Nemažai keliaujate. Kur praleidžiate daugiausiai laiko ir kur yra jūsų namai?
Jau 18 metų gyvenu Londone, tad mano namai ten ir būtent čia praleidžiu daugiausiai laiko. Žinoma, pastaruoju metu gana daug būnu Vilniuje, tačiau tai dėl darbo ir repeticijų. Nemažai laiko praleidžiu Italijoje, Amsterdame, Niujorke. Pastarasis miestas dėl savo energijos man patinka labiausiai. Vilnius irgi patinka. Daugiausiai dėl to, kad čia yra žmonės – bohemiečiai – su kuriais galiu pildyti svajones. Manau, kad jeigu mes turime galimybę atvesti žmones į operą ir duoti vietą jaunimui, kur eiti, tai ir privalome daryti.
Ko gero, daugiausiai režisavote operų (ne filmų ir ne spektaklių). Kodėl taip išėjo: opera labiausiai prie širdies?
Pradėjau kaip teatro režisierė, mokiausi teatro režisūros. 1994 m. pradėjau režisuoti operas. Tačiau tai nebuvo netikėtas dalykas. Man tai tarsi sugrįžimas į vaikystę – būdama maža lankiau muzikos mokyklą, skambinau pianinu.
Tačiau po didelių darbų (operos) turi grįžti prie mažesnių (teatro) darbų – vėl sugrįžti į save, pasisemti naujų idėjų. Tačiau mano prigimčiai ir man pačiai artimiau yra opera ir miuziklas, kaip aukštesnis jos laiptelis. Pasaulio režisierių požiūriu, miuziklų statymas yra aukščiausias profesionalumo taškas.
Užbaigėte savo planuotą trečiojo bohemiečių sezono trilogiją (R.Leoncavallo „Pajacai“, J.Massenet „Verteris“, S.Sondheimo „Svynis Todas: Demonas kirpėjas“). Kokie planai toliau?
Po premjeros tikiuosi atsigulti į horizontalią padėtį ir nieko nedaryti, tiesiog tylėti. Tačiau tai yra natūralu, nes kai atiduodi daug iš savęs, tai reikia pailsėti ir pasikrauti energijos, kad vėl galėtum ją atiduoti.
Kalbant apie bohemiečius abstrakčiau, manau, kad iki kito pavasario rodysime jau sukurtus spektaklius, kad žmonės turėtų galimybę juos paimti. Tačiau taip aš kalbu pavargusi, po didžiulių darbų. Ką gali žinoti, gal prieš kitus naujuosius metus vėl nustebinsime žiūrovus nauju spektakliu.
Gegužę aš važiuosiu į Niujorką, ten ruošiu spektaklius teatrui, taip pat planuoju statyti operą Amsterdame.
Esate paskelbta viena iš „Lietuvos Metų Moteris‘2008“ nominančių. (Kartu su D.Grybauskaite ir Ina Marčiulionyte). Ar Jūs tai laikote įvertinimu ir ar tikitės laimėti?
Nesuprantu, pagal ką yra vertinama metų moteris. Pagal nuveiktus darbus, pagal grožį, pagal pačią asmenybę, pagal skandalingumą?...
Man svarbiausia yra pats darbas. Tikiu, kad turi viską padaryti 1000 proc., kad per premjerą pats sau galėtum pasakyti, kad nieko daugiau šiai dienai negalėjai nuveikti. Labai nedžiūgauju, dirbau ne dėl nominacijų. Ši nominacija man buvo didelis siurprizas. Džiaugiuosi, kad žmonės mato padarytus darbus, tačiau tai yra ne mano vienos nominacija – aš dirbu ne viena, o su visais bohemiečiais.
Pasiūlykite antikrizinį receptą mūsų skaitytojams.
Siūlau pasižiūrėti „Svyni Todą: Demoną kirpėją“, kuriame pasakojama apie didelę krizę ir apie tai, kaip gyvenimas virsta dideliu liūnu. Spektaklis analizuoja, kodėl taip yra. Tas liūnas atsiranda dėl to, kad yra moralinė krizė, vertybių praradimas, prarasta riba tarp materealizmo ir moralinio pasaulio.
Juk ir Svynis Todas neatsibudo ir nesugalvojo, kad jis turi tapti žudiku. Jis – visuomenės padarinys.
Manau, kad ir mūsų krizė slypi mumyse – mes prisikaupėme agresijos, mums trūksta žmogiškumo ir supratimo. O kai to nėra, pradeda griūti ir kiti dalykai.
Ar tu turi milijoną, ar ne – į karstą jo nenusineši. Reikia įžvelgti šviesą ir gerumą kiekviename žmoguje.
Ką veiksite savaitgalį?
Kasdien vaikščiosiu į Kongresų rūmus, nes vyks kiti spektakliai ir darbas nesibaigia. Tačiau tikiuosi, kad galėsiu pamatyti ir pabūti kartu su savo tėveliais, artimais draugais, kurių nemačiau visas 6-ias savaites – kol vyko spektaklio repeticijos. Kai aš dirbu, esu pati blogiausia dukra, pati blogiausia draugė ir pati blogiausia žmona, nes be darbo nieko nematau.
