Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Donalda Meiželytė: „Mano gyvenime vienatve net nekvepia!“ (papildyta rugpjūčio 20 d.)

Donalda Meiželytė
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Donalda Meiželytė
Šaltinis: „Privatu“
0
A A

Su Seimo nare D. Meiželyte (36) susitarę pakalbėti apie atostogas, aptarėme ir keletą kitų įdomių bei aktualių temų. Plepioji parlamentarė su žurnalo „Privatu!“ skaitytojais pasidalijo savo taupymo planu, finansine patirtimi bei buitimi. Pasirodo, Donaldos gyvenime vienatve net nekvepia!

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Donalda, kaip leidi vasarą?

Būtų smagu keliauti į egzotiškas šalis, bet tam reikia ir pasitaupyti, ir draugų kompaniją surinkti, ir Seimo valdybos leidimą gauti. Be to, vasarą ir Lietuvos klimatu negaliu skųstis. Na, kokia ta mano vasara? Pagaliau turiu daugiau laiko beletristikai paskaityti – per liepą šešias knygas „sugriaužiau“. Savaitgaliais pas draugus į kaimą važiuoju, dėdės Rimvydo jubiliejų atšventėme, dalyvavau su grupe „Šmiki šmaki“ festivalyje „Laumės juosta“, buvau Anykščiuose, kur savaitę gyvenau gamtoje, klausiausi paskaitų. Tiesiog prasivaliau užsikimšusius sielos kanalus. Nors esu optimistė, geros nuotaikos šalininkė, jaučiau, kaip prisikaupė širdyje nuosėdų nuo negatyvių kitų žmonių minčių ar pasisakymų. Dar ketinu nuvykti į Tauragę pas tėvus.

Kaip manai, ar Lietuvoje geros sąlygos turistauti, atostogauti? Ar geriau laimės ieškoti turkijose, egiptuose ar už Atlanto?

Normalios tos sąlygos turizmui Lietuvoje, gal tik su išvietėmis problemų vis dar turime. Žinot, kai per kelerius metus šalies įvaizdžiui formuoti išleista beveik 70 milijonų litų, o turistams nėra kur gamtinių reikalų padoriai atlikti – gėda.
Atostogos... Viskas priklauso nuo to, ko žmogus nori ir kaip geriausiai pailsi. Kartais sveika ir į svečią šalį išvažiuoti, kur oras visada kaip užsakytas, „viskas įskaičiuota“ ir gali be mobiliojo telefono pagyventi savaitėlę, kartais gerai pas draugus kokioje sodyboje pavakaroti, gitara pagroti prie laužo ir pamedituoti čia pat vietoje. Kitiems patinka baidarėmis Lietuvos upėmis plaukti, dar kiti mėgsta Baltijos pajūrio smėlį ar Nidos ramybę. Tik pasirink. Aš tikrai ne specialistė, kur geriau ilsėtis, bet pastebiu vieną dalyką, kad vasarą ypač ilgai miegu. Matyt, įtampa trumpam nuslūgsta ir organizmas ilsisi.

„Su dukra Juta esame labai šauni tvirta šeima, jau dešimt metų viena prižiūriu šeimos ūkį ir tuo nė kiek nesiskundžiu. Man nereikia verkšlenti ir kviestis pagalbos, kai tenka ką prisukti ar sukalti. Turiu ir kopėčias, ir įrankių lagaminą“

Neseniai viename interviu sakei, kad šiuo metu esi vieniša, neturi vyro. Ar nesunku vienai išlaikyti dukrą ir save? Ar viskam užtenka pinigų?

Vieniša? Ką jūs čia paistote? Aš tiesiog gyvenu su dukra, bet, nors ir esu viena, vieniša tikrai nesijaučiu. Juk turiu seseris, tėvus, giminių, draugų, bendradarbių, partiečių. Vienišumu čia net nekvepia. Su dukra Juta esame labai šauni tvirta šeima, jau dešimt metų viena prižiūriu šeimos ūkį ir tuo nė kiek nesiskundžiu. Man nereikia verkšlenti ir kviestis pagalbos, kai tenka ką prisukti ar prikalti. Turiu ir kopėčias, ir įrankių lagaminą, tik va atsuktuvų rinkinį per mažo kalibro nusipirkau. Jei kada nors sutiksiu padorų vyriškį, jis galės namuose šriūbuoti ir sunkumus nešioti.

O pinigų man visada užteko tiek, kiek buvo. Dabar lygiai taip pat. Juk aš kostiumėlių nesisiuvu, papuošalų neperku, moku paskolą, išlaikau dukrą, ir tiek. Visada sakiau, kad laimingas žmogus yra ne tas, kuris turi daug, o tas, kuriam užtenka. Mano nagai niekada nebuvo lenkti į save, aš visada daugiau išdalydavau, atiduodavau. Negaliu pakęsti gobšuolių ir tų, kurie tik ir galvoja, kaip čia sau ką gero nugvelbus. Fui, šlykštu net pagalvoti, kokių yra žmonių. Tik kaip juos atskirti, kad į valstybės tarnybą ar valdžią tokie nepatektų? Nėra dar tokio rentgeno aparato, kur tą nagų užlinkimą nuskenuotų (juokiasi).

Galbūt turi specialų taupymo planą, kuriuo galėtum pasidalyti su paprastais žmonėmis?

Man patinka mintis, kad reikia ne taupyti, o daugiau uždirbti. Prieš dešimtmetį šis šūkis man labai tiko, nes sukausi per kelis darbus. „Radiocentre“ uždirbdavau kelis šimtus litų, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre – penkis šimtukus, parašydavau porą straipsnių per mėnesį – štai dar keturi šimtai, vienas kitas koncertas vaikams – dar kelios šimtinės. Taip ir susirankiodavau. Valstybė man, tik pagimdžiusiai studentei, per mėnesį už dukrą mokėdavo 98 litus, kuriuos reikėdavo važiuoti pasiimti į stoties rajoną ir stovėti su įvairiausio plauko moteriškėmis ilgiausioje eilėje.

Maistas tiek studijų, tiek vėlesniais metais buvo lietuviškai paprastas: sriubos iš pakelių, kainuodavusios 30 centų, kurias pagardinus šaukšteliu grietinės ir pipirais būdavo superskanu, koldūnai bei jų nuoviras, įvairiausiai paruošti makaronai ir bulvės, pagardintos pieniška dešrele ar kiaušiniu. Visada labai gerai sueidavo kaimiški lašiniai, rauginti kopūstai, lietuviški obuoliai. Tikrai nemanau, kad brangūs ir sintetikos pripumpuoti modifikuoti produktai yra sveikatos ir dvasinės laimės šaltinis.

Praėjo jau treji metai, kai dirbi Seime. Ar ši veikla pateisino Tavo lūkesčius?

Ne, nepateisino. Mano lūkesčiai, užmojai buvo dideli ir gražūs, siekiantys gerovės, o išėjo šnipštas. Mums trūksta paprasčiausio padorumo, doros ir racionalumo, o ne emocijų, išpūstų istorijų eskalavimo, krioksmų ar tulžingų priekaištavimų bei kaltinimų.

Tavo kolegei Ingai Valinskienei labai sunku nedainuoti, nedalyvauti pramoginiuose šou. Tu laikaisi kiek tvirčiau. Vis dėlto ar pasiilgai muzikavimo, aplodismentų, filmavimosi tokiose laidose kaip „Dviračio šou“?

Mane nuolatos kviečia į kaimų bendruomenių šventes, labdaringus renginius. Tai kam dabar kepurė nukris ar koja bus nuspausta, jei aš kokioje nors Kęsčių kaimo šventėje padainuosiu dainą? Tačiau būdama Krikščionių partijos prezidiumo narė, frakcijos seniūno pavaduotoja ir tiesiog aktyvi pilietė, neturiu tiek laiko, kad galėčiau važinėti visur be perstojo ar dalyvauti kokiame nors televizijos projekte. Man mano nervai brangūs (juokiasi).

O Inga galbūt grįš į sceną, į televiziją ir toliau džiugins žiūrovus savo aksominiu balsu. Kam tie suvaržymai? Juk galima viską uždrausti: šypsotis, nes kitus gal nervina, megzti laisvalaikiu, nes gali iš to turėti naudos, važinėti dviračiu, nes juk kaip nesolidu! Kas pas mus per šalis?! Viską drausti, drausti ir dar kartą drausti. Kur saviraiškos laisvė?

Tiesa, užsienyje būrelius lanko 90 procentų gyventojų, Lietuvoje – tik 10. Tad ką veikti per tą laiką, kai nėra ką veikti? Ogi gyventi kitų žmonių gyvenimus, kitiems reguliuoti eismą, aptarinėti ir net kartais pasmerkti. Gal eikite geriau, žmonės mielieji, į būrelius.

„Privatu“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką