Jis garsėja neįtikėčiausiais deriniais, skonio ir vaizdo precizika, nepaliaujamais kulinariniais ieškojimais. Vos sulaukęs aštuoniolikos Deivydas išvažiavo uždarbiauti – kelias driekėsi į Angliją, Kiprą ir Daniją. Atsidūrė restorane, kur vieną dieną šefui prireikė indų plovėjo rankų, o vaikinas darbo nesikratė – bet ką dirbdamas, teigia Deivydas, turi stengtis būti geriausias.
„Negaliu sakyti, kad aš turiu nerealią uoslę ar skonį. Aš galvoju taip – negaliu užuosti per daug, negaliu sugalvot kažko stebuklingo, bet lyg ir visiems tinka ta mano uoslė ir tas mano skonis“, – sako vaikinas.
Deivydas pripažįsta – buvo toks žmogus, kuris niekam nesakė ne, ir Danijoje dirbo negailėdamas jėgų, dažniausiai vienu metu turėdavo tris darbus, o dviračiu kasdien įveikdavo 60 kilometrų vien tik iš vieno darbo į kitą. Pradėjo mokytis prestizinėje virėjų mokykloje, o praktiką po ilgų paieškų atliko į Michelino žvaigždutę pretenduojančiame restorane.
„Pusę devynių jau būdavau darbe – išsivalęs dantis, susitvarkęs, išsilyginęs – ir pradėdavau darbą. Pirma pertraukėlė būdavo penktą valandą po pietų, pusė valandos būdavo skirta papietauti ar vakarieniauti, išsivalyti dantis, paskambinti ar parūkyti, jeigu rūkai. Tada vėl prasideda servisas. 23 val. mes užsidarom, tris valandas visi šveičia virtuvę ir lekia namo. Anksčiausiai 2 val. nakties būni namuose, turi penkias, šešias valandas pamiegoti ir vėl toliau – tai buvo toks ritmas: penkias dienas per savaitę leki ir pirmus pusę metų aš tik taip ir dirbau. Aišku, paskui supratau, kad aš dar jaunas ir tas dvi dienas dar atidirbdavau kažkur kitur“, – pasakoja D. Praspaliauskas.
Mchelino žvaigždutę restoranas gavo po pusmečio, o Deivydas po kurio laiko patraukė ieškoti naujų iššūkių – į kaimą už kelių šimtų kilometrų nuo Kopenhagos, kur restoranas buvo įsikūręs viename iš keturių kaimo pastatų, o grybus ir žoleles galėdavai pats sussirinkti ankstyvą rytą. Likimas jauno lietuvio neužliūliavo – trumpam grįžęs į Tėvynę Deivydas laimėjo Geriausio Lietuvos virėjo titulą. Grįžęs į Lietuvą su atgaliniu bilietu po savaitės juo nepasinaudojo, tačiau išgirdo daugybę klausimų – kodėl sugrįžęs ir dar pačiame krizės į karštyje.
„Visi sakė taip – gal dar pabūk, pasimokyk. Bet ko laukti – kažkas kitas atvažiuos ir už mane tai padarys, tai nebūtų smagu. O apie restorano atidarymą turbūt 99 proc. sakė – ne, baik tu, aš bandžiau, man neišiėjo, tau irgi neišeis. Gal tik vienas jaunuolis iš Klaipėdos, kuris taip pat turi restoraną, sakė – varyk, čia yra faina, tu dirbi tai, ką tu nori, tu elgiesi taip, kaip tu nori, nuo tavęs viskas priklauso. Tai aš jam vis dar spaudžiu ranką“, – teigia D. Praspaliauskas.
Visuomet žinojęs, kad turės nuosavą restoraną, Deivydas šiandien šypsosi prisiminęs pačią pradžią – patalpas radęs skelbimų portale ieškodamas baro kėdžių namams, neturėjęs nei iškabos, nei alkoholio lizencijos, nei juo labiau – didelių pinigų.
„Pirmas dvi savaites verslas nesisekė. Kitiems nesiseka dvejus metus. Mes po dviejų savaičių sakom – važiuojam! Aišku, buvo žmonių, kurie prisipažino netgi dalyvavę lažybose, kiek laiko mes išsilaikysime“, – prisimena vaikinas.
Restoraną Deivydas atidarė būdamas 23-jų, vis dar studentas. Per pirmuosius metus sako išmokęs 10 kartų daugiau nei Danijoje, nes būtent čia gali sau leisti bandyti dar ir dar kartą, sugadinti ir taisyti. Tuo labiau kad tapti restorano šeimininku reiškia būti ne tik virtuvės šefu, bet ir ūkvedžiu, statybinku, elektriku ir santechniku.
„Iš pradžių mano jaunystė gal kišo koją, nes visi tiekėjai labai pesimistiškai priėmė – „tai gal gali pakviesti vyriausią virėją?“ „Tai aš toks ir esu!“ – sakydavau. Net ne amžius esmė. Esmė, kiek nugyvenau, paskaičiuotume mano darbo valandas, tai aš turbūt būčiau 40-metis“, – sako D. Praspaliauskas.
Virtuvės šefas tvirtai laikosi principo – dirbti taip, kad pats sau galėtum būti autoritetas. Maistą reikia gerbti – nuo pat pirmo susidūrimo su juo.
„Jeigu įdedi kažką į lėkštę, tai kiekvienas mielas dalykas ten yra svarbus, kad ir kažkokia kuropelytė, ar vadinamas pabarstukas. Didelė pagarba priklauso nuo to, kaip tu nuvažiuoji ir atsiveži produktą, iki to, kaip tu jį atneši ant stalo visiškai paruoštą. Tu stovi prie stalo ir kalbi apie geltonąją morką – kokia ji faina, kad jūs žinotumėte. Kai man atveža žuvį ir tu drebančiom rankom ją neši – pažiūrėkit, kokia žuvis... Maistas yra nerealu, ir viskas“, – šypsosi vaikinas.
Talentas? Greičiau noras ir atsidavimas – įvardija savo sėkmę Deivydas. Darbo krūvio jis nebijo, pamena visuomet gyvenęs intensyviai, tik štai svajojęs tapti kūno kultūros treneriu. Mokytoju dar dirbs – Deivydas tuo net neabejoja – po dešimties metų. Galbūt tai bus privati virėjų mokykla, galbūt valstybinė.
