Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Donatas Bakėjus. Meilė – kaip braškė (papildyta gruodžio 9 d.)

Donatas Bakėjus su partnere
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Donatas Bakėjus su partnere
Šaltinis: „Žmonės“
1
A A

Baleto šokėjas, šokių mokytojas, choreografės Anželikos Cholinos trupės narys Donatas Bakėjus (31) šypsosi: nors dešimt metų atidavė profesionaliai veiklai, nesulaukė tiek dėmesio, kiek per pastaruosius keletą mėnesių, – užteko pasirodyti televizijos projekte „Kviečiu šokti“, nusifilmuoti seriale „Saldi nuodėmė“. Donatas prisipažįsta, kad giliai širdyje jaučia, jog populiarumo siekia sąmoningai, tačiau jei būtų įmanoma atsukti laiką ir turėti galimybę rinktis, vėl suktų profesionalo keliu.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Vos ėmei šmėžuoti televizijoje, spauda prilipdė standartines etiketes: „žvaigždė“, „svajonių jaunikis“. Toks staigus virsmas įkvepia?

O, taip – čia kaip iš kirminėlio virsti gražuoliu drugeliu (juokiasi). Juokis nesijuokęs, bet taip jau yra: gyveni savo gyvenimą, šoki, vaidini ir niekam nesi įdomus, tačiau užtenka įlįsti į dėžutę, vadinamą televizoriumi, ir staiga viskas ima keistis – atkunta giminės, draugai. Įdomu stebėti, kaip keičiasi aplinka, bet pats keistis neturiu dėl ko. Kokiu tempu gyvenau, tokiu ir gyvenu, dėmesys man irgi nebuvo svetimas: teatre – žiūrovų, baleto mokykloje – vaikų ir jų tėvelių. Aišku, jis šiek tiek padidėjo, bet tikrai nesijaučiu nuveikęs ką nors ypatingo.

O kaip pasikeitė tavo aplinka?

Kad ir gatvėje žmonių šypsenos: būna, žmogus eina ir žvelgdamas į tave šypsosi – taip gudriai gudriai... Pasižiūri, nusišypsai ir eini toliau. Man toks dėmesys mielas, aš jo nebijau ir nesikratau. Tačiau į televiziją ėjau ne dėl to. Tiesą sakant, kai sulaukiau serialo kūrėjų skambučio ir pasiūlymo dalyvauti atrankoje, maniau, kad tai – tik draugų pokštas gimtadienio proga. Televizija man niekada nebuvo siekiamybė, todėl kai paaiškėjo, jog serialas vis dėlto – tiesa, nebuvo jokios audringos reakcijos: „Jėga! Mane paėmė!“ Kad ir kaip banaliai skambėtų, į serialą ėjau dėl patirties, dėl noro pažinti užkulisius, darbo virtuvę.

Vaidinu buvusį kalinį, nors tai ne tikrasis aš, įdomu vaidinti tokį, koks niekada nebuvau. Žinoma, nelengva, nes negali iki galo įsivaizduoti, kaip žmogus, aštuonerius metus gyvenęs nelaisvėje, jaučiasi, kuo gyvena. Nežinai, bet stengiesi jį suprasti. Be to, buvo smagu padirbėti prieš kameras – iki tol buvau filmavęsis tik keliose reklamose, dalyvavęs atrankose, bet tai tebuvo trumpos akimirkos.

Su kandžiąja Ieva Šimukauskiene esate seni bičiuliai, kartu filmavotės „Saldžioje nuodėmėje“, o štai šokių projekte atsidūrėte skirtingose barikadų pusėse. Panašu, net ir pažintys ne visada gelbsti...

Abu su Ieva aiškiai skyrėme: aš – šokėjas, ji – vertintoja. Prieš eidami į projektą, puikiai žinojome, kad bus kalbama apie mūsų santykius ir netgi bučinius seriale. Koks skirtumas, draugai mes ar ne, – Ieva vertino mūsų su partnere šokį, o ne mane. Manau, sugebėjome neperžengti ribos. „Neteisingi“ rankų judesiai, baleto „išverstos“ kojos, „ne tokia“ nugara – kritikos sulaukiau ir dėl to džiaugiuosi.

Bučiuotis su drauge turbūt lengviau, nei klausytis iš jos lūpų skambančios kritikos?

Džiaugiuosi, kad meilės scenos su Ieva nebuvo sureikšmintos, – jos buvo tokios, kaip visos. Jausmas labai keistas, kai bučiuojiesi, o aplink tave kameros, operatoriai, stilistai laksto. „Veiksmas!“ – šūkteli režisierius, ir tu puoli bučiuotis. Tačiau tuo pat metu puikiai suvoki, kad tai daryti kur kas sunkiau nei su mylimu žmogumi. Sunkiau, nei bučiuotis iš tikrųjų. Dėl jausmo. Aistros, pilve plazdenančių drugelių bučiuojantis prieš kameras tikrai nėra.
Meilės scenos buvo karštos tiesiogine šio žodžio prasme: filmavomės vasarą, o kur dar antklodės, lempos... Serialas rodomas su ženkleliu „N-7“, todėl tos scenos – labai jau kuklios (juokiasi).

Turėjai su kuo jas repetuoti?

Jei atvirai – ne...

Na, jei garantuosi, kad esi vienišas, galbūt merginos ims ciugliais iš paskos eiti?!

Kartą dalyvavau Rūtos Mikelkevičiūtės laidoje. Kai Rūta aktorės Larisos Kalpokaitės paklausė, kas, jos nuomone, pavojingiausia jauniems ir staiga žinomiems tapusiems vaikinams, atsakė, kad didžiausią pavojų kelia pinigai ir merginų dėmesys. Bet juk nebūtina būti žinomam, kad to dėmesio turėtum! Gyveni nieko neturėdamas, bet užtenka išeiti į viešumą ir jau viską turi? Taip nebūna! Televizijos nenustoja rodyti laidų apie barakudas, bet ar viskas jose – tiesa? Pavyzdžiui, aš nesu su tokiomis susidūręs.

Vadinasi, iš baleto pamokų ne kažin kokius turtus susikrovei!

Jokių (juokiasi)! Tačiau merginų dėmesio man niekada pernelyg netrūko, ir jis man visai patinka. Pamenu, po Anželikos Cholinos spektaklio „Meilė“ premjeros žurnalistė atsiuntė šūsnį klausimų apie meilę. Ilgai svarsčiau, kaip į juos atsakyti: parašysiu vienaip – žmonės ne taip pamanys, parašysiu anaip – pasirodysiu per atviras. Galiausiai parašiau, kaip norėjau, o ką jau žmonės suprato – ne mano reikalas. Galbūt kam nors pasirodė, jog lygindamas meilę su braške apskritai nežinau, kas toji meilė. O ji man asocijuojasi būtent su braške, kuri sirpsta, raudonuoja ir kurios mes godžiai ragaujame. Kartais braškė žydi, užmezga uogų, bet nelaistoma ir neprižiūrima tiesiog sudžiūsta, supūva. Yra daugybė žmonių, kurie visą gyvenimą laukia meilės, bet nesulaukia ir jaučiasi nelaimingi: sudžiūsta, pajuosta.

O pats tikrąjį braškės skonį ir kvapą pažinai?

Taip, dėl to meilę ir palyginau su braške. Todėl ir gaila žmonių, kurie niekada nėra to patyrę. Nesvarbu, kaip viskas baigėsi, bet aš bent turėjau galimybę prisiliesti prie tikro, galbūt net tobulo jausmo. Ir visiškai nesvarbu, kad jis nesibaigė tobulai...
Svajoju apie šeimą, bet ir dabar jaučiuosi laimingas. Niekada nesijaučiau vienišas, visada kas nors buvo šalia. Žinoma, draugai vaikų nepagimdys (juokiasi)...
Gaila, kad šiais laikais žmonės skuba priimti sprendimus: įsimyli, pažada mylėti visą gyvenimą, o gimus vaikui ima ir išsiskiria. Anksčiau užaugindavo vaikus, tik tada ryždavosi skirtis. Jautė meilę, pagarbą vaikams, norėjo, kad jie užaugtų visavertėje šeimoje, ir nesvarbu, jog galbūt save pasmerkdavo dvidešimčiai metų kančios. Kas geriau? Tikrai nežinau – nesu patyręs ir nenorėčiau patirti nei vieno, nei kito.

Apie pagarbą vaikams kalbi neatsitiktinai – esi iš didelės šeimos ir žinai, kas tai yra.

Taip, esame penkiese – trys broliai ir dvi sesės. Kai gimė jauniausias broliukas Rytis, man buvo dvidešimt vieni. Tada tėvų namuose gyveno tik penkiolikmetė sesuo, o gimęs brolis vėl visus suartino, atsirado naujas kvėpavimas. Visą gyvenimą mačiau, kaip du žmonės kūrė ir puoselėjo santykius, stengėsi išlaikyti šeimą, o ne išdraskyti. Džiaugiuosi, kad mano tėvai mokėjo laviruoti, prisitaikyti, gerbti vienas kitą, todėl dabar esame didelė, vieninga kaip kumštis šeima: vieni kitais rūpinamės, vieni kitiems padedame. Svajoju apie tokią...

Vieninga kaip kumštis šeima, kurią vienija dar ir bendra veikla – vilnos vėlimas?

Tai buvo mamos idėja. Turime septynias tonas sveriančią senovinę, 1928 metais, pagamintą karšimo mašiną. Tėtį šis užsiėmimas taip pat labai įtraukė: jis važinėja po Lietuvą, ieško žmonių, kuriems teko dirbti su tokiais įrenginiais. Iš užsienio parsivežėme senovinę siuvimo mašiną. Stengiamės atgaivinti seną amatą – esame į tai įtraukti, įvelti visi (šypsosi). Esu iš vilnos vėlęs pirties kepures, veltinius, šalikus, netgi švarkus. Keletą mėnesių, kai nei šokau, nei kitus mokiau, tik tuo ir užsiėmiau. Paskui vėl „įšokau“ į šokių pasaulį ir vėlimas šiek tiek užsimiršo. Man visiškai ne gėda prisipažinti, jog moku tai daryti, nors kai kam gali pasirodyti, kad velti – nevyriška.

Dėl šliūbinio švarko sukti galvos nereikės!

Tai jau tikrai! Jis bus vilnonis, baltas (juokiasi).

Naršydama internete radau nuorodą „ūkininkas Donatas Bakėjus“. Nejaugi tai apie tave?!

Taip, o ką? Turiu ūkininko pažymėjimą – gavau dar mokydamasis trečiame kurse. Kaip tik tuo metu buvome nusipirkę tris hektarus dirbamos žemės, nors neketinau tapti ūkininku, supratau – juk tas pažymėjimas nepamaišys: kodėl gi ne? Viena mano kolegė juokėsi: baleto šokėjas, mokytojas, aktorius ir dar ūkininkas – tokių personažų scenoje retai sutiksi.

Negana to – vilnos vėlėjas ir etatinis Kalėdų Senelis!

Tapti Kalėdų Seneliu – vienas iš daugelio mano planų B. Būdamas paauglys giminės rate vaidindavau Kalėdų Senelį: buvau kūdas, bet prisikišdavau pagalvių ir gaudavausi visai neprastas. Prieš porą metų vėl Kalėdų Seneliu tapau visai atsitiktinai: draugai paklausė, ar nepažįstu ko nors, kas galėtų užsukti į šventę, tada toptelėjo: kodėl tuo „kuo nors“ negalėčiau būti aš, jei dar ir pinigus už tai moka? Štai dabar esu patentuotas ir labai tikroviškas Kalėdų Senelis, avintis veltinius iki kelių (šypsosi).

„Žmonės“
Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką