Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dexteris Fletcheris. Lietuviškos spalvos brito filme (papildyta spalio 21 d.)

Dexteris Fletcheris
Gedmanto Kropio nuotrauka / Dexteris Fletcheris
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Britų aktorius Dexteris Fletcheris (45) nė kiek nepyksta, netgi didžiuojasi, kai Lietuvoje jį kas pavadina saviškiu. „Čia pirmiausia esu „ponas Ibelhauptas“ – juk mes susituokę jau beveik penkiolika metų, – kvatoja merkdamas akį žmonai režisierei Daliai Ibelhauptaitei (44). – Bet štai šiandien pastebėjau, kaip gatvėje į mane žiūri žmonės. Bent šešios paauglės, gal šešiolikinės, paprašė kartu nusifotografuoti – greičiausiai pažino iš TV serialo „Viešbutis „Babilonas“. Taigi ir aš pats čia tapau garsus!“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Meilę lietuvei ir simpatiją Lietuvai nuolat pabrėžiantį Dexterį į Vilnių šįkart vos porai dienų atvedė darbuose paskendusios žmonos ilgesys ir... jos garderobo reikalai. Visai neseniai savo režisūrinį debiutą – filmą „Laukinis Bilas“ („Wild Bill“) – tarptautiniame San Sebastiano kino festivalyje pristatęs vyras Daliai iš jųdviejų namų Londone atvežė šiltų drabužių ir dėl juostos netrukus turės vykti į Čikagą. Mat kai ji išvažiavo, dar buvo vasara. „Pati turėjo grįžti rugsėjį, paskui – spalio 3-iąją, bet vis neišėjo. Pasikeitė sezonas, o ji čia – su sandalais, be normalaus šaliko, peršalusi ir serganti. Beliko skristi man. Kai iki išėjimo iš namų liko pusvalandis, ji paskambino ir ėmė vardyti: „Įdėk tą, aną, trečią.“ Klausiu, kodėl tą sakai tik dabar, ne anksčiau? O ji: „Neturėjau laiko.“ Patikėk, vyrui sudėtinga per pusvalandį išversti spintą ir surinkti viską, ko reikalauja moteris. Man pavyko, nes esu nuostabus sutuoktinis (juokiasi). Grįšiu su jos vasarinių drabužių pilnu lagaminu, juos paliksiu namie, o jau kitą rytą – į Ameriką“, – vardija per daugiau nei tris dešimtmečius įsimintinų vaidmenų kine sukūręs, dabar režisieriaus duoną išbandęs Dexteris. Jo „Laukinis Bilas“ Ispanijoje, San Sebastiane, buvo sutiktas audringais plojimais ir įvertintas publikos – gavo jaunųjų žiūrovų simpatijų prizą.

Jaunimo dėmesys Ispanijoje labai įkvėpė. Juk tai buvo pirmasis festivalis, kuriame „Laukinis Bilas“ rodytas, pasaulinė premjera, tad publikos reakcija – labai svarbi. Toliau – festivalis Amerikoje. Kiek žinau, Čikagoje, kur viskas vyks, yra didelė lietuvių bendruomenė. Būtų smagu su jais susitikti ir lietuviškai pasakyti: „Labas.“ Paskui kartu su filmu keliausiu į Romos festivalį. Tikiuosi jį kaip įmanoma greičiau parodyti ir Lietuvoje. Kino teatruose „Laukinis Bilas“ atsidurs kitų metų vasarį.

Lietuviškos temos ir savo filme neišvengėte. Ten net skamba keli lietuviški žodžiai: „Jovita“, „medus“.

Jovitos ir lietuviškų dalykų buvo daug daugiau! Tiesiog medžiagos prisikaupė tiek, kad ką nors privalėjau iškirpti. Užtat lietuviškas elementas, visų jūsų atsiprašau, liko toks mažutėlis... Nors ir išmėčiau daugybę dalykų, kurie man patiko, filmas liko poros valandų – vis vien per ilgas...

Filmavome toje Londono dalyje, kur gyvena daugybė kitų metų olimpinių žaidynių objektus statančių žmonių iš visos Rytų Europos. Olimpinis stadionas jau baigtas. Ir jis tam tikra prasme – paminklas lietuvių, lenkų, latvių statybininkams. Taigi ten gyvenantiems britams už sienos turėti kaimynus lietuvius – visai natūralu.

„Laukiniame Bile“ pasakojama, kaip lietuvių emigrantų šeima Rytų Londone globoja anglą berniuką, kurio tėtis kalėjime. Berniukas su broliu auga savarankiškai, galiausiai jų tėvas sugrįžta. Filmas baigiasi labai jaukiai: tėtis, jo draugė, vyresnėlis sūnus su drauge bei jaunėlis sėdi prie stalo ir valgo kinišką maistą. Jokių svarbių dialogų, tik muzika ir jų pokalbiai, juokas fone. Visiems penkiems taip gera pasijusti šeima ir sėdėti prie stalo. Tai atrodo taip paprasta, bet filmui svarbu ir suteikia jaukumo, šilumos. Už šią scena atsakinga Dalia – tai jos mintis.

Beje, rimtai svarstėme, ar filme nepanaudojus lietuvių muzikos iš elektroninės operos fantazijos „XYZ“. Tų naujovėms atvirų elektrinių vaikinų grojimas padarė įspūdį ir man, ir prodiuseriui, bet čia įsikišo muzikos įrašų kompanija... Tokia politika, verslas.

Režisuoti buvo sena jūsų svajonė ar tiesiog bandymas pasitikrinti sugebėjimus kitapus kameros?

Tiesiog turėjau gerą istoriją – esu vienas autorių scenarijaus, kuris parašytas pagal mano idėją. Ir pasitaikė puikus šansas pamėginti. Galbūt – gyvenimo galimybė. Koks kvailys tokios neišnaudotų? Kurti filmus su broliu pradėjome dar būdami maži vaikai – galima sakyti, išsipildė labai sena svajonė. Dirbdamas šalia turėjau puikių konsultantų. Pavyzdžiui, Dalią Ibelhauptaitę. Ji neskubėjo manęs peikti ar girti, tiesiog sulaukdavau konstruktyvios kritikos. Niekuo žemėje taip netikiu, kaip ja.

Kaip po tokios ilgos aktoriaus karjeros jautėtės režisieriaus kailyje?

Kai esi aktorius, nusifilmavęs tavo personažui skirtuose dialoguose ir situacijose dėl nieko nebesuki galvos. Mokaisi tekstą, rengiesi parinktą kostiumą, grimuojiesi. Baigi darbą – apsisuki, išeini, vakarieniauji namie su šeima. Aktorius pasifilmuoja dienas, savaites, gal mėnesį, pusantro, o aš prie „Laukinio Bilo“ dirbau aštuoniolika mėnesių. Ir tai – labai trumpas laikas, palyginti su kitais filmais. Ir atsakomybė čia jau visai kita. Čia atsakai už viską nuo A iki Z, ištisai galvoji, nerviniesi. Kad pasiektum gerą rezultatą, turi dirbti lyg apsėstasis.

Ir prieš premjerą jaučiausi kitaip, daug labiau jaudinausi, nei pristatydamas filmą, kur aš – tik aktorius. Aišku, smagu, kai pataikai į dešimtuką, matai, kaip žmonės džiaugiasi. Kai publika San Sebastiane ėmė ploti, netekau žado. Prodiuseris kumštelėjo: „Dabar tau reikia atsistoti.“ Pakilau. Visi ėmė šaukti. Tas visiškai pribloškė.

Įtikinti filmui skirti pinigų nelengva. Ar buvo sunku jums, režisūros debiutantui, tą įveikti?

Man paprasčiau, nes turiu garsių ir įtakingų draugų. Pavyzdžiui – Andy Serkis (britų režisierius, aktorius, įsiminęs vaidmenimis filmuose „Žiedų valdovas“, „King Kongas“ ir kituose – red. past.), Jasonas Flamingas (filmavęsis su Dexteriu garsiojoje Guy Ritchie juostoje „Lok, stok arba šauk“ ir daugybėje kitų – red. past.). Tokių žmonių garantija buvo savotiška apsauga, apsidraudimas prodiuseriams, kurie rado lėšų man kurti. Žinoma, filmo sėkmę lėmė ir labai geri aktoriai, kuriuos pavyko sukviesti. Bet ir su puikiausia komanda be pinigų nebūtume tiek nuveikę. Šįkart, kai jaučiausi atsakingas už viską, puikiai supratau, kodėl Dalia dirba paromis. Ji – ir savo spektaklių prodiuserė, sukanti galvą, kur gauti pinigų. Tas finansinis momentas iš menininkų atima tiek daug.

Dauguma žmonių Lietuvoje jus pažįsta kaip nepamainomą visų reikalų tvarkytoją iš serialo „Viešbutis „Babilonas“. Kaip jums pačiam patinka tas herojus – vyriausiasis durininkas Tony?

Man patiko pats serialas – toks ne per daug rimtas, glamūrinis. Gaila, kad jau baigėsi. Mielai dar visi būtume vaidinę, bet BBC pasakė: „Viskas.“ Man patiko Tony – jis, priešingai nei aš, visada tvarkingai nusiskutęs, susišukavęs, gyvena pagal grafiką, sumanus, randa išeitį iš bet kokios padėties. Labai patogu tokį žmogų-problemų sprendimą turėti greta.

Bet kai kurias problemas, pavyzdžiui, žmonos drabužinės, ir jūs sprendžiate puikiai!

Dexteris: Šįkart tikrai gerai pasirodžiau (juokiasi). O kalbant rimtai, manau, per tas porą dienų, kol pabuvau Vilniuje, ji bent jau pailsėjo: buvo priversta eiti miegoti gana anksti ir keltis – vėlai. Kai tik galiu, mėgstu patingėti. Ir tikrai kasdien neatsibundu kaip Dalia – nuo penkių ryto ji jau sėdi prie kompiuterio. Laimė, nesu jos elektroninio pašto adresatų sąraše, tad tokioje ankstybėje niekas žinutėmis neužverčia.

Dalia: Keisčiausia, kai rytą nubudusi penktą rasdavau jį jau prie kompiuterio... rašantį laiškus. Tai buvo tuomet, kai Dexteris pats ėmėsi režisūros. Kada daugiau prisės prie kompiuterio, jei jau šeštą reikia išvažiuoti iš namų? Manau, mudviejų dueto sėkmės paslaptis ir yra tai, kad visada vienas kitą palaikome, patariame, padedame ir duodame laisvę kurti. Taip vienas kitą stumdami į priekį padarome didelių darbų.

Aktorystės dėl režisūros nemetėte? Kokį filmą su jumis dabar išvysime?

Režisuodamas „Laukinį Bilą“ filmavausi Vokietijoje Alexandre Dumas „Trijų muškietininkų“ ekranizacijoje. Tai – Holivudo produktas. Dirbdamas supratau, kad privalau rinktis: režisuoti ar likti aktoriumi, nes vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių nelabai įmanoma. Reikia filmuotis, o ištisai skamba telefonas, į iPadą plaukia aktorių, kuriuos tuo metu kaip tik rinkausi, nuotraukos, įrašai... Žodžiu, galėjau pasijusti labai reikšmingu kino pramonės žmogumi (juokiasi).
Iki Naujųjų su „Laukiniu Bilu“ keliausiu po festivalius, o paskui galvosiu, kuo užsiimti, nes pasiūlymų yra įvairiausių.

Ką vaidinote naujuosiuose „Trijuose muškietininkuose“?

Dexteris: D’Artanjano tėvą. Taip, sulaukiau tokio amžiaus, kai tenka herojų tėvų vaidmenys...
Dalia: Prisipažink, kaip nusiminei, kad nebuvai parinktas d’Artanjano vaidmeniui, visai ne jo tėvo. Bet aš pasiūliau dirstelėti į pasą. Juk d’Artanjanui – septyniolika...
Dexteris: Na, gerai, brangioji, aš juk nepasakoju visiems, kad kadaise planavai tapti ledo čiuožėja.
Dalia: Kadaise tikrai norėjau, bet manęs nepriėmė. Vietoj to ėmiau groti pianinu.
Dexteris: Štai dėl ko ji greičiausiai iš visų mano pažįstamų rašo elektroninius laiškus – pirštai dirba, tarsi pianinu akordus skambintų. Ir, žiūrėk, taip klavišais „skambindama“ tiek visko nuveikia...

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką