Tu šoki tikriausiai nuo pat vaikystės?
Buvau penkerių, kai tėvai nuvedė į pramoginius šokius pas Juozą Aleksandravičių. Mokykloje ištiko krizė: draugai ėmė tyčiotis, o tokio amžiaus vaikui juk labai svarbu, kas berniukiška ir kas ne. Kad atrodyčiau kietesnis, šokius išmainiau į karatė, vėliau atsirado breikas: su draugais įkūrėme grupę „Bravo crew“, 2000-aisiais tapome Lietuvos čempionais. Ragavau ir hiphopo, kol sykį vakarėlyje pamačiau šokančią porą. Man tuomet atrodė, kad ji šoka salsą, – gal tai buvo visai ne salsa, bet užkabino. Su bendraminčiais Kaune įkūrėme salsos bendruomenę, vedu pamokas pradedantiems.
O kaip į šokius įsiterpė medicina? Paprastai manoma, kad pradėjus studijuoti mediciną niekam kitam nebelieka laiko.
Studijų metais šokiai iš tiesų atsidūrė antrame plane. Studijuoti choreografijos nenorėjau – ji man neatrodo rimta specialybė. Vargu ar toks darbas teiktų moralinio pasitenkinimo, o medicina teikia, ir labai didelį.
Papjaustai ką nors... Smagu!
Aš nepjaustau, aš gydau (šypsosi). Aišku, pirmuose kursuose ko tik neteko daryti: ak, tie žavūs prozektoriumai su formalinu pradvokusiais lavonais... Vonios, iš kurių reikia ištraukti kūnus... Tie kūnai griūva atgal, aptaško mus visus formalinu...
Šokėjas, estetas ir staiga še tau – taškaisi vonioje su lavonais...
Medicina irgi savaip estetiška. Aišku, chirurgija ir traumatologija mažiau estetiškos negu terapija, kuri iš esmės yra tik receptų rašymas ir popierių pildymas. Mes – kaip čia pasakius – atliekame juodesnį darbą. Traumatologijoje dažnai gelbėjamos gyvybės. Tiesa, man to daryti dar neteko – kol kas esu baigęs tik vieną ortopedijos-traumatologijos rezidentūros kursą.
Medicina buvo viso gyvenimo svajonė ar labiau – racionalus sprendimas?
Iš tiesų – racionalus sprendimas: norėjau specialybės, kuri aprūpintų visam gyvenimui. Tėvai šiam sprendimui įtakos neturėjo, bet, aišku, nudžiugo – turbūt visiems tėvams medikas šeimoje yra pasididžiavimas. Abu jie – pedagogai, bet pedagogams Lietuvoje šiuo metu nesaldu, todėl tėtis mokytoju nebedirba. Turiu metais jaunesnį brolį Justą, labai gerai sutariame. Mūsų pomėgiai beveik tie patys – jis irgi šoka salsą. Tik profesija kita – jis statybų inžinierius, dabar studijuoja Portugalijoje.
Ortopedo profesija Amerikoje yra brangiausiai mokama, jei neklystu.
Taip, ortopedai patenka į trejetuką. Tačiau mūsų šalyje ortopedo-traumatologo licencija labai gero uždarbio negarantuoja. Juk esu lūžių, traumų gydytojas, o tai dažniausiai ištinka žemiausias socialines grupes – nespjaunančias į taurelę ir panašiai. Bet nesigailiu – tuos metus praleidau dirbdamas su vienu geriausių ortopedų-traumatologų Lietuvoje Laimučiu Škiku. Antrieji rezidentūros metai kiek laisvesni, taigi turiu laiko ir šokiams.
Kaip tavo gyvenime atsirado televizija?
„Šok su manimi“ organizatoriai mane kalbino trejus metus iš eilės – juk šokėjų ratas Lietuvoje nėra didelis. Ta nauja patirtis – labai faina, partnerė Gintarė – šaunuolė. Tiesa, mums ne visuomet gerai sekasi: štai mūsų sušoktas „Dievų miškas“ komisijai visai nepatiko, nors tam atidavėme daug dūšios. Keista, kai svetimas žmogus, niekada su tavimi nebendravęs, staiga ima tiesioginiame eteryje aiškinti, kokias knygas tu esi ar nesi skaitęs... Gerai, kad žiūrovai tąkart apgynė.
Vis dėlto kiekvieną šeštadienį stoti prieš komisijos kritiką ir televizijos žiūrovų teismą – nemenkas išbandymas?
Buvau įsitikinęs, kad tai niekaip nepaveiks mano emocijų ir savijautos. Turiu prisipažinti, kad veikia (šypteli). Nesu šaltakraujis. Kai pradėjo sektis, atsirado noras kaskart pasirodyti geriau nei praėjusį sykį. Bet laimėti nesitikiu – projekte yra charizmatiškesnių žmonių. Mano favoritas – Dominykas Vaitiekūnas.
O kaip tau patinka tas gražuoliuko vaidmuo, kurį televizija tuoj pat prilipdė? Girdėjau, kaip sykį tave pristatė: „Paskutinis vardas, kurį prieš suduždamas Smoriginui ištarė veidrodėlis, paklaustas, kas pasaulyje gražiausias...“
Na, genetikos juk nepasirinksi – kokiu veidu gimiau, tokį ir turiu (šypteli). Nesiginčysiu – sportuoju, bet daugiau dėl stuburo sveikatos palaikymo nei dėl kūno grožio.
Ir todėl ekrane tenka ne tik šokti, bet ir projekto vedėjai Jurgitai Jurkutei kojas glostyti...
Ta situacija buvo surežisuota! Man tikrai nebūtų šovę į galvą glostyti Jurkutei kojų, bet ji neva suklupo... Nedariau nieko, ko nedarytų bet kuris kitas gydytojas: apžiūrėjau merginos koją, patikrinau čiurnos stabilumą. Sąnarys iš tiesų buvo stabilus, jokių uždegimo požymių (juokiasi). Labai nuoširdžiai stengiausi atlikti savo pareigą – paskui patį juokas ėmė...
Jau pačioje projekto pradžioje buvai iki pusės nurengtas. Priimi tai kaip neišvengiamą šou dalį?
Tiesą pasakius, sunkiai tai priimu. Tąkart šokome sambą: apėmė jausmas, kad visi užsižiūrėjo į nuogą kūną ir net nematė, ką tuo šokiu norėjome pasakyti. Esu santūrus lietuvis, man nejauku, kai nuo manęs plėšia marškinius. Sykį paskambino iš kažkokio moteriško žurnalo: „Norėtume su jumis pasikalbėti apie sveikatą.“ Maloniai sutikau – apie sveikatą aš tikrai turiu ką pasakyti. „Bet reikės nusifotografuoti nuogam...“ Ne jau, ačiū. Vengiu, kad mane kompromituotų, nors nelabai ir yra ko kompromituoti.
O draugę turi?
Nieko rimto nėra.
Dabar daug kam suteikei vilties... Sakyk, ar tavo mergina privalėtų mokėti šokti?
Taip, man tai labai svarbu. Negalėčiau draugauti su mergina, kuri nemokėtų šokti, – juk šokiai užima pusę mano gyvenimo. Vargu ar jai patiktų, jei visą laiką šokčiau su kitomis.
