Dabar populiaru
Publikuota: 2014 rugsėjo 4d. 16:05

Donatas Banionis: „Teatras buvo mano būtis ir buitis“

Donatas Banionis
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr. / Donatas Banionis

„Ne apie tai, ką labiau myliu – šuniukus ar kačiukas, ką mėgstu valgyti ar žiūrėti, noriu kalbėti“, – 2008-aisiais pradėdamas interviu pabrėžė aktorius Donatas Banionis. – Užsimezgė jaukus pokalbis, persmelktas daugybe prisiminimų, iš gyvenimiškos maestro patirties kylančios filosofijos, humoro ir ironijos, atmintinai cituojamų „Hamleto“, „Makbeto“, „Lauke, už durų“ bei filmų ištraukų.

Kai septintajame dešimtmetyje Juozo Miltinio teatras provincijos miestuke Panevėžyje tapo visos Sąjungos teatralų Meka, D. Banionis jau buvo pripažintas scenos artistas, nuo pirmo vaidmens filme jis tapo kultiniu kino aktoriumi. Tik žodžiai „kultinis“, „žvaigždė“ tada turėjo kitą reikšmę – ne asmeninio gyvenimo skandalais apipintus pasirodymus ekrane ar scenoje, o stiprią aktorystę. Populiarumas – išties milžiniškas. Juk ir Donato vardo banga Lietuvą užliejo dėl susižavėjimo juo.

Vaidyba – tai būtis

Žinoma, maga aktoriui užduoti patį banaliausią klausimą: teatre ar kine labiau patiko vaidinti? „Kai prisimenu pirmuosius vaidmenis, kine nepatiko, tik teatre, – sako maestro. – Kine operatoriai diktavo: tai iškritai jiems iš kadro, tai vaizdą sugadinai, tai ne taip pasisukai, ne tuo kampu ranką pakėlei. Bet man nesvarbu, kur dirbti. Kas geriau – teatras ar kinas? Ir ten gali būti blogai, ir ten. Teatre blogai būti negalėjo – Miltinis prižiūrėjo. Teatras buvo mano kančia, vargas, nemiga ir širdis. Bet žinojau instinktyviai – Miltinis man kaip tėvas. Tėvas lupa diržu ir priimi tai. Nes – tėvas. Nepabėgsi ir nepasitrauksi. Kiti išėjo. Aš negalvojau apie išėjimą. Juk 1941-aisiais pas Miltinį atėjau berniokas iš amatų mokyklos.“

Teatre sako neturėjęs daug režisierių, kad galėtų juos lyginti.

Natalija Bondarčiuk ir Donatas Banionis filme „Soliaris“ (1972 m.)
Natalija Bondarčiuk ir Donatas Banionis filme „Soliaris“ (1972 m.)

Kas jums aktorystė – pašaukimas, misija, būties įprasminimas?

Tiesiog nuo pradžios mokyklos labai norėjau vaidinti. Nežinau, kokius apibūdinimus išvedžioti, apibendrinimus – nesu filosofas. Labai mėgau kiną, teatrą, vaikystėje net statistu teatre dirbau. Amatų mokykloje kartu su Vaclovu Blėdžiu mokėmės viename kurse, kūrėme vaidinimus. Jis mane ir rekomendavo Miltiniui. Nefilosofuoju: aktorystė man – įgyvendintas noras vaidinti teatre.

O dabar teatro nebėra (sarkastiškai nusijuokia)! Cirkas! Rimtai! Ką dabar matau teatre, tai šuniukai geriau atlieka – šokinėja, vartosi. Jie juk juokingesni už žmones! Apie mąstymą, kad spektaklyje atsispindėtų žmogaus būtis, – nieko. Tik efektai: apšviesk, paleisk dūmus, lietų, muziką kokią patrankyk. O vaidinti paima žmones iš gatvės... Ir, Dieve, kaip įdomu! Na, gerai, įsismaginau kalbėti...

Jums, teatro ir kino žvaigždei, teko dėl didžiosios aktorystės ką nors aukoti?

Ne. Nebuvo nieko, ką būčiau turėjęs aukoti. Mano gyvenimas, nuo berniuko, prasidėjo vaidyba. Į teatrą atėjau jaunas ir viskas buvo tik su juo susiję, tad nieko neaukojau. Teatras buvo mano būtis ir buitis.

Šviesaus atminimo žmona Onutė – taip pat buvo aktorė.

Susitikome Miltinio teatre 1943-iaisiais. Buvome pažįstami, ir tiek. Pasibaigus karui, žmonos tėvelis, Smetonos laikais buvęs Naujamiesčio valsčiaus viršaičiu, su sūnumi buvo ištremti į Vorkutą, tad Onutei teliko išeiti iš teatro ir „pasislėpti“ Vilniaus universitete. Bet ir čia ji buvo demaskuota kaip „buožė“. Tad bėgo atgal į Panevėžį. Tada, jai grįžus į teatrą, ir užgimė jausmai.

Pagalvojau, kaip čia yra, kad anksčiau tiek metų kartu buvome ir jokio įspūdžio. O tada kažkas atsitiko. Pradėjome draugauti. Nuvažiavome pas mano seserį, o ji sako: ko jūs čia draugaujate, taigi ženykitės. Ir tas sesers pasakymas mus paskatino. Padavėme pareiškimą į civilinės metrikacijos biurą, kad galėtume bažnyčioje šliūbą imti. Susirašėme balandžio pirmąją, visi juokėsi, kad padarėme melagių dienos pokštą!

A.Aleksandravičiaus nuotr./Donatas Banionis su žmona Ona ir sūnumi Raimundu (1996 m.)
A.Aleksandravičiaus nuotr./Donatas Banionis su žmona Ona ir sūnumi Raimundu (1996 m.)

Kol buvote jaunų aktorių šeima, natūralu, buvote virš buities. Bet paskui gimė vienas sūnus, antras...

Taip... Tuo metu pradėjau filmuotis, daug važinėjau, Onutė namie augino sūnus. Negaliu daryti kokių nors išvadų, apibendrinimų – tiesiog grįžus namo būdavo normalus šeimyninis gyvenimas.

Gera atmosfera šeimoje padėjo siekti karjeros? Juk iš maždaug 150 milijonų Sovietų Sąjungos gyventojų, jums, aktoriui iš nykštukinės „Pribaltijos“, būdavo siūlomi išskirtiniai vaidmenys.

Taip, lėmė būtent tai, kad mūsų namuose vyravo santaika, jaučiau nuolatinę žmonos paramą. Mes buvome gera šeima, mūsų, kaip vyro ir žmonos, santykiai – nuostabūs. Šeima juk neiširo. Grįždavau iš filmavimo į ŠEIMĄ. Onutė rūpinosi namais.

Kažkada buvote tas, kurio talentas pramušė net geležinę uždangą: tapote tarybinio kino ambasadoriumi, su filmų premjeromis išmaišėte pasaulį, pabuvojote tikriausiai visuose žemynuose. Žmona lengvai išleisdavo?

Kai tik būdavo galimybių, Onutę būtinai pasiimdavau į filmavimus Vokietijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje ar kitose šalyse bei Sąjungos respublikose. Paprašydavau kino vadovybės, kad atsiųstų jai kvietimą. Tad ir kartu pakeliaudavome po svietą.

Daug važinėjote – teatro gastrolės, filmavimai. Pastebėjote, kaip užaugo vaikai?

Tai buvo mano problema: mažai juos matydavau. Juk nebūdavau namie. Mylėjau juos labai. Negaliu nei pasigirti, nei pasipeikti, nei teisintis man reikia. Konstatuoju faktą: mažai buvau namie, sūnus augino žmona, ne aš. Be jokių apibendrinimų galiu tai pasakyti.

Kaip manote, Raimundo pasirinkimą lėmė jūsų abiejų profesija?

Nežinau, kodėl jis pasirinko režisūrą. Nesikišau. Gal ir negerai, o gal ir gerai, kad žiūrėjau labai tolerantiškai: kur norit, ten studijuojat. Nei raginau Raimundą mokytis Visasąjunginiame kinematografijos institute, nei stabdžiau. Kaip ir vyresniojo sūnaus Egidijaus, kuris Maskvoje studijavo Istorijos ir archyvų institute – pats pasirinko. Neturėjau lemiamos įtakos nei vienam, nei kitam. Nori būti kine? Būk. Tai bus tavo vargas, pamatysi.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Donatas Banionis (2010 m.)
Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Donatas Banionis (2010 m.)

O būdavo, kad Raimundas „paverkdavo“ jums ant peties, jog režisūra – labai sudėtingas darbas?

Ne. Nebūdavo, kad nustebęs atlėktų guostis, skųstis ar girtis. Raimundas augo teatre, nuo pat pirmų žingsnių matė tą virtuvę, kas yra teatras. Jį laikau Miltinio mokiniu: nuo vaikystės teatro salėje per repeticijas sėdėdavo, nes nebuvo kur palikti, viską į save sugėrė. Jis supranta teatro esmę.

Pokalbis nusidažo atsiminimų spalvomis. „Tik atėjus į Miltinio teatrą 1941-aisiais pirmasis mano spektaklis buvo Kazio Binkio „Atžalynas“. Ir iškart davė vieną pagrindinių vaidmenų – Jasiaus. Didelio mokslo nereikėjo – vaidinau tai, koks esu. Pribloškė, kai einant gatve gimnazistės už nugaros šnabždėdavosi: „Oi, Jasius eina, Jasius!“ Taip man patiko, kad esu didis artistas! Vaikščiojau pasipūtęs!“

Apie Miltinį ir po šiai dienai sklando daug legendų, kaip ir apie jo darbo metodus bei nelengvą būdą. Ir maestro neslepia gaudavęs nuo jo pylos: „Statėme Augusto Strindbergo „Mirties šokį“, – mintimis į praeitį grįžta aktorius. – Sunkiai lipdėsi mano kuriamas Edgaro vaidmuo. Kartą per repeticiją Miltinis pratrūko: „Nežiūrėkim buitiškai! Čia yra koncepcija, čia yra filosofija, yra Nietzsche. Yra toks Sofoklio Prometėjas, kuris pats prirakintas ir kitus sunaikina – net dievus! Mitologijoj reikia ieškoti tokių dalykų. Ne kur kitur. Filosofijoj, mitologijoj. Nereik buity!“

Atsakiau, kad nesuprantu, ko iš manęs nori, o jis: „Taip, aš suprantu! Per durnas esi. Per mažai išsilavinęs, ot, kas yra. Mažai lavinęsis!“ Kai atsargiai atsakiau, jog nežinau, ką daryti, gal pakeisti mane kitu, jis rėžė: „Per vėlu! Pasimokyt galėjai. Ot, pasikankink, pasikankink – galbūt ir bus krislai...“ Miltinis iš teatro išėjo 1980-ųjų rugsėjo 1-ąją. Pats jautė, kad nebeturi jėgų. Po 1975-ųjų apskritai nedaug statė. Buvo išsisėmęs. Kartą per repeticiją, kai sėdėjau šalia, pasakė: „Donatai, Donatai, kad tu žinotum, kaip aš išsisėmęs...“ Buvau priblokštas, kad Miltinis MAN tai pasakė. Pagalvojau, na, dabar jis mane likviduos – pats prisipažino, tad norės atkeršyti ir man, ir sau...“

Paskutinis maestro spektaklis – Raimundo statytas „Susitikimas“. „Išverčiau Paulo Barzo pjesę iš vokiečių kalbos, – pasakoja aktorius. – Atidaviau redaktoriui sutvarkyti tekstą, mano pavardės skelbti nenorėjome...“ Ką reiškia būti sūnaus „režisuojamam“? „Pasitardami pasitardami... – prisimena maestro. – Raimundas leido mums su Regimantu Adomaičiu patiems dirbti. Didelių nurodymų nebuvo. Tai paskutinis mano vaidmuo scenoje. Su spektakliu apvažiavome visą Rusiją – Tiumenėje, Nižnij Novgorode, Peterburge, Maskvoje buvome, gastroliavome Kijeve, iš viso – 54 vaidinimai.“ Maestro mintimis grįžta prie kino: „Kine gerieji režisieriai buvo tie, kurie ne režisavo mane, o padėjo susiorientuoti – Vytautas Žalakevičius, Andrejus Tarkovskis, Grigorijus Kozincevas, Sava Kulišas... Man sekėsi, kad dažnai nereikėdavo vaidinti, galėdavau būti tuo žmogumi – savo herojumi.“

Apžvelgęs atliktus vaidmenis kine, teatre ir televizijoje, aktorius susimąsto: „Mano amžiuje viskas jau suvaidinta. Teatre neturiu ką veikti. Ir net nenoriu į jį. Nebe tas amžius: nieko tikresnio po Miltinio prieš akis nematau, tuo labiau kad jei ir kviestų – neičiau. Nėra jėgų. Esu pavargęs. Na, jei režisierius labai patrauktų... nors net ir senuose geruose spektakliuose nenorėčiau vaidinti. Nenoriu į teatrą. Iškart galiu pasakyti: nekvieskite!“

Garsiausi vaidmenys teatre

  • Jasius „Atžalyne“ (1941)
  • Edvardas Antano Vienuolio „Prieblandoje“ (1945)
  • Nikolajaus Ostrovskio „Belugino vedybos“ (1949)
  • Pavka Korčaginas N. Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas“ (1952)
  • daktaras Dornas Antono Čechovo „Žuvėdroje“ (1954)
  • „Heda Gabler“ (1957)
  • tėvas Arthuro Millerio „Komivoježieriaus mirtyje“ (1958)
  • netikėtas komiškas Bopertiu vaidmuo „Šiaudinėje skrybėlaitėje“ (1959)
  • Benkas „Makbete“ (1961)
  • „Lauke, už durų“ (1966)
  • „Mirties šokis“ (1973)
     

Vaidmenys filmuose, kuriuos labiausiai vertino pats Donatas Banionis:

  • Vaitkus V.Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965)
  • žvalgas Ladeinikovas Savos Kulišo „Ne sezono metas“ (1968)
  • nedidelis Pabaltijo pastoriaus vaidmuo Eldaro Riazanovo komedijoje „Saugokis automobilio“ (1966) (Na, pamenate, kai prie jūros pagrindiniam herojui automobilių vagiui už volgą pastorius po vieną rublį atsiskaitinėjo...)
  • Italijoje filmuota Michailo Kalatozovo „Raudonoji palapinė“ (1969) – pirmasis susitikimas su pasaulinio kino žvaigždėmis Seanu Connery ir Claudia Cardinale ir apskritai išvyka už geležinės uždangos. Beje, būtent tada italai mūsų aktorių praminė Donatello Banioni
  • Olbanis G. Kozincevo „Karalius Lyras“ (1971)
  • Goja vokiečio Konrado Wolfo režisuotoje dramoje „Goja“ (1971)
  • labai netikėtas A. Tarkovskio kvietimas pagrindiniam vaidmeniui „Soliaryje“ (1972)
  • Nikas Nikolsas Jevgenijaus Tatarskio „Princo Florizelio nuotykiai“ (1977)
„Žmonės“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Verslas

Iš Berlyno grįžęs palangiškis tęsia šeimos tradiciją pasitelkęs kavą

Aktualu

Ekonominės krizės vis labiau slegiami turkai skundžiasi aukštomis kainomis ir kaltina JAV

Aktualu

Indonezijos Lomboko salą sukrėtė naujas smarkus 6,3 balo žemės drebėjimas

Vardai

M.Petruškevičius svarsto paviešinti du prieš žmonas smurtaujančius žinomus vyrus: „Aš šokiruotas“

Sportas

Lionelio Messi magija tęsiasi – dublis ir „Barcelona“ pergalė

Verslas

Būstas, kurio stilistika nesilygiuoja į dabartinius dizaino standartus

Aktualu

Orai: Tik viena gaivesnė diena

Gyvenimas

Supermodelis Elle Macpherson – apie tai, kas padeda puoselėti puikią išvaizdą

Pasaulio savaitės įvykiai – įspūdingiausiuose kadruose (2018 rugpjūčio 12–18 d.)

Aktualu

Kėdainietės istorija gniaužia kvapą: gaisre palaidojusi namus ir mamą, vargsta dėl vandentiekio

Pasaulis kišenėje

Sustojęs laikas: Mirštančio Elėjos dvaro pakraštyje kvepia karališka arbata

Aktualu

Po avarijos automobilio iš Airijos vairuotojo ieško tarnybinis šuo

Pasaulis kišenėje

Už 8 val. kelio nuo Lietuvos – turistų dar neatrastas miestas lyg iš distopinės knygos

Sportas

Prisvilęs Cristiano Ronaldo debiutas Italijoje – mačo herojumi tapo ne jis

Vardai

Viktorija Siegel pasibaisėjo degalinės plovyklos paslauga: „Šitas plovimas vertas 17 eurų?!“

Gyvenimas

Unikali apklausa: koks seksas patinka šiuolaikinėms moterims ir kokius lūkesčius jos turi

Vardai

Eglei Jakštytei – 27-eri: apie gyvenimo vyrą, sielos miestą prie jūros ir naują etapą muzikoje

Aktualu

Lietuvoje vyks Specialiųjų operacijų pajėgų pratybos

Vardai

„Eurovizija“ 2019-aisiais Izraelyje – dar negarantuota?

Gazas

„Velomaratono“ metu Vilniuje – eismo ribojimai ir viešojo transporto pakeitimai

Naujienos

Verslas

Iš Berlyno grįžęs palangiškis tęsia šeimos tradiciją pasitelkęs kavą

Aktualu

Ekonominės krizės vis labiau slegiami turkai skundžiasi aukštomis kainomis ir kaltina JAV

Aktualu

Indonezijos Lomboko salą sukrėtė naujas smarkus 6,3 balo žemės drebėjimas

Vardai

M.Petruškevičius svarsto paviešinti du prieš žmonas smurtaujančius žinomus vyrus: „Aš šokiruotas“

Sportas

Lionelio Messi magija tęsiasi – dublis ir „Barcelona“ pergalė

Verslas

Būstas, kurio stilistika nesilygiuoja į dabartinius dizaino standartus

Aktualu

Orai: Tik viena gaivesnė diena

Gyvenimas

Supermodelis Elle Macpherson – apie tai, kas padeda puoselėti puikią išvaizdą

Pasaulio savaitės įvykiai – įspūdingiausiuose kadruose (2018 rugpjūčio 12–18 d.)

Aktualu

Kėdainietės istorija gniaužia kvapą: gaisre palaidojusi namus ir mamą, vargsta dėl vandentiekio

Pasaulis kišenėje

Sustojęs laikas: Mirštančio Elėjos dvaro pakraštyje kvepia karališka arbata

Aktualu

Po avarijos automobilio iš Airijos vairuotojo ieško tarnybinis šuo

Pasaulis kišenėje

Už 8 val. kelio nuo Lietuvos – turistų dar neatrastas miestas lyg iš distopinės knygos

Sportas

Prisvilęs Cristiano Ronaldo debiutas Italijoje – mačo herojumi tapo ne jis

Vardai

Viktorija Siegel pasibaisėjo degalinės plovyklos paslauga: „Šitas plovimas vertas 17 eurų?!“

Gyvenimas

Unikali apklausa: koks seksas patinka šiuolaikinėms moterims ir kokius lūkesčius jos turi

Vardai

Eglei Jakštytei – 27-eri: apie gyvenimo vyrą, sielos miestą prie jūros ir naują etapą muzikoje

Aktualu

Lietuvoje vyks Specialiųjų operacijų pajėgų pratybos

Vardai

„Eurovizija“ 2019-aisiais Izraelyje – dar negarantuota?

Gazas

„Velomaratono“ metu Vilniuje – eismo ribojimai ir viešojo transporto pakeitimai

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką