Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dalia Ibelhauptaitė: „Turiu geriausią vyrą pasaulyje, o jis – unikaliausią žmoną“

Dalia Ibelhauptaitė ir Deksteris Flečeris
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Dalia Ibelhauptaitė ir Deksteris Flečeris
Šaltinis: 15min
1
Skaitysiu vėliau
A A

Dalia Ibelhauptaitė – viena žinomiausių Lietuvos režisierių, stebinanti savo nuoširdumu ir kūrybine energija. Garsi moteris įsitikinusi, kad svarbu puoselėti Lietuvos jaunimo kultūrines vertybes ir kelti bendrą dvasingumo lygį visuomenėje. „Asmenybės kūrybingumas yra ne tik talentas, bet ir nemažas iššūkis pačiam kūrėjui“, – tvirtina režisierė. ANGLIJA.today pakalbino menininkę apie kūrybinį įkvėpimą, gyvenimą Londone ir šeimyninio gyvenimo ypatumus.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Esate viena iš „Vilniaus City Opera“, kuriai šių metų liepą sukanka dveji metai, steigėjų. Čia buriasi talentingi Vilniaus ir Lietuvos operos, klasikinės muzikos atlikėjai, menininkai, kurie užaugo ir išsilavinimą įgijo Vilniuje, o dabar dirba garsiausiuose užsienio teatruose. Ar „Vilniaus City Opera“ sėkmė – tarsi raginimas emigravusiems tautiečiams sugrįžti į Lietuvą ir nebijoti kylančių iššūkių?

Na, raginti – vargu ar reikia. Kiekvienas stiprus ir laisvas žmogus turi pats pasirinkti, kaip jis nori gyventi savo gyvenimą, kur būti. Talentai turi grįžti savo valia, laisvi, ne todėl, kad kažkas ragina, o todėl, kad jie mato puikias galimybes, savęs realizavimą, aukščiausią profesionalumo kokybę ir gali išmokti tai, ko kitur negali. Tuomet jie grįš su entuziazmu ir visa ugnies kupina energija. Ne su vėliavėlėmis mojuoti, o tikro darbo dirbti. Ir visi noriai grįš, nes matys didelę nauda sau, ir matys, kad gali atnešti didelę nauda kitiems, dar jaunesniems už juos, dalintis patirtimi.

Norėjosi sukurti Lietuvoje jauniems menininkams namus – vietą, kur jie galės grįžti po didelių scenų, didelių pasiekimų, ir atsivežti naujas patirtis.

Man norėjosi sukurti Lietuvoje jauniems menininkams namus – vietą, kur jie galės grįžti po didelių scenų, didelių pasiekimų, ir atsivežti naujas patirtis. „Vilnius City Opera“ – jaunų talentų kalvė, kur sunkaus ir įtempto darbo dėka mes pasiekiame įspūdingų asmeninių pergalių – kiek nuostabių naujų vaidmenų sukurta, kiek debiutų padaryta. O jaunimas iš užsienio pas mus sugrįžta labai noriai, nes jaučiasi čia reikalingi. Tai – svarbiausias jausmas.

Ir dainavimas, nors ir visiškai tam nepritaikytoje, apšiurusioje Kongresų rūmų scenoje, jiems yra emociškai svarbesnis negu Londono Covent Gardene – ne dėl scenos, o dėl to, kad čia klauso savi. Čia sunkiausia – juk namuose pranašu niekada nebūsi.

Asmeninio albumo nuotr./Dalia Ibelhauptaite
Asmeninio albumo nuotr./Dalia Ibelhauptaite

Jūsų kūryboje pastebimi ryškūs urbanistiniai motyvai – gyvenate Londone centre esančiame lofte, esate viena iš „Vilnius City Opera“ įkūrėjų, mėgstate bendravimo kavinėse kultūrą, o jūsų režisuoto Stepheno Sondheimo šiurpiojo miuziklo „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ istorija vyksta miesto aplinkoje. Miestas yra vienas iš jūsų kūrybos šaltinių? Ar priskiriate save prie vadinamųjų miesto vaikų?

Aš esu gatvės vaikas, nes užaugau Žirmūnuose. Vaikystėje neturėjau senelių tikro kaimo. Mane visada trauke epinis megapolių mastelis, jų beprotiškas ritmas, man visada imponavo informacijos, kultūrinių renginių, energijos gausa dideliuose miestuose. Gal todėl, kad nuo vaikystės daug keliavau po įvairias šalis? Dar mokykloje besimokydama aplankiau Berlyną, Varšuvą, Prahą, Budapeštą, Sankt Peterburgą. Tai buvo dideli, neatrasti pasauliai, labai skirtingi ir magiškai viliojantys.

Vilnius po jų atrodė lyg mažytis kaimelis. Man visada norėjosi erdvės minčiai, kūrybai, tad nenuostabu, kad atsiradus galimybei mokytis režisūros, aš išvažiavau į Maskvą. Urbanistinėje kultūroje žymiai laisviau jaučiuosi, gerai ją pažįstu, todėl nieko keisto, kad ji dažnai atsispindi mano darbuose.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Dalia Ibelhauptaitė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Dalia Ibelhauptaitė

Ar statote tik tuos spektaklius, kuriuos pasirenkate pati, ar imatės ir kitokių pasiūlymų?

Aš visada stačiau tik tai, ką pati pasirinkau. Visada. Tiesa, atsiradus „bohemiečiams“, labai svarbu yra jaunų talentų ugdymo strategija – reikia rinktis darbus, kurie tiktų jų balsui, asmenybėms.

Todėl pasirinkimą paskutiniu metu dažniau lemia ne mano asmeniniai, individualūs norai, o mano kaip meno vadovės pasirinkimas – koks kūrinys bus geriausias ir puikiausiai atliepiantis šiandieninę mūsų situaciją, kas bus įdomiausia.

Kur, jūsų nuomone, juda Lietuvos teatras? Kokie jo esminiai panašumai  ir skirtumai lyginant su britų teatru? Kokių pastatymų Lietuvoje norėtumėte matyti daugiau?

Dalia Ibelhauptaitė: Negalėčiau profesionaliai kalbėti apie visą Lietuvos teatrą, nes esu tik labai maža ir labai uždara jo dalis – mes nesame valstybės ar savivaldybės dotuojamas kolektyvas su dešimtimis darbuotojų. Todėl kai esu Lietuvoje, dirbu po 18 valandų per dieną, kad spėčiau nudirbti visus premjeroms ir „Vilnius City Opera“ reikalingus darbus. Tai nepalieka laiko domėtis kita kultūrine veikla, nes jeigu sekundėlė laiko ir atsiranda – tuojau skubu namo i Londoną.

Manau, kad Lietuvos operos pasaulyje labai sėkmingai užpildomos Nacionalinės operos repertuaro spragos. Labai džiaugiuosi, kad susikūrė daug jaunų, naujų kolektyvų, siūlančių žiūrovui įvairiausių stilių projektų. Belieka tik tikėti ir melstis, kad jie siektų labai aukštos profesionalumo kokybės ir neteiktų rinkai mažaverčių spektaklių. Nes teatras – kaip sielos gydytojas ir, jeigu užversi tą sielą šlamštu, tai ji susirgs ir pas tave ilgai ilgai neateis...

Manau, esminis skirtumas yra valstybės finansavimo politikoje. Anglijoje yra atskirti stipriausi kolektyvai su ryškiausia veikla, o valstybė deda nemažas pastangas, kad padėtų tiems kolektyvams ne tik išgyventi, bet ir tobulėti, plėstis, kurti įvairiausias inovacijas. Lietuvos politika – geriausia duoti absoliučiai visiems, bet po mažai. Tai klaidinga! Kokį spektaklį galima pastatyti už 10 000 – 20 000 litų? O ką daryti operai, kurių biudžetai mažiausiai siekia kelis šimtus tūkstančių? Taip ir turime visiškai užtvindytą „chaltūra“ rinką, nes rimtų darbų už tokias dotacijas nepastatysi, o labai retas kuris sugeba ir gali susirinkti iš privačių lėšų reikiamas kūrybai sumas.

LRT nuotr./Dexteris Fletcheris ir Dalia Ibelhauptaitė
LRT nuotr./Dexteris Fletcheris ir Dalia Ibelhauptaitė

Jūsų vyras Dexteris Fletcheris yra garsus britų aktorius, dirbęs su tokiomis pasaulinėmis kino įžymybėmis kaip Alas Pacino, Melas Gibsonas, Liamas Neesonas, Robertas de Niro, Anthony Hopkinsas ir kitais. 2013 m. D.Fletcheris nominuotas Britanijos kino ir televizijos akademijos apdovanojimų ceremonijoje (BAFTA) geriausio debiuto (scenaristo, režisieriaus, prodiuserio) kategorijoje. D.Fletcheris ne viename interviu minėjo, kad jūs jį sugrąžinote į gyvenimą: jaunystės šlovė jį buvo įklampinusi į nesibaigiančius vakarėlius, skolas, prasidedantį karjeros nuosmukį. D.Fletcherio pažintis su Jumis padėjo jam pasijusti mylimam, grįžo šlovė ir populiarumas. Kur yra riba tarp kūrybinio įkvėpimo, kurio menininkai neretai ieško alkoholyje bei kvaišaluose, ir asmeninės harmonijos? Įžymumas trukdo ar padeda išsaugoti tai, kas gyvenime svarbiausia?

Dexterio atveju tai susidėjo labai daug aplinkybių – žinomumas labai ankstyvoje vaikystėje nėra gerai, ypatingai kai šeima ir aplinka tai labai sureikšmina. Jaunas žmogus ima gyventi nerealiame, išgalvotame pasaulyje. Sunku įsivaizduoti vaiko vidinius jausmus kai jis nuo 7 metų pastoviai vaidina dideliuose filmuose, uždirba daug pinigų, šeima juos visus naudoja savo reikmėms. Juk tada nebuvo jokios dirbančių vaikų teisių apsaugos.

Pinigus šeima naudojo savo reikmėms – jam buvo tik pasakoma, kad štai nusipirkome boilerį už tavo atlygį, štai nusipirkome masiną... iš pradžių džiaugiesi, po to supranti, kad esi tam tikra prasme išnaudojamas, kaip darbinė mašina kurią visi nori naudotis... be to, neturi tikrų bendraamžių draugų, nes visi jau tave matuoja pagal viešąją sėkmę ir aišku – dauguma pavydi ir nekenčia. Todėl Dexteriui atrodė kad jis visais turi rūpintis, visus linksminti – tuomet visada atsiranda „draugų ir padėjėjų“, pasirengusių išleisti tavo sunkiu darbu uždirbtus pinigus – atseit gerbėjai ir fanai...

Iškilūs menininkai ne įkvėpimo ieško kvaišaluose, o bėga nuo melagingomis šypsenomis iškreiptų veidų, kad numarintų emocijas, panaikintų savo gan tragiškos situacijos ir vienatvės baisumą... Su tikru įžymumu sunku gyventi, nes turi būti labai brandi asmenybė, kad atsilaikytų prieš visa melą ir apsimetinėjimą, kuris tave apsupa – tiesiog nekreipti dėmesio...

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Dalia Ibelhauptaitė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Dalia Ibelhauptaitė

Ankstesniuose interviu minėjote, kad save ir savo vyrą, laikote „pasaulio piliečiais“, bet kurią dieną galinčiais atsidurti už tūkstančių kilometrų ne tik nuo namų, bet ir vienas nuo kito. Taip pat esate minėjusi, kad namai – ne konkreti šalis, o vieta kur yra mylimi žmonės. Ar namai ir kūryba papildo vienas kitą, yra vienas kito įkvėpimo šaltiniai, o gal atvirkščiai – kūryboje stengiatės atsiriboti nuo namų, kaip savitos komforto zonos?

Namai ir kūryba yra du skirtingi pasauliai, iš tikrųjų vienas su kitu nieko bendro neturintys. Namai yra žmogaus buitinė realybė, kūryba – fantazijų realybė.  

Man nesvarbu, kur kurti, man svarbu, kad būtų ką pasakyti, kokią emociją išreikšti, svarbu kūrybiniai partneriai, įkvėpimas, virpanti, įelektrinta atmosfera. Tai nėra materialūs dalykai, jie susieti su vidiniu užtaisu.

Namai man tikrai yra visur, kur yra mano mylimas žmogus. Tai vieta užsidaryti, pasislėpti, pailsėti po sunkių darbų, tai vieta, kur gali labiausiai būti pats savimi, išsivalyti, išsigryninti savo mintis. Ar namai suteikia saugumo? Taip, nes čia visi daiktai yra iki smulkmenų pažįstami, viską aplinkui sukūrei pats. Tačiau kūrybai reikia iššūkių, vidinės kovos, ugnies ir „parako“ – per ilgai užsibuvęs komforto zonoje, gali nebenorėti dar ir dar savęs „deginti“ (juokiasi).

Taip, mes turime labai stiprias nuomones, bet svarbiausia – anksti suprasti, kad nereikia kovoti, reikia susivienyti – tuomet gi būsi dvigubai stipresnis.

Abu su vyru esate stiprios asmenybės, ar nesijaučia trinties tarp jūsų kūrybinių ir asmeninių ambicijų? Kokia yra sėkmingo gyvenimo kartu paslaptis?

Per devyniolika bendro gyvenimo metų esame apsipykę gal tik pora kartų ir tai labai trumpam. O kam pyktis, jeigu aš žinau, kad turiu geriausią vyrą pasaulyje, o jis žino kad turi unikaliausią žmoną? (juokiasi).

Mes su Dexteriu papildome vienas kitą, labai palaikome, suteikiame vienas kitam absoliučią vidinę laisvę būti savimi ir kurti. Dažnai dalinamės mintimis ir kūrybiniais planais. Mūsų sėkmės receptas – priešingybių vienybė, absoliuti harmonija. Taip, mes turime labai stiprias nuomones, bet svarbiausia – anksti suprasti, kad nereikia kovoti, reikia susivienyti – tuomet gi būsi dvigubai stipresnis.

„Scanpix“ nuotr./Aktorius Dexteris Fletcheris ir režisierė Dalia Ibelhauptaitė
„Scanpix“ nuotr./Aktorius Dexteris Fletcheris ir režisierė Dalia Ibelhauptaitė

Ar yra klausimų, kurių, po tiek buvimo kartu metų, vis dar norėtumėte paklausti savo vyro?

Yra, ir labai daug, bet tų klausimų paklausiu būtent jo, o ne skaitytojų.

Ar galėtumėte mūsų skaitytojams atskleisti savo kūrybinės veiklos planus? Kokių spektaklių gali tikėtis Jūsų gerbėjai jau artimiausioje ateityje?

Šis pusmetis Vilnius City Operai labai ypatingas – turėsime net dvi premjeras! Rugsėjo 25 d. Engelbert‘o Humperdinck‘o operos „Jonas ir Greta“ premjera, kurią skiriame jaunimui. Tai – spektaklis apie tai, kaip pirmąkart gyvenime jauni žmonės vieni pakliūva į „gyvenimo mišką“. Apie susivokimą, ką daryti, apie išgyvenimą, apie pirmuosius sunkumus ir jų nugalėjimą. Tai iš tikrųjų labai rimtas ir įdomus kūrinys, ir ne tik jaunam žmogui.             

Mane labai jaudina Lietuvoje susiklosčiusi situacija, kad jaunimui nėra kuriama klasikinės kultūros projektų, kurie būtų padaryti jaunų žmonių kalba, kurie būtų modernūs, aktualūs ir įdomūs. Yra labai daug pramoginių projektų, realybės šou, bet nieko nėra, kas būtų artima jaunimo problematikai ir aktualijoms. Net TV nekuria jiems – sako, o kam? Jie juk nemokūs... Todėl lieka tik pramoga...

Marlos Singer nuotr./„Jonas ir Greta“
Marlos Singer nuotr./„Jonas ir Greta“

Gaila, nes jeigu jaunas žmogus nesusipažįsta su giluminėmis kultūros vertybėmis dar paauglystėje, tai po to jis į jas atkreips dėmesį tik jau po 35-erių, vadinasi jis ir savo vaikams nesugebės įskiepyti svarbiausių dvasinių vertybių. Šiame materialistiniu pradu pulsuojančiame pasaulyje, užtvindytame kompiuterizacijos ir socialinių tinklų – labai svarbu turėti galimybę jaunam žmogui išmokti jausti, mąstyti ir bendrauti. Apie tai ir yra „Jono ir Gretos“ pastatymas.  

Mano gyvenimo misija ir didelis noras – suteikti galimybę jauniems žmonėms daryti debiutus, atrasti savo meninę kalbą, savo pasaulį. Todėl kartu su maestro Gintaru Rinkevičiumi nusprendėme, kad šį pastatymą turi kurti jauni menininkai. Su manimi dirbo jaunas režisierius Gediminas Šeduikis ir maestro G.Rinkeviciaus mokinys Ričardas Šumila. 

Na, o gruodžio 2 d. pakviesime visus i didžiausią metų premjerą – G.Verdi operą „Trubadūras“. Čia pagrindinių partijų atlikti grįžta Asmik Grigorian, Sandra Janušaitė, Jovita Vaškevičiūtė, Laimonas Pautienius, Kostas Smoriginas, Tadas Girininkas... Kartu su Gintaru labai laukiame šito darbo, nes tai bus pirmasis mūsų G.Verdi operos pastatymas su „bohemiečiais“. Atverčiame naują, brandesnį kūrybos etapą.

Luko Balandžio nuotr./Dalia Ibelhauptaitė
Luko Balandžio nuotr./Dalia Ibelhauptaitė

Ko palinkėtumėte iš Lietuvos emigravusiems tautiečiams?

Daug ir sunkiai dirbti, kad įgyvendintumėte visas savo svajones, tikėti savo jėgomis ir nepasiduoti jokiems sunkumams. Ir dar visada prisiminti, kad Lietuva tikrai visada laukia jūsų puikių minčių, įdomių eksperimentų, prasmingų darbų. Ir nereikia laukti nei raginimo, nei kvietimo – imkitės iniciatyvos patys! Nes juk visi turime bandyti nors truputėlį pakeisti pasaulį...

Portalas Anglijos lietuviams – ANGLIJA.today

 ANGLIJA.today
 
Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką