Dabar populiaru
Publikuota: 2013 sausio 27d. 17:00

Darius Udrys: „Esu tikrovės jaunikis“

Darius Udrys
Gedmanto Kropio/ „Žmonės“ nuotr. / Darius Udrys

Jei plepėtum su juo niekus populiarioje Vilniaus vyninėje ar madingame restorane, o paskui sumanytum paklausti, ką jis veikia, dailaus, stilingo vyro pareigos galėtų išgąsdinti. Amerikoje gimęs, augęs Europos humanitarinio universiteto prorektorius, politikos mokslų daktaras Darius Udrys (40) nė iš tolo neprimena oficialių, akademinių, Lietuvos ateitimi susirūpinusių vyrų. Tiesą sakant, ateitis jam irgi rūpi, tačiau, metęs rimtas kalbas, Darius galėtų lengvai susukti galvą bet kuriai moteriai ar merginai.

„Vilnius yra maloniai jaukus...“ – sako Darius, prieš beveik dvejus metus Kalifornijos saulę ir Los Andželo skruzdėlyną iškeitęs į šlapias Vilniaus gatves. Jis neilgai svarstė, gavęs pasiūlymą dirbti iš Minsko į Vilnių persikėlusiame Europos humanitariniame universitete: „Universitetas ieškojo plėtros specialisto, o aš visada galvojau apie gyvenimą Lietuvoje. Gavau darbą, man nereikėjo gaišti laiko tiesiog klaidžiojant gatvėmis ir ieškant, kuo užsiimti. Kas gali būti geriau?!“ 

JAV Mičigano valstijoje gimęs, tikina ryšį su Lietuvą visada jautęs. Gal kad per karą iš Lietuvos pasitraukę jo seneliai, o vėliau ir tėvai savo šeimoje itin saugojo lietuvių kalbą bei tradicijas. „Vieta, kurioje augau, nebuvo itin liberali, – prisimena vaikystę. – Pamenu kaimyną, kuris, susibaręs su tėvais, pasiūlė: „Važiuokite atgal į tą savo Ukrainą, iš kur atvažiavote!“ Ar Ukraina, ar Lietuva – daug kam buvo vienodai. Dažnai tekdavo klasiokams aiškinti, kas yra Lietuva, – žemėlapiuose ar vadovėliuose tokios šalies juk nebuvo. Viena didžiulė Sovietų Sąjunga...“

Galima manyti, kad Dariaus pasirinkimą tapti politologu tokios kalbos ir lėmė. Sako buvę įdomu suprasti, kuo skiriasi politinės sistemos ir kokią įtaką jos daro žmonių laimei bei sėkmingam gyvenimui. Baigęs politikos mokslus Hilsdeilio koledže, kur dėstė Lietuvoje gerai žinomas politologas Aleksandras Štromas, vėliau gavęs magistro ir daktaro laipsnius Klermonto universitete, studijavęs Vokietijos politiką ir vokiečių kalbą Bonoje, planų persikelti į Lietuvą nepuoselėjo, tačiau likimas juk turi savo užgaidų. O Darius joms ir nesipriešina: „Esu laimingas ten, kur esu. Buvau laimingas Kalifornijoje, dabar – Lietuvoje. Juk laimė – daugiausia vidinė nuostata.“ 

Pirmą kartą į Lietuvą jis atvyko šešiolikos, 1988-ųjų žiemą. Iš to laiko sako prisimenantis neįprastą anglių kvapą ir nuostabą, kad lietuviai vis dar kalba lietuviškai. Vilniuje tuomet Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos moksleivis pašėlo kaip reikiant. Grupės „Musmirė“, kurioje grojo smuiku ir klavišiniais instrumentais, į Vilniaus sporto rūmus pažiūrėti susirinko apie penkis tūkstančius žmonių. „Iš tikrųjų „Musmirė“ buvo tik viena iš koncerto „Svečiuose pas „Antį“ dalyvių, – savo, kaip muzikanto, praeitį prisimena vyriškis. – Kitą vasarą mes dalyvavome muzikos festivalyje „Lituanica“, apie mus parašė žurnalas „Moksleivis“.“ 

Iš anų laikų Darius atsimena susipažinęs su Andriumi Mamontovu, grupės „Bix“ nariais, „Anties“ dainininku Algirdu Kaušpėdu, panku Atsuktuvu – Nėriumi Pečiūra. „Gal dar kada grįšiu prie muzikos“, – nusijuokia ir prasitaria vis dar mėgstantis kompanijose pagroti ir padainuoti. 

Kad Lietuvoje vakarėliuose jau retai kas dainuoja... 

Reikia tik paraginti! Ir nesidrovėti. Nejau visi turime skambėti kaip profesionalai?! Aš mėgstu dainuoti, o ką galvoja kiti, man nelabai rūpi. Neturiu egzistencinės baimės – ką pamanys kiti. Man atrodo, kad tokių baimių turintys žmonės gyvenime praleidžia labai daug galimybių. 

Man norėjosi ne vien pažinti ją iš tėvų ir senelių pasakojimų, bet ir pačiam suprasti, kas yra tikroji Lietuva.

Atvykti į Lietuvą ir čia dirbti buvo viena iš jų? 

Man norėjosi ne vien pažinti ją iš tėvų ir senelių pasakojimų, bet ir pačiam suprasti, kas yra tikroji Lietuva. Labai padėjo darbas Prahoje, „Laisvosios Europos“ radijuje, – kasdien bendraudavome su klausytojais Lietuvoje, dažnai čia atvykdavau, aplankydavau gimines, draugus, rengdavau reportažus. Dabar gal skambės dramatiškai, bet, pirmą kartą išvažiuodamas, žiūrėjau pro traukinio langą į pralekiančius laukus ir miškus. Apėmė keistas graudumas – juk aš irgi šiai vietai priklausau, čia mano šaknys, iš čia esu, bet negalėjau čia būti...

Viskas lyg užkerėta – miškai, pievos, upės, apie kurias dainavo močiutė, miestai, apie kuriuos pasakojo senelis. Lyg vandeny matai atspindį, kas vyko tavo šeimai, – mano teta juk niekuomet taip ir nebeišvydo savo vyro. Bėgdama nuo sovietų, įsėdo į paskutinį traukinį, jis išvežė ją ir močiutę iš Lietuvos, o vyras – nespėjo... Ir niekas tuomet juk nemanė, kad nebegrįš. Vaikystėje tas apsėdimas Lietuva buvo keistas, o dabar aš suprantu, kodėl seneliai taip jautėsi. Jie išvyko visiškai nesitikėdami, kad likimas juos nublokš taip toli, atskirs nuo tėvynės visam laikui. Ir vis dėlto puoselėjo viltį, jog vaikai ar anūkai kada nors gal sugrįš. 

Jūs turite dvigubą pilietybę. Jei rūpinotės gauti lietuvišką pasą, argi nesvarstėte galimybės čia apsigyventi visam laikui? 

Neslėpsiu, norėjau turėti tokią galimybę. Bet ką reiškia – visam laikui? Mano specialybė nišinė, tenka važiuoti, kur esama galimybių įsidarbinti. Be abejo, gyventi ir dirbti čia man, lietuviui, yra malonu. 

Betgi daugybei lietuvių Amerika yra svajonių šalis?!

Be abejo, Amerikoje augti ir gyventi buvo ir yra gerai. Toje šalyje vertinami ir palaikomi kūrybiški, verslūs, iniciatyvūs žmonės. Bet aš gerai jaučiuosi ir Lietuvoje. Man įdomu stebėti šalies pažangą ir pačiam prie jos prisidėti. Žinoma, žmonės galėtų sakyti: ir ko jam čia reikia? Atstumti mane. Betgi ne, priima. 

Gyvenate čia jau dvejus metus. Vis dar jaučiatės svetimas?

Nesijaučiu ir nesijaučiau, bet tai nereiškia, kad visi yra tokie, kokius lietuvius norėčiau matyti, priimti ir su kokiais draugauti. Žinau, kad kai kurie mano draugai litvakai (litvakai – Lietuvoje gyvenę žydai ar jų palikuonys – red. past.) nesijaučia gerai. Ir gėjai... O man norėtųsi, kad artimi žmonės gyventų komfortiškai, nors ir kokia būtų jų tapatybė ar požiūris. 

Lietuviai gerbia žmogų, kuris moka lietuvių kalbą. Pastebėjau dar vieną polinkį – pernelyg greitai rūšiuoti žmones. Lyg kiekvieną kartą būtų privalu identifikuoti, tai svetimas ar savas, o svetimą identifikavus – nuo jo kaip nors atsiriboti. Ypač jei išgirsta kitokią kalbą ar pastebi akcentą. Man toks rūšiavimas pernelyg netrukdo – galbūt nuo vaikystės pripratau būti kitoks ir to visiškai nesidroviu. Esu tokia buldozerinė asmenybė, nesustoju, nebėgu nuo žmonių, netgi jei pajuntu jų įtarumą. Jei vienas ar kitas nenori bendrauti, dar juk nereiškia, kad privalau pasišalinti. 

Įdomu, ar laisvalaikiu Vilniuje randa ką veikti didmiestyje gyventi įpratęs vyriškis? 

Žinote, kas man smagiausia? Kad Vilniuje gali sutikti tiek daug žmonių ir greitai susibėgti. Los Andžele turi viską planuoti iš anksto, tartis, paskui ilgai važiuoti iki susitikimo vietos. Čia žmones sutinki visai netyčia, nesitaręs ir kuo puikiausiai kartu praleidi laiką. Vilnius – jaukus miestas, jame daug vietų, kur gali susitikti su draugais. Mėgstu lietuvišką kaimo turizmą, pirtį prie ežero, laužą, kepamos gardžios lietuviškos kiaulienos kvapą, „Trejas devynerias“.

Mėgstu atsipalaiduoti SPA, savaitgalį kartais nulekiu prie jūros, kad ir rudenį ar žiemą, kai ramu ir ypač gaivu. Manau, kad Ventės Ragas yra labai graži ir daugelio neatrasta vieta, o Panemunės kelias – žavingas ruožas, kuris turėtų būti labiau išnaudojamas. Praėjusią vasarą važiavau su tėvu, kalbėjomės apie tai, kad čia norėtųsi matyti dailės ar amatininkų studijų ir pakelės parduotuvėlių, parduodančių vietos produktus, kad būtų galimybių paplaukioti laiveliu ar Seredžiuje dalyvauti kokiame nors obuolių festivalyje. Gražu, kad Panemunės dvarai restauruojami, o Raudondvaryje netrukus pradės veikti meno inkubatorius, tačiau kol kas viskas dar gana apmirę. 

Tuo keliu lėkėte kabrioletu, kurį atsigabenote iš JAV? 

Jis, kaip ir baldai, į Lietuvą atkeliavo laivu. Nedaug savo automobiliu važinėju, nes gyvenu Vilniaus centre. Pėsčiomis – greičiau, bet savaitgaliais, kai tik galiu, stengiuosi ištrūkti iš miesto. Kalifornijoje darydavau tą patį. 

Į Vilnių atvykote vienas? Be šeimos? 

Amerikoje buvau vedęs. Mano buvusi žmona – lietuvė iš Punsko. 

Viena, kas tikrai nepatinka, – kad santuokiniame gyvenime vienas ima taip dominuoti, jog jokiam kitam tiesiog nebelieka vietos. 

Kodėl išsiskyrėte? 

Žinote, kai dviejų žmonių santykiai yra labai artimi, juos sunku išlaikyti tokius pat, nepasikeitusius, vieno lygio. Anksčiau ar vėliau suvokimas, nuomonės pradeda skirtis. Visada maniau, kad, kartą susituokę, žmonės privalo likti kartu visą gyvenimą, kas beatsitiktų. Tačiau realybė privertė kai kuriuos dalykus apsvarstyti iš naujo. Vaikų mes neturėjome, išsiskyrėme labai draugiškai, be didelių dramų. 

Na, lietuviai dažnai dar taip nemoka... 

Negąsdinkite manęs! Ar privalau tai turėti mintyse, bendraudamas su lietuvėmis (juokiasi)? 

Nejau tokios dar nepasitaikė? Juk kai atvažiuoja dailus, išsilavinęs amerikietis, jos turėtų lyg musės prie medaus lipti prie to objekto... 

O aš ir nesipriešinu būti objektu, tačiau šiuo metu norėčiau laisvai draugauti, ekskliuzyvinių santykių su vienu žmogumi neieškau. Todėl ir negalvoju vėl bristi į santuoką. Ne dėl to, kad mano asmeninė patirtis santuokoje buvo bloga, anaiptol... Bet viena, kas tikrai nepatinka, – kad santuokiniame gyvenime vienas ima taip dominuoti, jog jokiam kitam tiesiog nebelieka vietos. 

Tiesą sakant, kai įpranti gyventi vienas, darosi vis sunkiau ir sunkiau į savo gyvenimą įsileisti kitą žmogų... 

Nežinau, kaip bus po keleto metų, bet dabar mėgaujuosi socialiniu gyvenimu, turiu draugų, noriu pažindintis su vis naujais žmonėmis ir visai negalvoju užsidaryti šeimoje. Mėgstu turėti laiko sau, kai galiu pabūti vienas. 

Betgi taip neįdomu sau gamintis valgį ir dengtis didelį stalą gražiame bute... 

Kodėl neįdomu?! Puikiai moku užsiimti. O gaminti man iš tiesų patinka! Darau tai su malonumu, be to, tik šitaip iš tiesų žinai, ką valgai. Ne visada valgau vienas, dažnai pasikviečiu giminaičių ir draugų. Pirmieji mano virtuvės eksperimentai prasidėjo dar paauglystėje – kartais norėdavosi kitokio maisto, nei gamindavo tėvai. Dar moksleivis dirbau smuikininku viename itališkame restorane. Virtuvės šefas netrukus su manimi pradėjo dalytis savo receptais, mokyti ir rodyti. Mes daug kalbėdavomės apie maistą. Nuo šešiolikos keletą metų nevalgiau mėsos, išmokau gaminti vegetariškus patiekalus. Paskui vegetarizmą mečiau. Tuomet, kai išmokau atskirti gerą mėsą nuo blogos (juokiasi).

Esu kartą apie jus girdėjusi: Vilniuje atsirado naujas svajonių jaunikis – protingas, išsilavinęs, stilingas ir turtingas... 

(Kvatoja.) Nejaugi tikrai taip kalba?! Ką gi, nesakysiu, kad man nepatinka moterų dėmesys. Tik iš tiesų aš – ne svajonių, aš – tikrovės jaunikis. Noriu, kad jos mane mylėtų tokį, koks esu, o ne tą – įsivaizduojamą, iš nuotraukų.

„Žmonės“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką