Donatai, dabar tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų ekonomika nėra pati stabiliausia. Ar nekilo abejonių dėl ateities prieš atidarant šokių studiją LAB?
Mūsų vienintelis tikslas buvo dirbti mylimą darbą ir iš to užsidirbti. Kai veikla teikia malonumą ir iš jos dar pavyksta nusipirkti duonos, nieko negali būti geriau. Mudu su Veronika norėjome didelės šokių studijos. Dabar turime erdvę su dviem salėmis, kada nors joje įsirengsime muzikos įrašų studiją. Žodžiu, tikrai nestovime vietoje.
Imantis verslo būtinas pradinis kapitalas. Ar į šokių studiją investavote savo lėšas, ar radote rėmėjų?
Su Veronika ilgai taupėme, kol galiausiai ryžomės pradėti verslą. Nusprendėme rizikuoti bet kuriuo atveju. Nesvarbu – pasiseks ar ne, juk esame jauni. O pinigai... Jie greitai ateina ir greitai išeina. Kol kas tikimės, kad verslas įgaus pagreitį per trejus ar ketverius metus. Turime daug idėjų ir vizijų.
Ar nebuvo gaila paskirti santaupas verslui, o ne romantiškai kelionei ar būsimoms vestuvėms?
Mes galvojame apie ateitį ir norime, kad mūsų veikla būtų ilgalaikė. Abu, be dainavimo ir šokių, už viską labiau troškome turėti pastovius darbus, kur galėtume save realizuoti. Kol kas nusprendėme keliones bei kitus planus atidėti vėlesniam laikui ir susikoncentruoti tik į darbus. Beje, tikimės, kad po metų verslas pradės nešti pelną – tada ir galėsime pagalvoti apie malonumus (šypteli).
Judu kartu ir gyvenate, ir dirbate. Nebijote, kad tai gali pakenkti santykiams?
Abu esame meniškos sielos, mūsų panašios profesijos, todėl visada pavyksta priimti bendrus sprendimus. Žinoma, visuomet atsiranda diskusijų, tačiau dar nebuvo atvejo, kad nesusitartume gražiuoju. Dar nė sykio nesusipykome. Kai reikia logiško sprendimo, jausmus užmirštame. Kol kas darbinė veikla netrukdo mūsų santykiams.
Kiek laiko per parą praleidžiate kartu?
Negaliu sakyti, kad nuolatos būname kartu. Darbe mudu esame ir kartu, ir atskirai: Veronika moko šokti, o aš tuo metu būnu paskendęs savo veikloje. Žinoma, namuose laiką leidžiame drauge. Taip pat dienos metu stengiamės rasti bent valandėlę kartu pavalgyti ir pabendrauti. Nors neslėpsiu: mudu jau seniai buvome pasimatyme.
Kaip atrodo įprasta Tavo ir Veronikos diena?
Miegui skiriame 5–6 valandas per parą, tada daug dirbame, o namo grįžtame 2–3 valandą nakties. Gal kažkas Lietuvoje tokį metą vadina paryčiais, bet mums tik tada prasideda naktis (juokiasi).
Veronika Brasaitė (26)
Veronika, ar lengvai sutikai iškeisti vestuvinę suknelę į verslą ir visus sukauptus pinigus investuoti į šokių mokyklą?
Su Donatu nusprendėme skirti pinigus verslui todėl, kad šioje srityje nesame naujokai. Tai mums maloni veikla. Manau, santaupas ir reikia investuoti į savo svajones, patirtį. Tai pats tikslingiausias pinigų panaudojimas. O apie vestuvinę suknelę kol kas negalvoju...
Tai gal Tau vestuvės apskritai nerūpi?
Žinoma, kad rūpi. Juk esu moteris! Bet pati apie tai negalvoju. Laukiu, kol apie tai pagalvos Donatas. O tada imsiuosi visų organizacinių reikalų (juokiasi). Kol kas laukiu. Ir tai mane tenkina.
Judu esate kartu daugiau nei dvejus metus. Ar per tą laiką Tavo ir Donato santykiai pasikeitė?
Taip, mūsų santykiai labai patobulėjo. Kadangi kartu ir gyvename, ir dirbame, puikiai atsiskleidžia tiek gerosios, tiek blogosios antrosios pusės savybės. Per šį laiką išmokome vienas kitą priimti tokius, kokie esame. Svarbiausia, kad turime bendrų tikslų, kurie mus vienija.
Kokių gerųjų Donato savybių atradai?
Supratau, kad jis labai vyriškas. Už Donato nugaros jaučiuosi moterimi. Ir tai mane labai džiugina. Manau, dabar mažai tokių vyrų, kurie sugeba tvirtai žengti į priekį, kurie rodo dėmesį savo moteriai. Apskritai pastaruoju metu vyrai spekuliuoja teiginiu esą „dėl moterų noro dominuoti jie tampa silpnąja lytimi“. Nieko panašaus! Donatas tikrai ne toks.
Kas jūsų poroje yra viršesnis ir turi lemiamą balsą?
Žinoma, kad Donatas. Iniciatyva ir lemtingi sprendimai yra jo, o ne mano rankose (šypteli). Mes stengiamės vienas kito neversti nusileisti. Visada norime rasti bendrą sprendimą, tačiau svarbiausia, kad dėl to nesijaustų blogai antroji pusė.
Ar pritari senolių išminčiai, kad vyras yra šeimos galva, o moteris – kaklas?
Taip, tai labai teisingas posakis. Manau, moteris turi išlikti moterimi ir niekada nemenkinti mylimo žmogaus vyriškumo. Merginos, turime atkreipti dėmesį, kad jei nukirsime savo vyrams galvas, tuomet pačios būsime priverstos už viską atsakyti. Žinoma, yra situacijų, kai būtina juos nukreipti tinkama linkme, tačiau nereikia persistengti. Kiekvienas privalome būti savo vietoje. Aš esu moteris ir noriu jaustis kaip dailiosios lyties atstovė. Nesiekiu būti boba su kiaušais.
