Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Diana Žiliūtė: tada buvo „žiauriai“ riesta… (papildyta birželio 30 d.)

Diana Žiliūtė
Butauto Barausko nuotrauka / Diana Žiliūtė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Dar neprabėgo dveji metai nuo tos dienos, kai Italijoje gyvenanti dviratininkė Diana Žiliūtė (35) oficialiai pranešė paliekanti didįjį sportą. Iki šiol tik artimiausieji žinojo, kad tas laikotarpis jai buvo dvigubai sunkus, nes tuo pačiu metu griuvo lietuvės ir italo restauratoriaus Maurizio Marios šeima.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Turėjo praeiti nemažai laiko, kol Diana vėl rado vidinę pusiausvyrą ir ryžosi apie tada patirtus išgyvenimus pasakoti garsiai. Neslepia: tam, kad vėl su šypsena planuoja į ateitį, daug įtakos turėjo sutiktas mylimas žmogus – dvejais metais vyresnis ispanas masažų specialistas Patxi Erdoiza Diazas.

Neįtikėtina, kad iš tiesų atsisveikinimas su sportu ir perversmas šeimoje vyko vienu metu!

Kitaip būti ir negalėjo, nes skyrybų priežastis buvo mano sportinis gyvenimas, noras jame likti. Dukros tėvas man pateikė ultimatumą, kad būčiau namų šeimininkė. Jis norėjo turėti žmoną, kuri jo būtų laukusi grįžtančio su paruošta vakariene. Mano sportinė karjera jam niekuomet nebuvo prie dūšios. Apie tai Maurizio užsimindavo ir anksčiau, bet ne taip kategoriškai.

2009-ųjų rugsėjį, po pasaulio čempionato, atsisveikinau su sportu. Grįžau namo ir su Maurizio pamatėme, kad tarp mūsų tikrai nebėra nieko bendra, kad gyvename skirtingais planais.

Turiu ambicijų, pasitraukusi iš sporto negalėjau be veiklos sėdėti namuose. Jam pasakiau, kad būti namų šeimininke nesiruošiu, kad vienas kitą turime priimti tokius, kokie esame. Norėjau likti dviračių sporte, dirbti trenere – žingsniuoti per gyvenimą turėdama įdomios veiklos. Manau, kad po dvidešimties metų, per kuriuos kiekvieną duonos kąsnį užsidirbau savo prakaitu, iš manęs niekas negali reikalauti to darbo atsisakyti.

Negi gali būti, kad po septynerių metų šeima staiga skirtųsi tik dėl aklo vyro užsispyrimo žmoną uždaryti namuose...

Aišku, prie skyrybų prisidėjo ir kitokios problemos, bet mūsų pasirinkimui toliau gyventi atskirai neturėjo įtakos treti asmenys. Matyt, pastaruosius porą metų buvome gerokai nutolę, nesutapo poreikiai. Galbūt tik nesiryžome žengti skyrybų link – visgi turime dukrą... Ieškojome galimybių keliauti dviese ir taip bandyti suartėti, galvojome, kad vėl atrasime vienas kitą, kai mesiu sportą. Tačiau po Maurizio pareiškimų, kad privalau būti namuose, manau, būtų buvę nelogiška dar bandyti likti kartu. Juk jis turi savo profesinę veiklą. Kodėl negaliu turėti tokios teisės aš? Negalėčiau nurodyti žmogui, ką turi daryti, o ko ne, vien tam, kad būtų su manimi.
Be ginčų nusprendėme, kad mudviejų keliai skiriasi. Tų pačių metų lapkritį išsikrausčiau iš bendrų mūsų namų.

Dabar tuos įvykius prisimeni gana ramiai. Tuomet, matyt, nebuvo taip paprasta?

Buvo žiauriai riesta. Kaip kitaip gali būti? Juk Italijoje aš viena. Šeima man visada buvo užuovėja. Pastaraisiais metais abipusio supratimo tarp manęs ir buvusio vyro nebebuvo, bet namai vis tiek buvo asmeninio gyvenimo prieplauka.

Man buvo trisdešimt treji, normalaus darbo nedirbusi... Jau kitą mėnesį po pasaulio čempionato pradėjau darbuotis sporto prekių kompanijoje „Diadora“. Buvo nelengva, nes pamačiau, kad reikia daug ko išmokti. Tuo pat metu pradėjau ir treniruoti komandos „Diaroda – Pasta Zara“, kuriai ir pati pastaruoju metu atstovavau, dviratininkes. Namuose viskas byrėjo, reikėjo kraustytis... Prisimenu lyg šiandien, kaip tą pačią dieną septynis ar aštuonis kartus mašina kursavau pirmyn atgal tarp buvusių ir naujų savo namų – pervežiau daiktus.

Kodėl iš namų išėjai tu?

Kitaip būti ir negalėjo: aš gyvenau jo name. Jau anksčiau buvau už poros kilometrų nuo jų esančiame miestelyje nusipirkusi butą ir iki tol nuomojau. Po skyrybų ten išsikėliau gyventi.

Manau, teisinga, jog tai, kas iki mūsų susitikimo priklausė Maurizio, jam ir liko. Vienas kitam neturime turtinių pretenzijų, skirdamiesi nenustatome jokių apribojimų, kas kiek laiko turi praleisti su dukra. Susitarėme, kad Ilarija savaitę bus pas mamą, savaitę – pas tėtį. Ji pas jį gyvena, kai aš su komanda išvažiuoju. Kai jam reikia išvykti, mergaitę turiu aš. Tenka viską organizuoti labai tiksliai, kad dėl vaiko priežiūros nereikėtų pajungti daug žmonių. Kol kas mums gerai sekasi.

Kaip tau sekėsi vienai su maža dukra prisitaikyti prie naujo gyvenimo?

Vienintelis dalykas, kuris mane siejo su praeitimi, buvo automobilis. Tačiau išsikėlusi iš namų ir jį pakeičiau. Visko buvo: ir juodų momentų, ir abejonių, ar sugebėsiu... Žiūrėdavau į save veidrodyje ir kartodavau: „Tau pavyks... Kitaip būti ir negali... Tu negali palūžti... Negali atsipalaiduoti... Turi išgyventi, o tada galėsi sau leisti ramiau kvėpuoti... Galbūt tavo gyvenimas vėl pradės stotis ant kojų...“ Atsipalaidavau tik praėjus keliems įtemptiems mėnesiams, kai pamačiau, kad sunkiausią periodą įveikiau normaliai, be kitų pagalbos, kad nepalūžau.

Negi per tiek laiko Italijoje neradai artimos draugės, žmogaus, kuriam, kai sunku, galėtum pasiguosti?

Turėjau Zitą (šviesaus atminimo dviratininkė Zita Urbonaitė – red. past.)...

Betgi treji metai, kai jos nebėra...

Kitos artimos draugės, su kuria galėčiau susitikti kiekvieną dieną, kada norėtųsi ar labai reikėtų – neturiu. Dviratininkė Gitana Gruodytė gyvena trys šimtai kilometrų nuo manęs. Susiskambiname, paplepame, juodais momentais paverkiame viena kitai per telefoną, bet tas žmogus gyvena ne šalia.

Zita Urbonaitė nepajėgė susitarti su savimi ir pasirinko mirtį... Tave, išgyvenančią asmeninio gyvenimo krizę, jos likimas turėjo gąsdinti.

Tais sunkiais mėnesiais prisimindavau ją ir dažnai galvodavau: „Suprantu, Zita, kodėl taip padarei.“ Draugės neteisinu, bet jos poelgį supratau, nes kai labai sunku, dar sudėtingiau, kai šalia nėra savų žmonių: tėvų, brolių, seserų. Mamai tūkstantį kartų sakiau, kad jei neturėčiau dukters, susikraučiau daiktus ir rytoj parbildėčiau į Lietuvą. Mūsų kitoks gyvenimas, mentalitetas nei italų. Užtenka grįžti, įkvėpti lietuviško oro – ir pasijunti namie. Aišku, Lietuvoje pradėti viską nuo pradžių būtų labai sunku, bet savame krašte tuo metu man būtų buvę tikrai daug lengviau.

Ten likai dėl dukters?

Taip... Tėvas tikrai nebūtų davęs sutikimo Ilarijos išsivežti į Lietuvą.

Kada pajutai, kad juodžiausias laikas – praeityje, ėmei pastebėti kitus vyrus?

Jie manęs nedomino. Neturėjau tikslo ką nors susirasti. Prieš daugiau kaip metus nuvažiavau atostogų pas labai gerą draugę į Ispaniją. Su ja daug metų atstovavome tai pačiai komandai... Ten ir sutikau anksčiau dviratininkų masažuotoju dirbusį Patxi – pajutau atvirą, paprastą, nuoširdų jo žvilgsnį. Pradėjome bendrauti. Po truputį, po truputį grįžo jausmai. Tai – vienintelis vyras, kuris po skyrybų mane palietė. Nė akimirkos neturėjau noro juos keisti kaip kojines manydama, kad tada man palengvės.

Jis dėl tavęs atsisveikino su Ispanija?

Dėl manęs Patxi paliko tėvus, brolius, metė darbą ir atvažiavo į Italiją. Man tai buvo didelis jo jausmų įrodymas. Juk aš tą patį padariau tekėdama už dabar jau buvusio vyro! Žinodama, kiek man toks apsisprendimas kainavo morališkai, manau, kad tai niekada nebuvo įvertinta: juk tekėdama už italo suvokiau, jog nebegrįšiu gyventi namo – į Lietuvą. Todėl kai Patxi nutarė keltis į Italiją, daugybę kartų jo klausiau, ar įsivaizduoja, ką daro: juk čia nieko nepažįsta, neturi darbo – viską teks pradėti nuo nulio. Jis man atkirsdavo, kad susidaro įspūdis, jog aš, o ne jis turi apsispręsti (juokiasi). Kai tai pasakė kokį šimtąjį kartą, supratau, kad permainoms iš tiesų yra pasiryžęs, mano, jog mūsų santykiai tokio žingsnio verti.

Kaip Patxi sekasi Italijoje?

Atvažiuodamas itališkai mokėjo tik kelis žodžius. Dabar ta kalba bendrauja beveik laisvai. Ispanijoje Patxi jau šešerius metus neturėjo reikalų su dviračių sportu – buvo atidaręs savo masažo kabinetą. Dabar profesionalių dviratininkų komandoje „Geox TMC“ dirba masažuotoju. Grįžti prie tokio tempo jam nebuvo paprasta. Vėl tenka daug dienų praleisti su komanda išvykose. Ateityje galbūt galės ir Italijoje atidaryti savo masažo kabinetą.

Sutikai žmogų, pažįstantį dviračių pasaulį, – kuris tave supranta?

Man svarbiausia – emocijos, atviri ir tyri jausmai, kad tai žmogus, su kuriuo galiu dalytis bet kuo, o ne materialinė gyvenimo pusė – gera mašina ar didelis namas.
Mudu jautrūs tiems patiems dalykams: abiem svarbi šeima, prigimties šauksmas. Abu į gyvenimą žiūrime tomis pačiomis akimis. Anksčiau maniau, kad begalinis panašumas kasdienybėje galbūt gali kelti problemų. Kad skirtingi poreikiai, požiūriai įneša įvairumo, plečia abiejų akiratį. Tačiau iširęs šeimyninis mano gyvenimas įrodė, kad tai nėra pliusas.

Šiandien būdama su Patxi jaučiuosi laisva. Man tai labai svarbu. Esu savimi, gerbiama, mylima. Jis neturi poreikio manęs keisti, nekelia ultimatumų. Tik nori būti šalia. Sakoma, kad negalima garsiai sakyti, jog esi laimingas, nes nuo tos akimirkos, kai tai ištari visam pasauliui, kas nors atsitinka. Duok Dieve, kad mums nieko  nenutiktų!

Judviejų meilės istorija klostosi stulbinamu greičiu! Gal ir sužadėtuvių žiedas ant rankos jau žiba?

Žiba (juokiasi)! Tačiau po to, kai turėjau ne tik sužadėtuvių, bet ir vestuvių žiedą, kai kurie gyvenimo aspektai tapo nebe pirmi. Po skyrybų su vyru naujų vestuvių, oficialaus santykių įteisinimo man nebereikia. Jei tai įvyks, tik dėl to, kad gyvenu su žmogumi, kuris to dar nėra ragavęs ir galbūt norės.

Regint, kad sėkmingai klostosi tavo gyvenimas, matyt, palengvėjo ir už tūkstančių kilometrų Rietave gyvenančiai mamai, nors „žentas“ ir vėl ne lietuvis?..

Matydama, kad aš laiminga, laiminga ir ji. Patxi jau moka keletą frazių lietuviškai. Kadangi jo požiūris į gyvenimą kiek kitoks nei buvusio vyro, manau, kad su juo paprasčiau ir mano tėvams. Jis labai nori prie jų priartėti – to man trūko santuokoje.
Kai vakare abu būname namie, Patxi dažnai siūlo pabandyti šnekėtis lietuviškai. Jis skatina mus važiuoti atostogų į Lietuvą. Matau, kad buvimas su mano tėvais jam nėra suvaržymas. Mama prisipažino, kad su juo bendraudama jaučiasi, lyg būtų pažįstami šimtą metų. Po mūsų viešnagės Rietave jiedu išsiskyrė su ašaromis.

Kaip tavo ispaną įvertino šešerių Ilarija?

Žinau, kad joks vyras nebūtų atsiradęs šalia manęs, jei jo nebūtų palankiai priėmusi Ilarija. Man atrodo, kad su Patxi neįmanoma nesutarti. Jis be galo myli vaikus. Matau, kad jiedu labai gražiai sugyvena. Dukrytė su juo į baseiną lekia, kartu žaisdami kikena.

Pasikalbate apie bendrus vaikus?

Galėčiau egoistiškai sakyti, kad šiandien, gyvenant mano ritmu, tai yra neįmanoma, todėl dabar apie tai galime tik pasvajoti. Iš tiesų man užtektų ir vienos atžalos. Tačiau nedrįsčiau prašyti, kad Patxi gyventų su manimi ir džiaugtųsi tik mano dukra. Gyvenant su juo atsiranda noras turėti BENDRĄ vaiką. Negalėčiau iš jo atimti galimybės pasijusti tėvu.

Kad judviejų planai rimti, liudija ir laukiančios įkurtuvės…

Apie Naujuosius metus turėtume įsikelti į nameliuką. Jis išdygo kokie penki šimtai metrų nuo tos vietos, kur dabar gyvenu. Niekur nenoriu iš ten kelti kojos, nes tai labai graži zona: šalia – miškas, palei jį – dviračių takas. Be to, čia ramu. Ir mažylės mokykla šalia. Labai patogi vieta! Kai pamatėme, kad ten pradėjo statyti naujas trobelytes, nieko neturėdami, vienas kito galbūt nepažindami, sumanėme vienoje iš jų kurtis.

Ką, regėdamas tokias greitas tavo gyvenimo permainas, sako buvęs vyras?

Jis porą kartų bandė kištis į mano planus. Norėjo mokyti, ką galima, o ko negalima daryti. Buvo nepagrįstų pykčio priepuolių. Nežinau, tai buvo pavydas ar bandymas grįžti, bet labai neaiškus, nekonkretus... Kartais jaučiausi jo žeminama, bet sukandau dantis ir tylėjau. Niekada neįžeidžiau, stengiausi elgtis tinkamai Maurizio ir jo tėvų atžvilgiu, nes mus sieja Ilarija. Nors ir kaip būtų, laikas viską sudėlioja į savo vietas. Tuo momentu galbūt kenti, bet jei niekam nedarei blogo, už vargą, nuoskaudas būna atlyginta. Kai susitvarkė buvusio vyro asmeninis gyvenimas, mane paliko ramybėje. Įtampa nuslūgo. Dabar bendraujame gražiai, vienas kito pasiteiraujame, kaip sekasi, gal reikia kokios nors pagalbos – lyg draugai.

Telieka sulaukti oficialios skyrybų, kurios Italijoje trunka trejus metus, pabaigos, ir nesėkme pasibaigusias vedybas galėsi pamiršti?

Manau, kad to, ką mes išgyvenome, niekada nepamiršiu. Maurizio man visada bus Ilarijos tėtis. Na, ir mano eksvyras (šypteli). Bendrame mūsų gyvenime buvo ir puikių, ir negražių momentų. Stengsiuosi, kad jam niekada netrūktų mano pagarbos. O kai po maždaug metų gausime oficialų parašą skyrybų dokumentuose, manau, tai jau nieko nebekeis: tai bus tik popierius, leidžiantis ir man, ir jam ateityje tuoktis.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką