Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dainius Kazlauskas: „Esu dukart laimingas“ (papildyta gegužės 28 d.)

Dainius Kazlauskas
Butauto Barausko nuotrauka / Dainius Kazlauskas
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gal kiek teatrališkai aktorius Dainius Kazlauskas (38) skėsteli rankomis ir šypsodamasis atsidūsta: viskas kartojasi. Šį pavasarį, kaip ir prieš penkerius metus, į vieną krūvą vėl susidėjo premjera, gastrolės, būsto keitimas ir... šeimos pagausėjimas.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kadangi viskas taip sukrito, tad ir pokalbis, prasidėjęs nuo ką tik kino ekranuose pasirodžiusio filmo „Atsisveikinimas“ (režisierius Tomas Donela idėją brandino keliolika metų. Per tą laiką daug kas keitėsi, tik ne susitarimas, kad Dainius atliks pagrindinį vaidmenį), šokinėjo prie kitų ne mažiau svarbių temų. Juk tiek daug ir vienu metu... „Mums tokie dalykai netrukdo... – tik purto galvą atsakydamas ne tik už save, bet ir už žmoną Indrę Pačėsaitę (aktorę, šokėją, tapusią ir scenografe bei kostiumų kūrėja). – Nors meluočiau, jei sakyčiau, kad nestresuoju.“ Kai kalbėjomės, galėjome drauge tik laikyti kumščius, kad šįsyk atžala į pasaulį pasibelstų nustatytu laiku ir tėtis tai išvystų. Dabar aišku: kadangi viskas įvyko pagal planą, jį jau galima sveikinti sulaukus antrojo sūnaus!

Pristatydamas filmą „Atsisveikinimas“ nepaliaujate kartoti, kad jis grąžino norą vaidinti...

Kinas – mano pirmoji meilė. Studijuodamas pirmame kurse filmavausi Gyčio Lukšo „Žalčio žvilgsnyje“, po jo buvo dar kelios juostos ir Raimundo Banionio „Džiazas“, tikriausiai paskutinis, nufilmuotas už rusiškus pinigus. Viskas prasidėjo nuo kino ir staiga jo neliko, sekė tik virtinė visokiausių atsitiktinių filmų ir taip – dvidešimt našiausių kūrybos metų. Buvo skaudu. Filmuodamasis „Atsisveikinime“ keturiasdešimt dienų praleidau puikioje kompanijoje, tai priminė gražias jaunystės akimirkas. Ir tai mane suerzino, nes seniai esu susitaikęs su tuo, kad kino mano gyvenime nebėra. Negana to, prasideda juostos „Tadas Blinda. Pradžia“ filmavimasis... Lyg tyčia.

Kodėl kinas taip vilioja?

Kinas išlieka, spektaklį tą patį vakarą pamiršta. Kinas mane tiesiog pakerėjo nuo vaikystės. Per dieną pažiūrėdavau po dvi ar tris juostas. Dažnai ir vietoj pamokų. Juk bilietas kainavo tik dešimt kapeikų... Todėl labai gerai prisimenu tą jausmą, kai mane patvirtino pirmam vaidmeniui. Kokiais 1999–aisiais lioviausi eiti į kiną. Matyt, persisotinau. Iki šiol vengiu rimtų, gerų filmų. Galiu suskaičiuoti rankos pirštais, kiek per jų mačiau  per dešimtmetį...

O namuose bent yra televizorius?

Žiūrime „Labą rytą“, padeda prabusti, nes mes su Domuku labai sunkiai keliamės. Rubrikos rodomos tam tikru laiku, žinome, ką kokiu metu turime daryti. Vakare žiūrime „Panoramą“. O ką daugiau? Kiną? Visas vertas juostas esu savo laiku matęs...

Kinas mane tiesiog pakerėjo nuo vaikystės. Per dieną pažiūrėdavau po dvi ar tris juostas. Dažnai ir vietoj pamokų.

Esate užsiminęs, kad buvo galimybių užsikabinti Rusijoje, kur kino pramonė atsigavusi?

Jei nori ten dirbti, reikėtų ten ir gyventi. Tačiau kodėl turėčiau kamuoti šeimą? Ji nusikalto, kad esu aktorius? Kartais – smagu (aktorius filmavosi seriale „Širdžių ėdikės“ – red. past.), bet tam mes dar nepasiruošę. Kadaise man prireikė aštuonerių metų, kad padaryčiau didžiulį savo gyvenimo kokybės įvertinimą ir pradėčiau gyventi kitaip. Dažnai daug kas ir lieka nesuvokę, kad tai, ką turėtų laikyti sugriebę rankomis, paleido. Dabar norai kitokie negu tada, kai buvau vienas. Kiek yra žmonių, kurie didžiuojasi, kad gyvena karjera. Net giriasi, kad ir vaikai su jais nesikalba ir šiaip niekas nebendrauja. Daug išleista, kaip aš vadinu, teisinimosi knygučių apie tai, kaip kažkas gyveno dėl meno. Visiems derėtų nepamiršti, kad puikybė ir egoizmas – tokie stiprūs dalykai. Atsispirti – alinantis darbas.

Radote išeitį, kaip išlaviruoti tarp darbo ir namų: žmona sukūrė scenografiją ir kostiumus jūsų režisuotam spektakliui „Duetai“, drauge Varšuvoje statėte „Urvinį žmogų“, o dabar rengiate naują pjesę...

Indrutė – Renesanso žmogus. Senais gerais laikais kiekviena išsilavinusi moteris privalėjo mokėti skambinti fortepijonu, šokti ir tapyti. Ji visko to mokėsi. Ir aktorinį baigė. O dabar tam, kad jaustųsi užtikrinta kurdama scenografiją, įstojo į architektūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete. Mokosi aukštosios matematikos, fizikos...
Indrutė tampa tikru talismanu. Drauge su ja kurti spektaklį – tiesiog gerai. Džiaugiuosi, kad turiu ją ne tik kaip kūrėją, bet ir kaip žmoną. Esu dukart laimingas.

Šis pavasaris – įtemptas...

Juokinga, bet situacija kartojasi. Taip pat buvo prieš penkerius metus, kai laukėme Dominyko. Ir dabar keičiame būstą, rengiamės premjerai, turiu išvažiuoti į gastroles ir dar prie viso to – vaiko gimimas. Ir kaip galėjo vėl viskas sutapti? Tada turėjau dešimties dienų rezervą. Bet gastrolių išvakarėse prasidėjo gimdymas, nuvežiau Indrutę į ligoninę, palikau, o pats išvažiavau į oro uostą. Nusileidęs Paryžiuje sužinojau, kad gimė sūnus. Dabar tik juokiamės: vienas mūsų draugas atsiėmė Indrutę su Domu iš ligoninės kaip tėvas. Gal, sakau, derėjo jį, kaip etatinį pagalbininką, įspėti, kad gali prireikti pagalbos...

Jei vaikas tikrai reikalingas, išmoksti. Tiems, kurie klausinėja, ką darysi, kai vaiką teks vežioti į darželį ar būrelius, tikriausiai jis jiems yra našta.

Slapta netroškote mergaitės?

Su antruoju vaiku norisi ko nors naujo... Tarkim, kitos lyties. Kadangi taip neatsitiko, vadinasi, bus įdomu pamatyti, kaip jie skirsis. Jis jau pilve kitoks. Domas paveldėjo Indrutės būdą, jos aurą. Tikrasis aš ateina. Jei būtų gimusi mergaitė, tada ji ir Indrutė būtų užsidariusios mergaitiškiems pašnekesiams. Dabar man bus dviguba užduotis, juk Domas visada manęs laukia grįžtančio pasiruošęs – su žmogaus voro kostiumu. Jis laukia priešininko. Aš iškart tampu krabu, zombių karaliumi. Ir man tai patinka. Smagu, kai su vaiku viską darai iš naujo: tarkim, perskaitai savo vaikystės pasakas, kai kurios, pasirodo, buvo neskaitytos...

Iš vaikų galima daug išmokti...

Jei vaikas tikrai reikalingas, išmoksti. Tiems, kurie klausinėja, ką darysi, kai vaiką teks vežioti į darželį ar būrelius, tikriausiai jis jiems yra našta. Jei reikalingas, ar tai problema? Domą kol kas tik stebime, kas jis per vienas. Jis yra ne kolektyvinis. Darželyje nejaukiai jaučiasi, namuose atgyja. Futbolas gal jam netiks, greičiau – šachmatai...

O ką pats vaikystėje išbandėte?

Lankiau ir krepšinį, ir futbolą, ir dziudo, ir karatė.  Ilgiausiai išsilaikiau pramoginiuose šokiuose, nes mamai to labai reikėjo, o kadangi ją mylėjau ir myliu, šokau dvylika metų, netgi galvojau apie rimtą karjerą. Visada degiau sportiniu azartu. Ir dabar renkuosi sudėtingus vaidmenis, nes man įdomu juos nugalėti. Man visada reikia paimti tai, kas sunkiai paimama.
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką