Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 spalio 29d. 19:07

Dokumentiniame filme įamžinta nematyta Vytauto Šerėno gyvenimo pusė: tai – paminklas išėjusiam draugui

Vytautas Šerėnas Interviu
Asmeninio albumo ir LNK nuotr. / Vytautas Šerėnas

Apie humoristus dažnai sakoma – auditorijai atrodo visada linksmi, tačiau asmeniniame gyvenime liūdi tiek pat, o gal net dažniau nei tie, kuriuos jie juokina. Tai galima pasakyti ir apie 2019-ųjų gegužę netikėtai iškeliavusį „Dviračio žinių“ vedėją, aktorių ir scenaristą Vytautą Šerėną. Tačiau humoras ir „Dviratis“ buvo tik viena jo gyvenimo pusė, o kokia toji, kurios nepažinome? Ją Aistė, Audrius ir Česlovas Stoniai nutarė jautriai perteikti dokumentiniame filme „Vytautas Šerėnas. Tikrovė ir sapnai“.

Filmas apie Vytautą Šerėną – žmogų, kurio neabejotinai trūksta ne tik jį pažinojusiems, bet ir visiems tiems, kurie gal net nuo vaikystės buvo įpratę matyti jį TV ekrane – gimė jo ilgamečio bičiulio, du dešimtmečius „Dviračio žinias“ kartu su juo kūrusio Haroldo Mackevičiaus iniciatyva.

„Tai – jo paminklas išėjusiam draugui“, – sako šią dokumentinę juostą kartu su broliu Audriumi ir tėvu Česlovu kūrusi Aistė Stonytė.

Tačiau nors V.Šerėną visi žinome kaip kultinį humoristą, šis pasakojimas – toli gražu ne tik apie humorą. Ir net ne jis čia svarbiausias. Teigiama, kad filme atsiskleidė jautrioji vyro gyvenimo pusė, nelengva vaikystė. Čia jis – be kaukės ir be grimo.

Juostos kūrėjams padėjo ir prisiminimais apie Vytautą pasidalijo žmona Dalia Šerėnienė, jau minėtas Haroldas Mackevičius, kolegos Algis Ramanauskas-Greitai, Rimas Šapauskas, Kristina Kazlauskaitė, Augustinas Gricius, Rolandas Kazlas, taip pat ir prezidentas Gitanas Nausėda, jo studijų draugas ir kambariokas. Buvo sunku, bet visi jie norėjo pagerbti V.Šerėno atminimą.

Filmą lapkričio 1 dieną, 21:30 val., rodys LRT televizija, o 15min kalbasi su viena iš jo autorių A.Stonyte.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aistė Stonytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aistė Stonytė

– Aiste, koks buvo jūsų asmeninis santykis su Vytautu Šerėnu? Minėjote, kad asmeniškai jo nepažinojote, bet kokį šio žmogaus vaizdinį buvote susikūrusi, ar sekėte jo kuriamas humoro laidas?

– Matyt, Lietuvoje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nebūtų sekęs jo kuriamų laidų. Jis buvo daugiau nei televizijos laidų personažai. Jis buvo tam tikras reiškinys – per jį skambėjo Lietuvos balsas, jis buvo to laiko veidrodis, kuris humoru ar sarkazmu išsakydavo žmonių skaudulius.

Tai, ką politikai nuslėpdavo, Vytautas Šerėnas įvardindavo. Tai, ko nedrįsdavo pasakyti, pasakydavo Bratkos. Žmonės identifikavosi su jais, pamatė save ar savo artimuosius, atpažino problemas. Per tiek metų jis tapo kažkoks artimas, savas mums visiems. Taip pat ir man. Nors nepažįstamas.

– Kaip tuomet reagavote kartu su broliu ir tėčiu iš Haroldo Mackevičiaus sulaukę pasiūlymo kurti filmą apie šviesaus atminimo jo kolegą ir bičiulį?

– Atsimenu, po susitikimo su Haroldu daug kalbėjome, kad iš tiesų keista. Vytautas Šerėnas – be galo žinomas žmogus. Kaip vienas mūsų pašnekovas filme sakė, Vytautas ne mažiau žinomas nei šalies prezidentas. Nors beveik nieko apie jį nežinome. Jo kurtus personažus pažįstame, o jo paties – ne.

Kuriant dokumentiką tai yra privalumas. Kai tau pačiam smalsu sužinoti daugiau apie žmogų, kurį tareisi pažįstąs, nors taip nėra. Todėl, žinoma, iškart sutikome. Įdomu kalbėti apie nepaprastas asmenybes ir sekti jų gyvenimo legendas.

– Vis kartojate, kad tikrojo Vytauto iki šiol nepažinome. Kaip manote, kodėl jam esant gyvam to padaryti taip ir nespėjome?

– Tai, matyt, apskritai yra scenos žmonių tragedija. Žiūrovai labai dažnai personažo kūrėją tapatina su jo kauke. Nors už visų personažų ir kaukių yra tik žmogus. Kuris labai dažnai lieka nepažintas. Žmogus, kuris juokiasi ekrane, nebūtinai juokiasi ir gyvenime. Tai tinka ir Vytautui Šerėnui.

– Tai kokį gi Vytautą žiūrovai galės pamatyti jūsų filme?

– Mes galime tikėtis, kad žiūrovai pamatys filmą ir Vytautą Šerėną, kokio nematė (šypsosi).

– Bet ar dėl to nebuvo baimės, kad nepavyks tiksliai atskleisti jo asmenybės? Ar kurti filmą apie tokį žmogų – sudėtinga užduotis?

– Žinoma, kad sudėtinga. Vieši ir dar išmintingi žmonės labai saugo savo privatumą. Ir nors atrodo, kad juos pažįsta visa Lietuva, jų asmeninis gyvenimas dažniausiai būna viešai nematomas. Taip buvo ir su Vytautu.

Žinojome, kad liko šimtai valandų televizijos įrašų, bet norėjome atrasti kažką labai asmeniško, archyvus, kurie padėtų atskleisti, koks buvo Vytautas ne rampų šviesoje, kokį matė tik tie, kurie tikrai jį pažinojo.

Asmeniniai archyvai, kuriais pirmą kartą pasidalino Vytauto žmona Dalia, tapo dideliu ramsčiu. Kaip ir artimųjų, draugų ar kolegų prisiminimai, kurie atskleidė nepaprastai įdomią ir drauge skausmingą Vytauto gyvenimo legendą.

Akylesni žiūrovai išgirs, ką tarp eilučių pasakoja tie, kurie žinojo apie Vytauto nelengvą vaikystę. Nors sąmoningai atsisakėme atviresnio šios temos eskalavimo. Nes tam, kad suprastum, iš kokios aplinkos Vytautas Šerėnas pats save ištraukė ir sukūrė, užtenka tik užuominų.

– Sakote, jaudinančių momentų netrūks, bet kokia tuomet vieta filme tenka humorui, kuris buvo didelė Vytauto gyvenimo dalis?

– Humoras buvo Vytauto esybės dominantė, jo maitintojas. Bet, kita vertus, satyra buvo tik paviršius, kurį kiekvieną vakarą matė visa Lietuva.

Apeiti humoro specialiai nesistengėme, nors labiau norėjome pažiūrėti į kitą jo gyvenimo pusę. Į jį patį tą akimirką, kai jis būdavo be kaukės ir grimo.

– Ar buvo momentas, kuris kuriant filmą labiausiai įsiminė?

– Nepaprastai sudėtinga kalbėti apie neseniai išėjusį žmogų. Nėra distancijos nuo išgyventos netekties tragedijos. Visas filmo kūrimo procesas buvo labai jautrus. Žmonės, kuriuos kalbinome, visi išpažino meilę Vytautui.

Jie visi skausmingai jaučia jo trūkumą, jaučia atsiradusį vakuumą. Klausydamas supranti, koks Vytautas visiems jiems buvo nepakeičiamas ir svarbus.

Nors mane labiausiai, matyt, paveikė pati pradžia. Susitikimas su Haroldu. Kai supratau, kad jo iniciatyva sukurti dokumentinį filmą – tai noras pastatyti paminklą savo išėjusiam draugui.

Asmeninio albumo nuotr./Haroldas Mackevičius
Asmeninio albumo nuotr./Haroldas Mackevičius

– Filmo pašnekovai – nuo aktorių ir žmonos iki prezidento Gitano Nausėdos, kuris buvo Vytauto studijų draugas ir kambariokas. Ar visus pavyko lengvai prikalbinti? Juk netekties skausmas vis dar gyvas, ne visi susitaikė su bičiulio ar šeimos nario netektimi.

– Žinot, dvylika metų kuriame „Legendas“ ir esame ne kartą susidūrę su tokiu liūdnu reiškiniu. Apie vieną ar kitą labai garsų, Lietuvos kultūrai nusipelniusį žmogų po jo išėjimo kažkodėl ne visi nori kalbėti.

Tai šiuo atveju viskas buvo atvirkščiai. Nuo artimųjų, draugų, kolegų iki prezidento – visi tarsi jautė vidinę būtinybę pasidalinti prisiminimais, išsaugoti brangaus žmogaus portretą. Nors kartais jautėme, koks sunkus, skausmingas gumulas jiems pakerta balsą, neleidžia iki galo pabaigti minties.

Visi, kurie Vytautą iš tiesų pažinojo, iki šiol negali susitaikyti, kad jo nebėra. Filmas tapo ta galimybe išlaikyti gyvą Vytauto atminimą kine.

– Teko ne tik kalbinti Vytauto draugus, bet ir peržiūrėti nemažai archyvinės medžiagos. Kiek laiko užtruko visas procesas?

– Haroldas paskambino prieš metus. Iš karto po pokalbio pradėjome vadinamuosius paruošiamuosius darbus. Reikėjo perprasti, kas turėtų kalbėti apie žmogų, su kuriuo buvo pažįstami begalė žmonių. Nors iš tiesų draugavo gal ne tiek ir daug.

Prieš prasidedant filmavimui aplankėme daug vietų, kur Vytautas gyveno, mokėsi, dirbo. Bet įdomiausia, kad jam pačiam itin svarbias vietas atradome tik kurdami filmą. Jas parodė Vytauto žmona Dalia.

Asmeninio albumo nuotr./Vytautas Šerėnas su žmona Dalia
Asmeninio albumo nuotr./Vytautas Šerėnas su žmona Dalia

– Ką jums, dokumentinės juostos kūrėjams, davė visa ši patirtis?

– Kiekvienas susitikimas su didele asmenybe, o toks buvo Vytautas Šerėnas, kažką atveria tavyje, praturtina. Baigę montažą kalbėjome, kad šitas susitikimas leido grįžti prie minties apie svajones, kurių reikia siekti šiandien, neatidėliojant rytdienai.

– Jei reikėtų nustatyti auditoriją, kuriai skiriate šį filmą, kokia ji būtų?

– Vytautas Šerėnas buvo visuotinis reiškinys. Nežinau, ar filmas apie jį gali būti apibrėžtas kažkuriai auditorijai. „Dviračio žinių“ ir Vytauto Šerėno, kaip kūrėjo, fenomenas būtent tuo ir įdomus, kad apėmė visas visuomenės grupes – nuo kaimo žemdirbių iki didmiesčio intelektualų.

Nuo miesto peliukų humoro iki Bratkų, kurie atspindėdavo kaimo žmonių problemas. Vytautas kalbėjo su visais visuomenės sluoksniais. Nežinau, ar yra kita televizijos laida, kuri sutrauktų tokią skirtingą auditoriją.

Todėl ir filmas, matyt, bus įdomus tiems, kurie žiūri „Dviračio žinias“ ir žiūrėdavo jas su Vytautu Šerėnu. Mes patys šį dokumentinį pasakojimą skiriame visiems, kurie pažinojo Vytautą, ir tiems, kurie jo nepažinojo.

– Filmas bus parodytas Visų šventųjų dieną, tačiau premjerą teko ne kartą nukelti. Dėl pandemijos Vytauto mirties metinėms, kaip planuota, jo nespėjote užbaigti, o minčių jį transliuoti spalio 10-ąją, Vytauto gimimo dieną, atsisakėte.

Minėjote, kad filme atsiskleisiančiame V.Šerėno portrete politikos ir satyros nebus. Tačiau vis tiek manote, kad jei jis būtų buvęs parodytas rinkimų išvakarėse, kai kurie įžvelgtų politinių sąsajų?

– Žinot, kartais galią turintys žmonės ieško juodo katino tamsiame kambaryje, nors jo ten net nėra. Tai nenorėjome rizikuoti.

O ir LRT galiausiai parinko lapkričio 1-ąją – tikrai tinkamą datą prisiminti šiek tiek daugiau nei prieš metus iškeliavusį žmogų.

TAIP PAT SKAITYKITE: Netikėta Vytauto Šerėno mirtis sukrėtė jo kolegas ir bičiulius: „Jokių ženklų nebuvo“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Video

03:50
22:36
08:58

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką