TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Deivydas Zvonkus: žmogus nesukurtas būti vienas (papildyta vasario 24 d.)

Deivydas Zvonkus su Telšių smaragdinio choro dainininkėmis
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Deivydas Zvonkus su Telšių smaragdinio choro dainininkėmis
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Deivydas Zvonkus (33) juokiasi: jo organizme, matyt, būtų galima rasti kokią nors cheminę medžiagą, darančią jį laimingą. Taip, su buvusia žmona Natalija jis vis dar kartais pabendrauja, tačiau dainų jos grupei nebekuria. „Visi kaip susitarę rašo, kad kuriu dainas YVAI, juokingiausia, kad nuo skyrybų taip nė vienos ir neparašiau. Bet žurnalistams geriau žinoti...“ – šypsodamasis pabrėžia kompozitorius, „Chorų karuose“ vadovaujantis Telšių Smaragdiniam chorui.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Per vieną dieną suburti darnų chorą – užduotis ne iš lengvųjų?

Choristų pasirinkimas tikrai nebuvo gausus – juk negali tikėtis, kad į atranką Telšiuose ateis tiek pat žmonių, kiek Kaune ar Vilniuje. Vis dėlto džiaugiuosi, jog pavyko suburti kolektyvą, o ne palaidą balą. Labai daug įdėjau darbo ir laiko, kad Telšių Smaragdinio choro debiutas nuskambėtų, ir kol kas, panašu, viskas pasiteisino. Be abejo, bus sėkmių ir nesėkmių, bet, manau, žemaičiai parodys, ką gali. Leisiu chorui stovėti priekyje, o ne slėpsiu sau už nugaros.

Bijai prisipažinti, kad geriau jautiesi vadovaudamas, nei pats dainuodamas?

Oi, ne, tikrai nieko nebijau – „Bavarijos“ laikais esu pridaręs tiek nesąmonių, kad bijoti nebėra ko (juokiasi).

Sunkiausia, girdėjau, į tokius projektus kaip „Chorų karai“ prisikviesti stipriosios lyties atstovų...

Dar prieš atranką mane perspėjo, kad su vaikinais bus sudėtingiau ir didelio pasirinkimo nebus. Ačiū Dievui, bent aštuonis atrinkti pavyko. Jie visi kažką sugeba ir visi yra neatsiejama choro dalis. Jei būčiau atrinkęs tik šešis, o į dviejų vietą būčiau turėjęs kviesti bet ką, turbūt jau būčiau pradėjęs nervintis.

Galbūt merginos buvo entuziastingesnės, juk tave ir vėl galima įrašyti į svajonių jaunikių gretas?!

Svajonių jaunikių? Kad svajonių pavainikis aš, o ne jaunikis! Nemanau, kad esu arti lietuviškosios svajonės, kita vertus, kodėl gi ne (juokiasi)...

Galvoje, matyt, jau esi susidėliojęs, kokią koncepciją pasirinksite?

Idėjos, be abejo, yra ir bus mano. Jei choristai padiktuos ką nors, kas mane sudomins, tikrai nespjausiu – ausų neužsikimšau. Manau, į projektą esu pakviestas dėl savo, kaip prodiuserio, patirties, turbūt televizija tų mano idėjų ir tikisi. Na, keturiais akordais tikrai neapsiribosime (juokiasi).

Manau, muzika, menai yra nepaprastai demokratiška erdvė, jei kas nors patinka – klausaisi, jei nepatinka – nesiklausai. Bet ar reikia vertinti?

Apdovanojimų ceremonijoje „Žmonės 2010“ nuskambėję tavo „keturi akordai“ sukėlė daugybę diskusijų...

Tiesiog tai buvo geras anekdotas. Mane kaltina, kad idėja svetima, bet aš to net neneigiu – taip, ji tikrai ne mano. Kitų chorų gerbėjai suskubo mane prikalti prie kryžiaus už tai, kad nuplagijavau australų „Axis of Awesome“ idėją. Bet apskritai net ir patys „Chorų karai“ – nieko naujo ir originalaus. Neatlikau savo kūrinio, tik papasakojau „anekdotą“, kurį girdėjau ir kurį išverčiau ne paprastai, o kūrybiškai. Visiems buvo juokinga, ir – valio!

Tai buvo ir bandymas patraukti per dantį kartais lėkštokus popmuzikos kūrėjus?

Kartu – ir savęs patraukimas per dantį, nes juk pats priklausau tam pačiam popmuzikos pasauliui. Tai buvo lengvas šaržas, linksmas numeris, į kurį visiškai nebūtina gilintis. Čia kaip ir anekdotas: vienam jis gali būti juokingas, kitam – visiškai ne, tačiau pulti giliai kapstyti nebūtina, nereikia ieškoti paaiškinimų kodėl.
Visur yra blogų muzikantų ir kūrėjų, tik saviškius matome dažniau, todėl ir vertiname griežčiau. Manau, muzika, menai yra nepaprastai demokratiška erdvė, jei kas nors patinka – klausaisi, jei nepatinka – nesiklausai. Bet ar reikia vertinti?

Mūsų popmuzikos lygis net ir tarybiniais laikais buvo žemesnis nei kaimynų latvių ar estų. Net ir pačių muzikantų nuomonė apie popmuziką dar labiau ją smukdo. Geri, talentais apdovanoti muzikantai labai retai renkasi šį žanrą – verčiau groja džiazą ar dar ką nors. Vakaruose net ir labai talentingi žmonės nebijo pasukti popmuzikos keliu, todėl kartais lygis būna pritrenkiantis.

O pats kada nors manei, kad tai, ką darai, yra ne lygis?

Pats procesas man teikia didelį malonumą, džiaugiuosi, kad užsiimu būtent tokia veikla. Suprantu, kad mano darbams toli iki aukšto meninio lygio, bet neturiu tokio tikslo. Kurdamas televizijos laidos vinjetę tikrai nesvarstau, kaip pateikti šmotelį, kad visas pasaulis iš nuostabos sušuktų: „Vau!“

Mokydamasis Muzikos akademijoje šiek tiek atsikandau akademinės kultūros. Esu akademinės muzikos gerbėjas, bet pats į ją nesiveliu. Leidžiu kurti talentingesniems. Kadangi pats turiu prigimtinę „nelaimę“ į viską žiūrėti su humoru, visiškai nesuku sau galvos dėl to, ką darau, užsiimu tuo, kas šauna į galvą, ir visiškai neišgyvenu, kad kam nors tai gali nepatikti. Muzikantas pirmiausia turi būti sąžiningas sau, nes su savimi tenka būti dvidešimt keturias valandas per parą – jei susipyksi, gyvenimas apkars. Stengiuosi sau nemeluoti.

Apie muziką kalbėti paprasta. O apie skyrybas?

O štai apie jas šnekėti nėra ką! Manau, ši tema pernelyg nuvalkiota, kad dar ką nors sakyčiau. Santuoka man – nutolęs, pamirštas sapnas, kurį primena tik idiotiški kai kurių žurnalistų klausimai.

Muzikantas pirmiausia turi būti sąžiningas sau, nes su savimi tenka būti dvidešimt keturias valandas per parą – jei susipyksi, gyvenimas apkars. Stengiuosi sau nemeluoti.

Na, nepabijosiu ir aš pasirodyti idiotė... Paaiškink man, kodėl poros, kada joms puikiai sekasi, mielai dalijasi kone kiekviena gyvenimo smulkmena, o kai santykiai sugriūva, tarsi gėda pasidaro apie tai kalbėti?

Taip, mudu su Natalija buvome itin atviri, tačiau šiuo klausimu mano nuomonė pasikeitė. Dabar manau, kad tai, ką darau laisvalaikiu, tėra mano reikalas. Mane erzina, kai žurnalistai leidžia sau viską apversti aukštyn kojomis ir savo išvartymus pateikti kaip faktą.
Dar prieš penkerius metus jie nebuvo tokie įžūlūs kaip dabar. Ir tas įžūlumas tik auga. Matyt, todėl, kad tarp bulvarinių leidinių, televizijos laidų nuolat didėja konkurencija. Būtent dėl jos žurnalistai neatsiklausę lenda į socialinius tinklalapius ir naudojasi prieinama informacija. Būtent dėl jos ištraukia žodžius iš konteksto, perkelia į antraštę kaip esmių esmę, nors iš tikrųjų tai visiškai neatspindi žmogaus nuomonės ar pozicijos.
Abu su Natalija buvome vieši žmonės, ir nė vienam tai pernelyg netrukdė, bet dabar esu tikras, kad kai šalia atsiras žmogus, tikrai nesistengsiu jo maudyti tame viešume.

Matau, esi ne juokais supykęs...

Praėjusią vasarą labiausiai mane erzino, kad, nors ir kas buvo apie mane rašoma, visuomet pabrėžiama: „Šiuo metu skyrybas išgyvenantis...“ Na, parašė kartą ir gal užteks? Negi būtina nuolat apie tai skalambyti? Negi esu svarbiausias žmogus Lietuvoje?!
Žurnalistai dažnai mėgsta apeliuoti į muzikantų profesionalumą, bet aš irgi galėčiau papostringauti apie žurnalistų profesionalumą, galbūt net paskaitų ciklą parengti (juokiasi). Manau, kai žmogus nenori atskleisti asmeninio gyvenimo detalių, tuomet kišimasis per prievartą, knaisiojimasis, sekimas yra paprasčiausias prašymas duoti į dūdą...

Galėtum dėl teisybės žurnalistui net užvožti?!

Taip elgtis dar neteko, bet juk aš moku stebinti (juokiasi).

O gal visa tai ne dėl žurnalistų įkyrumo, o dėl ganėtinai skaudžių išgyvenimų – jei kalba suktųsi, pavyzdžiui, apie vestuves, galbūt toks jautrus nebūtum?

Čia jūs taip manote! Jei norite, galite ir šitaip apversti... Tavo pastebėjimas klaidingas, nes skyrybos tikrai buvo džiaugsmingas mano gyvenimo įvykis. Natalijos, manau, taip pat (juokiasi). Skausminga buvo prieš dvejus su puse metų, kai krausčiausi į Vilnių ir buvo aišku, kad mūsų su Natalija santuoka irsta. Per kitus dvejus metus, nugyventus vis dar santuokoje, viskas gražiai nugaravo, jokių skausmų neliko, gražiai atsisveikinome, ir tiek.

Seki, kas vyksta buvusios žmonos gyvenime?

Jei į rankas pakliūva koks nors interviu, be abejo, perverčiu, tačiau kadangi turime nesuskaičiuojamą galybę bendrų pažįstamų, vis tiek žinau daugmaž viską, kas vyksta jos gyvenime. Ji, manau, taip pat.

Džiaugiesi Natalijos sužadėtuvėmis ir netrukus gimsiančiu kūdikiu?

Jei ji yra laiminga, tada, žinoma, džiaugiuosi.

O tu pats, ar laimingas?

Drįsčiau pasakyti, kad taip. Turiu dar vieną prigimtinę dovaną: visada jaustis laimingas. Spėju, iš visų savo trisdešimt trejų gyvenimo metų trisdešimt būtent taip ir jaučiuosi.

Vienišiaus gyvenimas turi daugiau minusų nei pliusų?

Manau, žmogus nesukurtas būti vienas. Gyvenimą su savimi priimu tik kaip laikiną etapą. Esu iš tų žmonių, kuriems norisi draugijos. Žinau, yra tokių, kurie iš prigimties yra vienišiai, bet aš toks tikrai nesu. Man norisi su kuo nors dalytis savo gyvenimu. Kol nėra vieno žmogaus, dalijuosi juo su draugais, o dabar dar ir visą chorą turiu...

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką