Europos čempionate įvykdėte savo planus?
Pasirodymas pranoko lūkesčius! Juk su Isabella šokame vos penkis mėnesius. Dar visokios traumos... Vasarą ji man pačiūža perrėžė ranką, sausgyslę teko siūti, paskui Austrijoje patempiau kojos raiščius. Turiu saugotis, juk mano kūnas – mano pinigai.
Turėtų būti keistas jausmas dešimt metų pragyvenus Amerikoje atstovauti Lietuvai?
Daug kas manęs šito klausia. Gal patriotas esu? Atrodo, nieko tokio, o staiga širdyje – kažkoks jausmas... Ir žinias lietuviškas pažiūriu internete, ir paskaitau, kas čia vyksta, ir pasidomiu, kaip krepšininkai žaidžia. Sunku paaiškinti. Lygiai, kaip ir tai, kas vyksta varžybų dieną. Prabudęs pagalvoji: tai TA diena. Treniruojiesi, valgai, ilsiesi, eini pasivaikščioti, stengiesi nieko negalvoti, imi pačiūžas, važiuoji autobusu į čiuožyklą ir staiga tik kyla kyla... Apsimauni pačiūžas, iščiuoži ant ledo – viskas, mano laikas atėjo. Penkios minutės ir – startas.
O paskui?
Jei viskas gerai, nėra ko nerimauti, jei prastai, pyksti ant savęs, ant tų, kurie vertina.
Šveicarijoje buvo žiauriai šalta, tokioj šaltybėj niekuomet nesu čiuožęs. Ledo arenoje buvo šalčiau nei lauke, užtat žiūrovų ir nesusirinko. Supratau, kad nenorėčiau gyventi Šveicarijoje. Graži šalis, bet – ne mano.
O kur norėtum?
Ten, kur šilta... Gal Havajuose? O gal Lietuvoje? Ten, kur mano šeima, kur darbas.
Galiu pasakyti, ko nepasiilgstu. Kai užkabinėja, kai alkūnėmis stumdosi prekybos centre. Naglumo ir minčių, kad tavo automobilį gali apvogti.
Iš Lietuvos išvažiavai prieš dešimt metų, dabar gyveni Detroite, koks gimtinės prisiminimas labiausiai įsirėžęs į atmintį?
Anksčiau dar užplūsdavo nostalgija, prisiminimai, o dabar – nieko. Gal būtų visai kitaip, jei tėvai gyventų Lietuvoje. Kartais prisimenu čionykštes vasaras, jei neturėčiau draugės, galėčiau sakyti, kad dar – gražias lietuvaites.
Na, draugė juk lietuviškai nesupras...
Vis tiek – nesąžininga. Galiu pasakyti, ko nepasiilgstu. Kai užkabinėja, kai alkūnėmis stumdosi prekybos centre. Naglumo ir minčių, kad tavo automobilį gali apvogti.
Suprantama, į Ameriką išvažiavai čiuožti, o kodėl ten persikelti nusprendė tėvai?
Gal geresnio gyvenimo ieškojo? Aš irgi prisidėjau prie jų apsisprendimo. Labai džiaugiuosi, kad jie dabar netoli – keturios valandos automobiliu – Čikagoje. Mažiausiai kartą per mėnesį juos aplankau.
O kaip dažnai aplankai savo draugus?
Susitinkame keletą kartų per savaitę, važiuojame pietauti, savaitgaliais žaidžiame boulingą. Ar vaikštome į klubus? Ne...
Turiu daug draugų rusų, dabar treniruojuosi su olimpiniais čempionais. Jie nusipirko kotedžą, siūlė drauge gyventi, pas mus įprasta nuomotis iš pažįstamų. Ten, kur dabar gyvenu, man nepatinka. Aplinkui – daugybė indų, nebegaliu pakęsti kario kvapo. Tik svarstau, ar man vienam verta nuomotis didelį plotą?
O tavo draugė?
Ji gyvena su tėvais. Lai ir gyvena, taip patogiau, tėvai iš jos užmokesčio už nuomą ir maistą neima. Jei pradėtume gyventi drauge, išlaidas tektų dviese dalytis.
Suprantu, kad tavo draugė – visai ne ta, su kuria matėme šokant Europos čempionate?
Visai ne ta, nors jai – irgi devyniolika ir ji irgi čiuožia.
Nejau čiuožėjai neturi laiko mylimųjų paieškoti kur nors kitur, ne ant ledo?
Aktoriai irgi taip sako: oi, tik nenoriu aktorės! Oi, nenoriu čiuožėjos, bet, žiūrėk, jau ir draugauja. Man tai atrodo puiku, juk turime tiek daug bendro. Čiuožėjas supras kitą čiuožėją, o ir dėl partnerių nekels skandalų. Iš tiesų Amerikoje sunku susipažinti, laisva šalis, milijonai žmonių, merginos bijo prisileisti nepažįstamus vaikinus. Lietuvės gerokai drąsesnės. Pastebėjau tai praėjusį kartą, kai buvome Vilniuje, su Dainiumi Zubrumi ir jo broliu Audriumi lankėmės klubuose.
Ar judviem su drauge niekuomet nekilo minties pamėginti kartu čiuožti?
Ne, ji turi savo partnerį, nesirengiu ardyti jų poros. Madison kilusi iš Havajų, o mes su Isabella abu blondinai, tinkam vienas kitam, tikri europiečiai.
Iš tiesų Amerikoje sunku susipažinti, laisva šalis, milijonai žmonių, merginos bijo prisileisti nepažįstamus vaikinus.
Kai žiūri į tave, irgi į lietuvį nebesi panašus. Kažkoks atviresnis, laisvesnis...
Masažuotojas šiandien man sakė, kad jau kalbu su akcentu, ar tikrai?
Toks vos vos juntamas...
Gal todėl, kad lėtai kalbu, kad galvoju, ką pasakyti?
Kas tau dar, be čiuožimo, rūpi?
Keliauti labai patinka, matyti skirtingas šalis, sutikti vis kitų žmonių, pažinti įvairias kultūras. Dabar patinka leisti laiką su drauge, filmus žiūrėti, žaisti boulingą, patinka grįžti į Čikagą.
Ar tuomet, kai pradėjai čiuožti, norėjai būti geriausias?
Kuo toliau, tuo dažniau mane tokios mintys aplanko.
Abu čiuožėjai šito, matyt, turi norėti? Kaip rasti tobulą antrąją pusę?
Ne vienas renkiesi, padeda treneriai. Kvieti visas, kurios yra geros, mėgini čiuožti, žiūri, ar kojos gerai dėliojasi, ar aukštis tinkamas. Mėginau čiuožti su ruse Europos čempione, bet nieko neišėjo, o štai su Isabella – viskas puiku.
Bet juk būna, fiziniai duomenys idealiai tinka, o štai žmogus nemielas, ir tiek...
Esama tokių porų. Žmonės ateina kaip į darbą, uždirba didelius pinigus, bet malonumo – jokio. Jie tiesiog nemyli čiuožimo.
O tu myli?
Nežinau, ar myliu, bet čiuožti man labai patinka.
Kaip manai, jei būtum likęs Lietuvoje, ar būtum pasiekęs tokių rezultatų?
Jokių šansų! Juk čia nėra nė vieno trenerio, o berniukai neturi jokios motyvacijos rinktis dailųjį čiuožimą.
