Holodinamikos teorija ir praktika susidomėjusi humoristo Gintaro Ruplėno žmona padeda žmonėms iki galo atskleisti potencines savo galimybes, realizuoti save. „Dvasinių ieškojimų kelias nėra paprastas, – patyrė ji, – tačiau juo eidamas gali rasti neįtikėtinai įdomių dalykų.“
Pirmą kartą į Peru ji nuvyko su turistų grupe, antrąjį ten lankėsi gal prieš trejus metus su vyru Gintaru. Šiemet Dalios tikslas buvo ne apžiūrėti šalį, o pasiekti Amazonės džiunglėse įsikūrusią šipibo indėnų gentį, sutikti šamanų šamanu vadinamą Guillermo ir dalyvauti jo rengiamose ceremonijose.
„Dabartinė medicina skaičiuoja vos kelis šimtus metų, o šamanų patirtis nukeliavusi tūkstantmečius. Kažkada pati bijojau žodžio „šamanas“, maniau, tokios patirtys tik sukelia sarkastišką šypsnį. Tačiau kaip galime kalbėti apie tai, ko nežinome ir nepažįstame? Prisiliesti prie nežinomų dalykų labai naudinga, ypač kai ieškai atsakymų į klausimus – kas AŠ ESU, kur noriu judėti, ko siekti? Turėtume gerbti ir priimti kiekvieno kelią“, – savo apsisprendimą kalbėti paprastai paaiškina Dalia. Pasakoja, kad nelengva žodžiais išreikšti, ką jauti patekęs į šamanų ceremoniją. Lyg būtum prisijungęs prie visuotinio informacijos tinklo, per kurį atkeliauja suvokimas apie tavo paties praeitį, dabartį ir ateitį.
Dalia, išduok, kaip pasiekti tą keistą vietą Amazonės džiunglėse?
Lėktuvu – iki Peru sostinės Limos, kitu lėktuvu – iki Ikitoso. Galima plaukti Amazone, tik tas kelias gerokai ilgesnis. Stovykla įsikūrusi džiunglėse, tačiau, kad ir kaip būtų gaila, jos nyksta. Vietos gyventojai iškirstose vietovėse atsivėrusias pelkes vadina „Žemės ašaromis“.
Stovykloje kartu su mumis gyveno apie septyniasdešimt žmonių. Dieną visi išsiskirsto, vieni laiką leidžia džiunglėse, kiti – nameliuose. Jei ieško nesudėtingų dalykų, čia gali užtekti ir keleto dienų.
O ko ten vykstama – gydytis, mokytis?
Dažniausiai – gydytis. Tradiciniai šipibo genties gydymo būdai žolėmis įteisinti valstybės. Vieni ieško patirties, kai kas mėgina mokytis. Tačiau jokio ypatingo mokymo nėra, tiesiog dalyvauji ceremonijose. Šamano giedamos giesmės eina lyg iš žemės gelmių. Tuos garsus girdi ne tik ausimis – kiekviena kūno ląstele. Gali įsiminti žodžius, bet išgauti ypatingas vibracijas, kurios veiktų kitus... Esama europiečių, kurie mėgina, tačiau išbandymų gerokai daugiau. Jeigu jautiesi pasirengęs tapti šamanu, privalai metams išeiti į džiungles. Vienui vienas, be maisto, susisiekimo priemonių. Tačiau net jei ištversi, nereiškia, kad tapsi mokytoju. Ir tai jau – nebe žaidimai...
Šipibo genties indėnai pasikliauja informacija, kurią suteikia augalai. Privalu su jais susigyventi, jei nori pasiekti tam tikrą būseną. Guillermo – gydytojas. Dabar jam apie šešiasdešimt, ritualus atlieka nuo vaikystės. Tėvo pėdomis seka vyresnysis sūnus.
Sakai, kad vietos gyventojams šamanizmas – jokia egzotika, bet juk modernaus pasaulio gyventojus tai turėtų stebinti, argi ne?
Tie, kurie pas šamanus ieško egzotikos, dažniausiai nusivilia. Stovyklos ,,Espiritu de Anaconda“ įkūrėjai stengiasi apsisaugoti nuo smalsuolių. Pirmiausia – kainomis, kurios norint tiesiog pasmalsauti yra didokos.
Džiunglėse panyri į tokią tylą... Atrodo, ir ne tyla tai – dienomis paukščiai čiauškia tokiu garsu, kad negali susikalbėti, o naktimis – cikadų koncertai. Tačiau tas buvimas savyje... Gali užplūsti jausmas, kad tai grįžimas NAMO...
Ceremonijos paprastai vyksta kas antrą naktį. Sakoma, kad naktimis pasirodo žmonių vidiniai demonai – baimės, silpnybės, pyktis. Prieš tamsą visi susirenka į maloką – apvalios formos patalpą, sugula ant grindų, medituoja, viduje dėlioja klausimus, į kuriuos tikisi atsakymų, ir laukia šamano. Jis pasirodo po keleto valandų, prasideda giesmės. Gali užsikišti ausis, gali išeiti, bet ta giesmė eina per visą kūną. Pirmą kartą tai patirti labai sunku. Būna, žmonės vemia, viduriuoja, verkia, juokiasi. Fizinis kūnas gali patirti įvairių jausmų, bet žinai, kad ateis rytas ir viskas bus puiku.
Kokių žmonių sutikai džiunglėse?
Daugiausia, kurių serga ir kūnas, ir siela. Ieškančių. Smalsių. Pažengusių ieškojimų keliu. Kai buvome stovykloje, atvyko austrų grupė. Pirmą vakarą jie savo baimes, matyt, vaikė kikenimu. Po nakties tarp jų įsiviešpatavo tyla ir ramybė, vadinasi, tikrai buvo pasirengę. Viena moteris džiunglių namelyje gyvena metus. Čia ji išsigydė vėžį.
Stovyklos teritorija prižiūrima, aplinkui nuolatos vaikšto sargybiniai su ginklais. Naktimis kartais girdėti šūviai. Elektra tiekiama dvi valandas per parą, tada gali įsijungti kompiuterį, susisiekti su namiškiais.
Kuo ten maitinotės?
Dar prieš išvykstant į Peru, privalu laikytis tam tikros dietos. Galima valgyti bananų, obuolių, žuvų, vištienos, košių, vengti citrusinių vaisių, aštrių prieskonių, svogūnų, česnakų, cukraus, druskos, mėsos, alkoholio... Šie produktai nedera su augalų vibracijomis. Džiunglėse maistas panašus, visus ten maitina vienodai, kartais, būna, ir pritrūksta. Gali stebėti, kaip žmonės elgiasi, kai atsiranda, nors ir mažų, maisto tiekimo trikdžių: prabunda pirminis instinktas – kiekvienas už save, už savo artimą, o kas lieka, galima kitiems atiduoti. Ši patirtis irgi buvo svarbi: atrodo, visa tai žinome, bet užsiliūliuojame pertekliuje.
Jei staiga panorėčiau ten nuvykti, nuo ko turėčiau pradėti rengtis kelionei?
Staiga užsinorėjai? Tai iškart neteisinga! Norėti galima daug ko, bet ar verta?
Žmonės, kurie ten važiuoja rimtų bėdų kankinami – šizofrenijos, depresijos, priklausomybių, – pirmiausia turi pabendrauti su Guillermo, išsipasakoti. Be to, visuomet turi būti žmogus, kuris prisiimtų atsakomybę už ligonį, juk po ceremonijos niekas nesibaigia, kai kada gydymas užtrunka. Be to, tai brangu. Tik velnias neima pinigų, jis ima ką kita...
Man gyvenimas džiunglėse buvo vertinga patirtis. Ko nesuvokiau ten, suvokiau grįžusi. Dabar žinau: holodinamika pažinimo ribas praplečia laipteliu, o šamanizmas – dviem arba trimis. Plėsti savo suvokimą patariu nuo pirmojo.
Bet juk nereiškia, kad po kelionės tapai šamane?
Jokiu būdu! To, kas perduodama iš kartos į kartą tūkstantmečius, taip lengvai nepasiimsi.
