„Chorų karų“ scenoje tarp gausybės choristų ir chorų vadovų visuomenės dėmesį patraukėte būtent jūs. Ką tokio turite, kad atsidūrėte dėmesio centre?
Sako, kad esu charizmatiška būtybė. Gal... Sako, kažką spinduliuoju. Galbūt... Specialiai to nesiekiau, bet jeigu taip yra iš tiesų, man smagu, kad esu kuo nors ypatingesnė už kitus. Gal kito žmogaus gyvenimo tikslas – būti matomam, apkalbamam, ant rankų nešiojamam. Man to tikrai nereikia. Aš turbūt kaip dažnas žmogus galėčiau pasakyti, kad populiarumas po kurio laiko ima erzinti, kad pavargsti nuo to, jog tave nuolat seka žvilgsniai, užėjus į parduotuvę aplinkiniai ima baksnotis ir rodyti į tave... Aš tiesiog dirbu savo darbus ir į tą gausybę staiga užgriuvusio dėmesio stengiuosi nereaguoti.
Neapmaudu, kad tiek metų dirbote Kauno technologijos universiteto studentų choro „Jaunystė“ chorvede, tiek jėgų atidavėte muzikai, bet kad taptumėte žinoma, geidžiama, kviečiama, užteko vos pasirodyti televizoriaus ekrane?
Ne veltui sako, kad televizija – visagalė. Ji gali tave ir suvalgyti, ir iškelti. Taip yra turbūt todėl, kad televizija – prieinamiausias informacijos šaltinis. Seniau žvaigždės buvo teatro žmonės, menininkai, o šio amžiaus tendencija – žvaigždės iš televizoriaus. Aišku, plačiajai visuomenei mano choras ir jo veikla buvo mažiau žinomi, bet mes ir neturėjome tikslo siekti tokio populiarumo.
Viename interviu prasitarėte, kad choras „Jaunystė“ jums – lyg didelis, sudėtingas ir sunkiai auklėjamas, bet visgi savas vaikas.
Taip ir yra: savas vaikas geriau klauso, o „Jaunystė“ geriau dainuoja (juokiasi).
Savo choristams negailite visokiausių epitetų. Ar jie neįsižeidžia pavadinti „ariogalomis“?
Na, „ariogalomis“ labai retai kada išsprūsta pavadinti. Net nežinau, kodėl tas žodis prilipo: tikrai nieko bendra neturi su Ariogalos miestu. Užtat „goželiais“ tikrai neretai pavadinu. Daug kas klausia, kas tie „goželiai“. Mano Mamulė, kai ką nors darydavau išsiblaškiusi ar praklausydavau, visada sakydavo: „Na, ir goželis!“
Įdomu, griežta ar nuolaidi vertintoja būsite naujajame televizijos projekte „Šeimų dainos“?
Net neįsivaizduoju. Juk projekte dalyvaus ir ne viena mano pažįstama šeima... Sunkus laukia darbas. Sunkus ir tam, kurį vertina, ir tam, kuris vertina. Bet turėsiu juk būti teisinga, nedalysiu pliusų tik už gražias akis... Turbūt man bus svarbiausia, kad šeima spinduliuotų. O ką – tegu jau ji nusprendžia.
Dažniausiai vadovaujuosi taisykle: „Mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią.“ Jeigu tu žmogų myli, stengiesi, kad iš jo kas nors gero išeitų.
Na, turėtų pagelbėti jūsų, kiek girdėjau, „kietas“ charakteris...
Nežinau, kodėl mane laiko „kieta“ moterimi. Gal mano balso tembras klaidina, gal kartais per griežtai ką nors pasakau... Gal neleidžiu savo choristams per daug atsipalaiduoti, gal moku į kumštį suimti visą tą „govėdą“ žmonių... Bet tikrai nesu koks monstras ar kietos širdies žmogus. Dažniausiai vadovaujuosi taisykle: „Mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią.“ Jeigu tu žmogų myli, stengiesi, kad iš jo kas nors gero išeitų. Būti „kieta“ moterimi paprastai priverčia aplinkybės. O toks darbas kaip mano tiesiog reikalauja tvirtumo ir konkretumo.
Toks jausmas, kad jūs niekada nebūnate silpna, neraudate kam nors ant peties...
Oi, mane menkiausias dalykas gali pravirkdyti! Būna, kūrinį diriguoji, o akys – pilnos ašarų. Be to, kiekvienam žmogui pasitaiko ir liūdnų dienų, ir prasta nuotaika apninka. Tik džiaugiuosi, kad man taip būna retai.
Apkūnūs žmonės paprastai slepiasi po gausybe kompleksų ir į sceną lipti vengia. Jūs jų neturite ar pavyko nugrūsti kuo giliau?
Neturiu kur pasislėpti (juokiasi)! Be to, ne vien „kūduliai“ ir „lieknuliai“ karaliauja scenoje. Ypač daug pasaulinių žvaigždžių yra „burbuliukai“.
Esate garsaus vargonininko, chorvedžio, kompozitoriaus Pranciškaus Beinario ir dainininkės Danguolės Bereckaitės–Beinarienės dukra. Kiek įtakos tėvų veikla turėjo renkantis profesiją?
Buvau ketvirtas vaikas iš penkių. Mama planavo tapti operos soliste, bet tarybiniais laikais vargonininko žmonos į savo terpę „operistai“ nelabai norėjo priimti... Galiausiai likimas taip sudėliojo, kad vietoje vieno planuoto vaiko tėvų šeimoje vienas po kito gimė penki. Mama „pasišventė“ šeimai, tapo namų šeimininke, visas vadžias paėmė į savo rankas. O tėvas atsidavė muzikai. Ji nuo vaikystės skambėjo mūsų namuose, su tėvais nuolat eidavome į bažnyčią. Natūralu, kad trys iš penkių vaikų pasukome į muziką.
Kad tapau chorvede, irgi lėmė likimas. Buvau smuikininkė, bet kadangi viena auginau dukrą, negalėjau išvažiuoti mokytis į Vilnių. Kaune tuo metu styginių katedros nebuvo. Man teko per mėnesį apsispręsti ir visiems laikams pakeisti savo planus. Pasirinkau naują tuo metu specialybę – chorinį dirigavimą ir vargonus.
Kas dabar telpa į sąvoką „mano šeima“?
Mano šeima yra visi tie, kas man artimiausi: dukra Marija, šuo Bosas, trys broliai, sesuo su šeimomis ir mylimi žmonės. Asmeninio gyvenimo per daug viešinti nemėgstu. Tik tiek, kad ištekėjusi nebuvau, dukrą Mariją auginau viena. Ji, ką tik sulaukusi pilnametystės, yra antro kurso Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto studentė.
Jeigu ne muzika ir chorvedyba, kuo būtumėte tapusi?
Bijau fantazuoti, bet norėčiau turėti savo bariuką. Ten rinktųsi įvairaus amžiaus linksmi žmonės, kurie galėtų išgerti gero viskio ar bokalą alaus. Suvalgyti kokį „spešil“ kiekvienam padarytą kepsniuką ar skanumyną. Gal dar papapsėti pypkutę ar sutraukti cigarą...
Girdėjau, kad turite kredo: „Didžiausias gyvenimo džiaugsmas – jausti, kad gyveni ir esi reikalingas kitiems. Šypsokis, ir tau visi šypsosis.“ Bet juk tokiais žodžiais vadovautis kasdien – labai sunku...
Tiesiog tai reikia daryti per daug negalvojant. Tada gyvenimas bus tikrai džiaugsmingas!
