingai, emigracija gelbsti Lietuvą nuo bankroto?

Tai labai sudėtingas klausimas. Galbūt visų pirma turėtumėme išsiaiškinti, kas tai yra „Lietuva“. Ar tam yra pakankamai laiko ir vietos?

Ką manote apie jauniausiąją lietuvių kartą (gimusių po Nepriklausomybės atkūrimo)? Ar jie – Lietuvos viltis? Ar galima teigti, kad jų nebepančioja jų tėvus kaustę sovietinės sistemos reliktai?

Kiekviena jauna karta yra viltis. Ar viltis pasiteisina ar ne — kitas klausimas. Žinoma, jie nejaučia to, ką išgyveno jų tėvai. Tai yra ir palaima, bet ir savotiška problema. Jeigu jiems niekas nepaaiškina ir nesistengia parodyti tai, ką, suprantama, daugelis mieliau užmirštų, tarp kartų gali kilti dideli nesusipratimai, nekalbant apie pavojų, jog kada nors tos pačios klaidos gali pasikartoti.

Be to, dar pridurčiau, jog, deja, Lietuvos likimas toks — bent lig šiol — jog ją Vakarų visuomenei būdingos tendencijos pasiekia vėlai — pradedant krikščionybe ir nacionalizmu, baigiant individualizmu. Galbūt dėl to kartais susidaro įspūdis, jog lietuvis, stengdamasis kitus pasivyti, perlenkia lazdą.

Šią vasario 16-ąją galvodamas apie Lietuvos politinę ir ekonominę ateitį, esate pesimistas ar optimistas?

Manau istorija ir asmeniška patirtis rodo, kad lietuvių išradingumas ir ryžtas arba tiesiog užsispyrimas (teigiama prasme) tada stipriausias, kai gresia didelės problemos ir pavojai. Jeigu spręsime pagal dabartinius iššūkius, esu optimistas.

Dariaus Udrio dokumentinį filmą „Kelias į Laisvę: Lietuva“ galite pamatyti čia.

vakarai.us
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Vasario 16-oji
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką