Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dalia Ibelhauptaitė ir Dexteris Fletcheris. Laukinės Amazonės gamtos pamokos

Dalia Ibelhauptaitė ir Dexteris Fletcheris
Nuotrauka iš asmeninio albumo / Dalia Ibelhauptaitė ir Dexteris Fletcheris
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė (44) ir jos vyras, žinomas britų aktorius Dexteris Fletcheris (45), dirba pašėlusiai daug visus metus, o per juos susikaupusį nuovargį išvaiko išsiruošę į ilgas atostogas kur nors egzotiškame krašte. Šiuokart išsirinko Braziliją ir joje rado tai, kas abiem svarbu: savitą kultūrą, meną, urbanistiką ir, žinoma, kvapą gniaužiančią gamtą.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Dalia ir Dexteris seniai ketino aplankyti Lotynų Ameriką ir neabejojo – pradės nuo Argentinos: „Dar tada, kai prieš gerą dešimtmetį gyvenome Los Andžele, pusantrų metų vaikščiojome mokytis tango, valgėme argentinietišką maistą ir bendravome su tos kultūros žmonėmis. Visada norėjome apsilankyti Buenos Airių milongose, bet galime keliauti tik tam tikru laiku, baigę didžiuosius darbus, o likimas kažkaip vis traukė arba į Rytus, arba į Afriką. Šiemet nutarėme: viskas, laikas Lotynų Amerikai! Taip supuolė, kad mūsų atostogų metu Argentinoje, ypač Patagonijoje, kurią taip pat labai norėjome aplankyti, dabar žiema ir būtų buvę labai šalta. Tada prisiminiau seną svajonę – plaukimą Amazone.“ Kadangi režisierė keliones rengia be agentūrų pagalbos, pati daug skaito ir sudaro maršrutą, jos būna netradicinės, „neturistinės“, kupinos netikėtų įspūdžių. Penkių savaičių viešnagę Brazilijoje ji pradėjo planuoti prieš keturis mėnesius, iškart po operos „Oneginas“ premjeros.

„Penkios dienos Rio de Žanere, tada Igvasu kriokliai – į juos žiūrėjome ir iš Brazilijos, ir iš Argentinos pusės. Paskui – didžiausios pasaulyje pelkės, vadinamosios wetland, Pantanalio regione. Pusę metų didesnė tos žemės dalis būna apsemta, paskui vanduo nuslūgsta, prasideda sausasis sezonas ir galima keliauti. Ten – didžiausia gyvūnų ir paukščių koncentracija Lotynų Amerikoje. Papūgos šimtais skraido, krokodilai eilėmis pakelėse guli, pilna anakondų, skruzdėdų, šarvuočių – įvairiausių gyvių knibždėlynas. Čia didžiausia galimybė pamatyti rečiausią džiunglių lobį – jaguarą. Paskui traukėme į Amazonę, ten iš viso praleidome devynias dienas“, – tokia pirmoji kelionės dalis.
Būtent laikas pagal senovinį modelį statytame mediniame laive plaukiant viena ilgiausių žemės upių abiem paliko didžiausią įspūdį.

Nuo Brazilijos sienos su Peru iki Manauso miesto ši upė vadinama Solimões. Toliau, susiliejusi su Negru, tampa Amazone, smarkiai išplatėja, atsiranda daugybė salų.
Solimões, kuri išteka iš Andų, vanduo šviesus kaip balinta kava, nes iš kalnų neša labai daug nuosėdų. Negro, kuris atiteka iš Kolumbijos, vanduo – juodas. Prie Manauso, kai abi upės susilieja, matosi, kur vanduo šviesus, kur tamsus, – jis nesusimaišo kokius šešis kilometrus. Taip yra todėl, kad juodoji upė daug šiltesnė ir lėtesnė.

Žmonės daugiausia gyvena prie baltosios, nes ten žemė derlingesnė. Ta upe paprastai ir plaukioja turistai, nes juodoji teka rezervatu. Kad galėtum ten patekti, reikia specialių leidimų. Tik vienas laivas „Tucano“ turi leidimą plukdyti turistus į Negrą. To mums kaip tik ir norėjosi, nes šios upės pakrantės beveik nepaliestos civilizacijos. Įsėdęs į „Tucano“, ilgai nematai nei kito laivo, nei svetimo žmogaus. Po penkių dienų išvysti pirmą kaimą“, – prisimena.

Laivas – trijų aukštų, iš viso gali keliauti šešiolika žmonių ir personalas. Jame įrengta pora denių – apačioje valgoma, o viršuje ilsimasi besisūpuojančiuose hamakuose. Iš čia atsiveria įspūdingiausi vaizdai, todėl karščiausiu dienos metu šis denis – geriausia stebėjimo aikštelė, nes yra pavėsyje. Maistas tiekiamas tris kartus per dieną. Dažniausiai – žuvys, ryžiai ir čia pat augančios daržovės, vaisiai. „Kartą mums surengė jų atpažinimo vakarą. Įvardijome tik mangą, papają ir avokadą, kuris buvo... futbolo kamuolio dydžio. Açaí, caju, cupuaçu, acerola – šių vaisių net pavadinimai neišversti į europines kalbas. Tuos pavadinimus esu skaičiusi nebent ekologiškose parduotuvėse parduodamų maisto papildų etiketėse – šie vaisiai yra sudedamosios dalys. O čia jų sultis gėrėme kasdien litrais“, – pasakoja Dalia.

Kajutės – dviviečiai medžiu iškalti kambarėliai be kondicionieriaus, su palubyje kabančiu ventiliatoriumi, tualetu ir dušu.
Vietos nedaug, bet langai – dideli, dengti tinkleliu nuo moskitų, kuris netrukdo grožėtis džiunglėmis. Iš pradžių išgirdusi, kad karštas vanduo duše bus tik pusvalandį per parą, Dalia pašiurpo ir morališkai save bandė nuteikti, jog taip jau gyveno ir Afrikoje, ir Maskvoje. Tačiau paaiškėjo, kad „šaltas dušas“ yra... 27 laipsnių upės vanduo. Ar Negras nepaliko pėdsakų ant odos? „Kažkaip gražiai įdegiau, – kvatoja režisierė. – Balti drabužiai, kurie tame vandenyje sušlapo, dar neatsiskalbė. Negre maudytis griežtai draudžiama – kaipmat krokodilas ar alkana piranija „amputuotų“ ranką ar koją.“

Keturissyk per parą iš laivo tenka lipti lauk. Be dešimt šešios ryte dviem valtelėmis keliautojai plukdomi stebėti saulėtekio. Tuo metu matyti daugiausia paukščių, o rožiniai delfinai drąsiai žaidžia šalia valtelių. Iškart po pusryčių – žygiai drėgnu atogrąžų mišku. Ant sunkių žygio batų su auliukais būtina pritvirtinti specialias apsaugas iki kelių, kad gyvatės neprakąstų. „Tada eini sau per džiungles kokias dvi valandas. Oro temperatūra – 38–40 laipsnių, oro drėgnumas – 95 procentai. Bet viskas taip įdomu ir neįprasta, kad nejauti nei karščio, nei kaip tau upeliais bėga prakaitas. Tarantulai, keturių centimetrų dydžio skruzdėlės... Po tokios iškylos – pietūs ir trijų valandų poilsis, paskui vėl valtele plauki stebėti beždžionių, tinginių, gyvenančių medžiuose, delfinų, krokodilų ar žvejoti piranijų. Beje, pagavau dvi, Dexteris – net keturias. Jos labai greitai kimba. Tik pajunta jautienos gabalą – ir jau turi. Kai saulė nusileidžia, grįžti į laivą vakarieniauti. Paskui – arba naktiniai plaukimai stebėti šiuo paros laiku aktyvių gyvūnų, arba pasakojimai apie indėnų istoriją. Vienas mūsų gidų buvo iš tikunų genties, viską nerealiai žinojo ir pasakojo tokius dalykus, kurių jokioj knygoj neperskaitysi. Amazonės indėnų istorijos iki šiol perduodamos tik žodžiu“, – pasakoja Dalia.

Tos istorijos apie čiabuvių gyvenimą, tikėjimą, tradicijas abu menininkus užbūrė, bet priminė skaudžią realybę: XVI amžiuje čia pasirodžius pirmiesiems kolonizatoriams portugalams, indėnų buvo skaičiuojama apie keturis milijonus, dabar likę vos 400–600 tūkstančių. Tiek daug jų išnyko dėl europiečių atvežtų ligų, karų, bandymų per jėgą civilizuoti, o labiausiai – dėl kolonizatorių žudymų ir vergovės.

Viena kelionė menininkus atvedė į griuvėsius džiunglėse, o papasakota istorija nukėlė į XIX amžių – laikus, kai Amazonės pakrantėse suklestėjo kaučiuko pramonė ir sukrovė milžiniškus turtus baltiesiems užkariautojams. Į Braziliją suvežta per keturis milijonus vergų iš Afrikos – Angolos, Nigerijos, nes buvo manoma, kad juodaodžiai ištvermingesni ir geriau dirba nei indėnai. Tuo kaučiuko pramonės pakilimo metu, 1896-aisiais, Manause ant Amazonės kranto iškilo nuostabus 700 vietų operos teatras.

„Tikriausiai kolonizatoriai iš Europos norėjo džiunglėse sau kultūringai pramogauti, todėl ir nutarė pastatyti itališko stiliaus teatrą – barokinį pavyzdį, tikrą „saldainį“. Beveik viskas čia suvežta iš Europos: marmuras, skulptūros ir sietynai – iš Italijos, baldai – iš Paryžiaus, metalo dirbiniai – turėklai, kėdžių kojos, tai, ko reikia apipavidalinti, – iš Britanijos. Braziliškas naudotas tik medis. Kelias iki teatro nutiestas iš kaučiuko, kad pavėlavę žiūrovai karietomis privažiuodami nekeltų triukšmo. Ten toks turtas, toks grožis!

Kino režisierius Werneris Herzogas yra pastatęs filmą „Fitzcarraldo“. Jis – būtent apie šitą vietą, apie vieno išprotėjusio žmogaus viziją pastatyti operos teatrą Amazonėje. Jame yra dainavę labai daug žymių žmonių, net legendinis Enrico Caruso. Po kelionės Amazone teatre teko apsilankyti ir mums. Pasakiau, kad esu režisierė, kad keli mano draugai ten yra statę spektaklius, ir mums leido eiti į sceną, pakėlė uždangą – viskas buvo kaip tame filme“, – prisimena Dalia.

Kaučiuko verslas ir jo atnešti pinigų kalnai Brazilijoje baigėsi greitai, kaip ir prasidėjo: kažkas iš britų nelegaliai išvežė kaučiukmedžių sėklų, pasodino jas savo kolonijose Malaizijoje ir Šri Lankoje, kur klimatas – panašus į Brazilijos, o darbo jėga pigesnė.
Per aštuonias kelionės upe dienas menininkai su bendrakeleiviais dalyvavo dvidešimt trijose ekskursijose ir šešiskart žingsniavo per džiungles. Per tą laiką gavo galybę įdomių istorinių, gamtinių žinių, bandė perprasti indėnų tikėjimą, vaizduotę.

Toliau atostogų maršrutas nuvedė į Salvadorą – miestą Brazilijos šiaurės rytuose, gyventojų skaičiumi beveik prilygstantį Lietuvai. Ten juodu nuviliojo afrobrazilų muzikos tradicijos – būtent šiame didmiestyje susipynęs portugalų ir afrikiečių kultūros palikimas nuo laukinio būgnų mušamo ritmo iki puikių džiazo harmonijų. Juk Salvadoras – sambos, bosanovos gimtinė. „Muzikinis gyvenimas ten nuostabus: kiekviename skvere ir gatvėse antradieniais skamba gyva muzika. Norėjome išgirsti pasaulyje garsų vietos būgnų ansamblį – ir išgirdome, nes kai negastroliuoja, muša būgnus viename kieme. Ta tradicija – muzikinė improvizacija, šokis – jų gyvenimo būdas. Ir Rio, ir Salvadore drąsiai sukome į tas vietas, kur turistams siūlome neiti, nes gali būti apvogti, išgąsdinti ar tiesiog papjauti. Bet kodėl bijoti – juk gali būti susprogdintas ir Londono metro. Keliaujant nieko nenutiko, o įspūdžiai – nuostabiausi“, – aiškina Dalia.

Kelionės pabaigoje jiedu nuvyko į mažai gyvenamas Fernando de Noronjos atogrąžų salas, nes Dexteris mėgsta pasikaitinti saulėje. Šios Atlanto vandenyno salos – iš tų, kurios visuose aprašymuose vadinamos rojumi: „Kas rytą plaukioja šimtai pilkųjų delfinų, o daugelis pliažų saugomi, nes juose peri didieji vėžliai. Pati sala labai primityvi ir ekologinė. Joje – jokių didelių viešbučių, tik maži nameliai. Toks poilsis buvo Dexterio svajonė, nes baigęs režisuoti filmą „Wild Bill“ (beje, jis buvo puikiai sutiktas, pateko į San Sebastjano festivalį, paskui – į Londono ir Čikagos, o į plačiuosius ekranus išeis vasarį), jautėsi be galo pavargęs“, – režisierė paaiškina, dėl ko pasirinko atostogoms kelių dienų grynai poilsio atkarpą.

Per šias atostogas Dalia dar kartą įsitikino, kiek kompleksų turi laibo kūno kultą sukūrę lietuviai: „Brazilijoje yra mažiausi bikiniai, kokius tik mačiau akyse. Ten skiautelė iš priekio, o nugaroje – virvelė. Tuos bikinius nešioja moterys, kurios ir pačios liekniausios, ir dvigubai už mane didesnės. Visos, net ir lieknosios, turi apkūnius klubus. Pas mus 80 procentų mano matytų moterų ne tik kad su bikiniu nepasirodytų viešai, bet ir būtų apsirengusios nuo nosies iki grindų juodai kaip palapinės. Ten – ne pagalio plonumo, o saulės kultas. Jie eina į paplūdimį, sportuoja, geria sultis ir vandenį, nes labai karšta. Gyvenimo būdas tiesiog toks, skirtas žmogaus malonumui.“

Svarbu ir atostogų ritmas. „Kai galva yra labai užgrūsta, atostogų pradžioje turi patirti tokį svarbų įspūdį, kad iš jos išpūstų viską. Pavyzdžiui, jei mes nukaktume į salą ir atsigultume saulėje pirmą atostogų dieną, trečią jau apimtų didžiausia paranoja: juk nematydamas nieko daugiau, tik dangų ir grožį, suktis įpratusiam organizmui įvarytum klaikų stresą. Užtat iš pradžių žiūrime, neišsimiegame, keliaujame – neįtikėtini vaizdai, miestai, žmonės tarsi padeda smegenyse paspausti mygtuką „delete“ – „ištrinti“. Tada gali pakeisti pavargusį savo vidų nauju įspūdžiu nė kiek nenuimdamas gazo. Paskui tas bėgimo jausmas automatiškai nusėda, išgaruoja.

Gyvenime labiausiai vertinu vietas, kurios nėra sukurtos žmogaus, bet jo nesugadintos. Paprastai mes, o ir aš juk pati tą darau, nuolat norime viską tobulinti: tiesti kelius, statyti patogius viešbučius, skraidyti lėktuvais. Bet atsidūręs laukinėje gamtoje supranti, kad didžiausia vertybė – pabūti su ja, su savimi. Gali pamatyti, kaip viskas tobulai sukurta. Gyvenime nemoku pasidžiaugti žydinčia gėle, krūmu dėl to, kad bėgu taip greitai, kad jo nematau. Man būna stebuklas, kad mieste, kur gyvenu, einu metų metus tomis pačiomis gatvelėmis, bet tik po daug laiko, kai esu priversta sustoti, pamatau kokį nors nerealų namą. Pro jį ėjau penkiolika metų, bet nepakėliau galvos pažiūrėti, kaip atrodo. Amazonėje gamta, atogrąžų miškas – iš penkių sluoksnių (aukščiausias – 40 metrų aukštyje, žemiausias – ant žemės). Aukštesnis maitina žemesnį. Tada supranti, kad visa tai yra grandinė. Mes visi kartais pasijuntame svarbūs, dideli, išskirtiniai, nepakartojami, ir tai, ką darome, kartais atrodo be galo svarbu. Ir visai pamirštame, kad esame tik dalis tos grandinės, dulkelė. Galime daryti daug, bet ne daugiau, nei gali trupinukas. Jei tai suprastume, gal dažniau žiūrėtume vienas į kitą, mąstytume, kaip dalyvauti tokioje gamtos grandinėje, o ne būtume tokie susireikšminę. Kelionės į gamtą labai atkuria vidinį balansą, sudėlioja prioritetus“, – taip Dalios kelionių įspūdžiai susipina su gyvenimu.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką