Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Darius Songaila: „Geras krepšininkų gyvenimas, tik – neilgas“ (papildyta rugsėjo 23 d.)

Darius Songaila
Butauto Barausko nuotrauka / Darius Songaila
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Astrologė Palmira Kelertienė vienoje televizijos laidoje ragino: „Kuo dažniau į krepšinio aikštelę leiskite Darių Songailą. Marso planeta jo ženkle lemia sėkmę“. Panašu, kad žvaigždės Dariui Songailai (33) ir šiaip nešykšti malonių, – milijoniniai kontraktai NBA klubuose, lietuvių aistruolių pagarba ir dvi mylinčios širdys namuose Šiaurės Karolinoje – žmona Jackie ir dukrelė Meilė.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Džiaugiesi, kad šį rudenį žaidi čia, gimtinėje?

Aišku! Juk tiek laiko nebuvau. Ir tėvus smagu pamatyti, ir rinktinės vyrus. Rinktinėje atmosfera šilta, draugiška – kaip visada. Nors vyrai visi – tokie skirtingi! O juk su daugeliu vienu metu žaisti krepšinį pradėjome. Dabar Šaras (Šarūnas Jasikevičius – red. past.), Kaukėnas po pasaulį išsimėtę, kai susitinkame, yra apie ką pasikalbėti, pajuokauti.

Ir pasišaipyti tikriausiai? Tau kliuvo nuo bičiulių dėl barzdos?

Aha, iš pradžių, bet dabar jau paliko ramybėje.

Gal barzda buvo lažybos?

Na, ir kodėl visiems rūpi – su barzda aš ar be?! Jokios lažybos, tiesiog baigėsi sezonas, vasarą norėjosi patinginiauti. Juk nuobodu kasdien skustis, tai liko ir liko.

Šią vasarą metams sukirtote rankomis su Turkijos Stambulo „Galatasaray Café Crown“ klubu. Kraustotės į Europą?

Net nežinau, ar taip bus geriau. Paskutinį kartą Europoje žaidžiau prieš devynerius metus. Gana ilgas laikas... Gal kas nors bus pasikeitę, sistema nauja. Amerikoje mes įpratę. Ir prie amerikietiško gyvenimo būdo, ir prie NBA taisyklių. Pažiūrėsim...

Bent jau namai dabar bus arčiau?

Na, mama tikrai apsidžiaugė. Trina rankomis: dabar į Turkiją atostogauti skrisim.

O kaip išvis nuspręsti, kas tau geriau? Kokiame klube nori žaisti, kokiame – ne, kuris tau tinka, o kuris – ne?

Šį sezoną man taip sukrito kortos: baigėsi kontraktas, sezonas toks bjaurus, NBA lokautas, nelabai norėjosi sėdėti Amerikoje ir laukti velnias žino ko. Aš noriu žaisti!
Pasirašiau sutartį su turkais, nebereikia sukti galvos. Vasara buvo rami ir lokautas daugiau neberūpi.

Paskutinį kartą Lietuvos rinktinėje tave matėme 2008-aisiais. Dabar visi taip kalba: kol nebuvo pergalių, niekas ir nenorėjo žaisti rinktinėje, o po pernykščių medalių vėl visi grįžo.

Ką reiškia – niekas nenorėjo?! Labai abejoju dėl to nenoro, tiesiog kiekviena vasara – skirtinga. Ir sveikata visokia būna, ir šeimos situacija... Aš nekreipiu dėmesio į tai, ką žmonės kalba, praleidžiu pro ausis. Juk visada elgiesi taip, kaip tau geriau, o ne galvoji, ką kiti apie tavo poelgį pasakys.

Šį sezoną tau neteko daug žaisti. Turėtų būti bjaurus jausmas...

Sunku. Guodė tik tai, jog žinai: padarei viską, ką galėjai, o tai, kas vyksta, priklauso jau nebe nuo tavęs.

Kartu su komandos draugais save visą atiduodi per treniruotes, o kai prasideda spektaklis, išbėgi ne tu, o jie?..

Treniruodavausi lygiai tiek, kiek visi, tačiau NBA treniruotės nėra tokios reikšmingos. Gal sezono pradžioje treneris ir spaudžia stipriau, bet pabaigoje visos jėgos atiduodamos varžyboms. O jų daug, kartais penkerios per savaitę.

Gal tuomet daugiau laiko turėjai šeimai?

Visai ne! Daugiau laiko aš turėjau fizinio rengimo treneriui (šypsosi). Žiemą, per Visų žvaigždžių savaitgalį, gavau keturias laisvas dienas. Pavyko grįžti į namus Šiaurės Karolinoje. Netgi pamedžiojau! O šiaip – tvarkaraštis kaip visos komandos. Nesvarbu, žaidi ar sėdi ant suolo. Ir laisvalaikis toks pats, nuėjai, pavalgei su komandos draugais ar šeima.
Filadelfija – visai neblogas miestas. Iš pradžių lyg ir neaiškus, bet kuo toliau, tuo mielesnis jis man atrodė. Apsigyvenome miesto centre, netoli Nepriklausomybės aikštės, puiki vieta.

Pastaruoju metu tavo klubai, namai ir miestai keitėsi itin greitai. Atrodo, kiekvieną kartą reikia priprasti, priimti naujas taisykles.

Taisyklės visur tos pačios, juk nedaug kas pasikeis, jei iš Kauno pervažiuosi į Vilnių. Taip ir Amerikoje. Kalba ta pati, kelio ženklai tie patys, įsikuri, prisitaikai, surandi kelius, kaip greičiau treniruočių salę pasiekti, apsižiūri, kur geriausios parduotuvės, kuriuose restoranuose maistas skaniausias. Paprastai naujo buto prižiūrėtojas visus tuos dalykus papasakoja, lankstinukų duoda.

Filadelfijoje, į kurią nukeliavai praėjusį sezoną, įsikūrėte bute. Kodėl neišsirinkote kokio namo?

Namai visi buvo už miesto. Pamenu, Čikagoje taip gyvenome. Jackie laukėsi Meilės, man treniruotės, kiek daug laiko sugaišdavau važinėdamas pirmyn atgal! Vašingtone trejus metus gyvenome mieste, labai patiko. Viskas arti, nereikia važiuoti per visą miestą, kad pavakarieniautum, o paskui – atgal. Užsinorėjai su žmona taurę vyno išgerti – penkios minutės taksi ir vietoj.

Jacke miesto centre Meilei randa kokį parką pažaisti, pasivaikščioti?

Jos labai daug vaikšto, ir šunį yra kur vedžioti.

Na, kiek teko patirti, Turkija gerokai skirsis nuo sterilios Amerikos. Tavo žmonai nebus lengva įprasti...

Bet ji jau gyveno Rusijoje! Irgi nebuvo lengva. Pirmą kartą iš savos šalies – ir į Rusiją.
Jos nesiruošia į Stambulą visiems metams. Meilė šį rugpjūtį pradėjo lankyti parengiamąją klasę. Jos atskris pas mane savaitgaliais, aplankys per atostogas ir šventes. O aš irgi turėsiu ką veikti, tikiuosi, treniruočių bus daug ir varžybų. Prieš jas nė nebūni namie, tenka gyventi viešbučiuose.

Susėdote abu ir taip nusprendėte?

Dėl Meilės. Jai būtų sunku keisti mokyklą, draugus, nesinori vaiko tampyti.
Toks yra krepšininkų gyvenimas ir kaina, kurią turi susimokėti. Geras gyvenimas, tik neilgas (šypteli). Dešimt metų – ir viskas! Žaidi, kol gali, taigi, tenka pakentėti ir nekreipti dėmesio į laikinus nepatogumus. Aš jau devintus metus žaidžiu krepšinį. Kiek čia man liko... Na, gal trys ar keturi sezonai, ir viskas.

Krepšininkų žmonoms nėra lengva. Juk jos savo vyrams padeda daryti karjerą, o pačios lyg ir lieka šešėlyje?

Einame ranka rankon. Dėl to, kad darome karjerą, joms gyvenimas yra lengvesnis, nereikia eiti į darbą, gali daug laiko skirti sau ir vaikams.

Ar Jackie niekuomet nepurkštauja: o gal eičiau dirbti?

Yra buvę visokių užuominų: gal parduotuvę atidaryti, gal mokytis... Tačiau kai kraustaisi iš vieno miesto į kitą, nieko rimtai ir nesiimi. Juk mudu ilgiausiai viename mieste esame gyvenę trejus metus. Pradėsi ką nors, žiūrėk, jau reikia baigti.

Labai įdomu, kaip jūs nusprendžiate, kokius daiktus palikti, o kokius pasiimti į naujus namus?

Vežiesi tik tai, ko reikia, o ko trūksta – nusiperki.

Tačiau juk esama kokių nors sentimentus keliančių dalykų – dovanų, paveikslų, iškovotų taurių...

Mes tikrai kol kas tokiais daiktais neapsikrauname. Paveikslai kabo namuose, kartu keliauja technologijos – kompiuteriai, ipadai, dar keletas drabužių, ir viskas. Butuose, kuriuos nuomojamės,  paprastai būna viskas, ko reikia.

Ar, kaip tu sakai, susėdę prie taurės vyno, pasvajojate apie laiką, kai galėsite gyventi tikruose namuose?

Mūsų tikri namai – Šiaurės Karolinoje. Šis sezonas buvo trumpas, varžybos greitai pasibaigė, taigi, turėjome net du mėnesius. Savaitę buvom išlėkę atostogų, o visą kitą laiką – namai.

O ką juose veikėte?

Kai parvažiuoju, reikia namą apžiūrėti, aplinką. Su Meile žaidžiu. Gyvename prie pat ežero, turim ką veikti – maudomės, su Meile žvejojam. Ji visas mano žuvis ištraukia (juokiasi). Jokios miesto nostalgijos. Smagu pasislėpti nuo šurmulio.

Ar Meilė susikalba su seneliais, kai atvyksta pasisvečiuoti į Lietuvą?

Ji moka paprastus žodžius: „kišk koją, ranką“, „duok bučkį“, „nori valgyti?“ Meilė su Jacke kalbasi angliškai, darželyje, dabar mokykloje vaikai irgi taip kalba, o aš – vienas, sunku atsilaikyti. Kartais ji manęs prašo, kad pamokyčiau lietuviškų žodžių. Gal kada, kai daugiau būsiu namie, mudu imsimės šito reikalo.

Apie antrą vaikelį negalvojate?

Vienu metu lyg ir svarstėme, bet taip ir liko... O dabar ir vėl – aš Europoje, Jackie Amerikoje. Koks čia vaikų auginimas po vieną.

Ką pasižadėjai, jei Europos čempionate laimėtumėte auksą?

Nieko. O ką čia žadėti?

Ar bent tiki kokia nors pergale?

Kolektyvas labai geras. Žaidžiam namuose, vadinasi, galimybių ką nors gražaus nuveikti turime. Tik reikia veikti!

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką