Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 12d. 09:12

35-ąjį gimtadienį mininti D.Filmanavičiūtė: „Gyvenimas man – malonumų pasiutpolkė“

Dovilė Filmanavičiūtė Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Dovilė Filmanavičiūtė
„Šeima neturėtų būti pjedestalas“, – sako artimųjų gyvenimą nuo sekėjų akių laikanti ir sekmadienį 35-ąjį gimtadienį mininti reklamos specialistė, nuomonės formuotoja, atlikėja Dovilė Filmanavičiūtė. Į šią progą moteris žengia su pasikeitusiomis nuostatomis, dvasine ramybe ir padėka motinystei, kuri jos viduje pabudino naują jautrumo stygą. Tokią, kuri privertė pamiršti interneto batalijas ir dėmesį sutelkti į tai, kas išties svarbu ir suteikia pilnatvės jausmą.

– Kaip ir su kuo ketinate paminėti gimtadienį?

– Gimtadienis prasidės 9 val. ryto. Turėjome svajonę dalyvauti profesionaliose miško maudynėse su miško gide. Taip jau nutiko, kad visų pirma perskaičiau miško gidės knygą, o vėliau su ja padariau interviu „Žinių radijuje“. Tada supratau, kad gal tai puiki proga savo gimtadienio rytą išeiti į mišką ir daryti viską, ką ji pasakys tam, kad ta diena būtų ypatinga ir tam tikra prasme stebuklinga.

Esu labai sužavėta šios japonų filosofijos ir suprantu, kad mes čia, Lietuvoje, taip pat visi esame miško vaikai. Taigi tokia gimtadienio dovana bus visų pirma man pačiai nuo savęs, taip pat ir mano artimiausiems žmonėms.

Tokia terapija truks apie dvi valandas. Labai juokinga, nes į ją pakviečiau tik savo geriausias drauges, o mūsų vyrai, vaikinai liks namuose. Visą šią savaitę esu terorizuojama, verčiama pasakyti, kas bus po to ir kur eisime, ką veiksime, nes jie jaučiasi nuskriausti, kol mes mėgausimės pramogomis nuo pat ankstyvo ryto (juokiasi).

Mūsų šeima labai mėgsta kepti ką nors įdomesnio ant griliaus, bet pamažu jaučiame, kad šios pramogos persisotinome. Visai neseniai šventėme vyro 40-metį, tada taip pat maistą kepėme ant ugnies. Nežinau, galbūt gimtadienį baigsime kur nors mieste, bet reikia susiturėti, nes juk pirmadienį reikia į darbus (juokiasi).

– Ar gimtadieniai jums reikšminga proga? Tikrai yra žmonių, ypač moterų, kurios dėl stigmų per gimtadienius jaudinasi.

– Nelabai pasiduodu visuomenės normoms, stereotipai man yra nė motais. Dabar, kai esu vyresnė, vyksta toks savotiškas persikrovimas. Kaip žmogus, gimęs rugsėjį, net fiziologiškai jaučiu, kad ruduo – mano metas.

Po Kristijono gimimo tą dieną norisi ir labai pasikalbėti su mama, nes atsirado kita mūsų santykio reikšmė. Gimtadieniui balinė suknelė tikrai nekaba, restorano nenuomoju ir nuotraukos su pranešimu spaudai portaluose tikrai neatsiras, bet man tai yra džiaugsminga ir prasminga diena. Jos labai laukiu.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Dovilė Filmanavičiutė
Arno Strumilos / 15min nuotr./Dovilė Filmanavičiutė

Apskritai man tai yra mielas laikas, jaučiuosi stipriai subrendusi. Pati kartais juokiuosi, kad esu įrodymas, jog dramos karalienė gali gyventi ir be dramų. Šiuo laikotarpiu man niekam nieko nereikia įrodyti, nereikia maivytis, mane supa man svarbūs žmonės, dirbu mylimą darbą, turiu daug užklasinės veiklos, esu mylima ir man viskas gerai su saviverte. Tai tinkamas laikas pabūti tiek su savimi, tiek su kitais, kurie nori, kad būčiau kartu. Man yra gera.

– Kada tas lūžis įvyko? Kada drama tapo nebesvarbi, kada sugrįžo savivertė?

– Būsiu banali, bet turbūt viskas pasikeitė po vaiko gimimo. Vaiko gimimas galvoje perdėlioja daug dalykų. Man padeda ir savirefleksija, pokalbiai su savimi, mokymasis atsiprašyti, savo žmonių atsisijojimas. Po 30-ies turėjau tokį laikotarpį, kai atrodė, kad labai svarbu yra su visais bendrauti, visur maivytis ir vaidentis. Dabar galvoju, kad profesiniai nuopelnai ateina su žiniomis ir tuo, kai matai apčiuopiamus rezultatus.

Kad ir kaip banaliai skamba, bet kai sueina 30 metų, kažkoks demonas stukteli į galvą ir sau pradedi užduoti klausimus: kur aš einu, kam visa tai darau? Po vaiko gimimo viskas pasidaro nereikšminga. Nors sveikatos problemų neturime, bet pirmasis vaiko apsivėmimas – kad ir kaip šlykščiai tai beskambėtų – tau primena, kad ne konfliktai feisbuke yra gyvenimo esmė ir prasmė.

Kartais pagalvoju, kad yra daugybė žmonių, patiriančių didžiulius gyvenimo iššūkius, tokius, apie kuriuos net sunku kalbėti. Todėl nėra kuo skųstis – gyvenimas man yra malonumų pasiutpolkė, nei bėgame nuo karo, nei yra taip, kad negalėtume išsakyti savo nuomonės. Gyvename pertekliaus, bet kartu ir didžiulės laimės laike, nes vieną akimirką įsėdi į lėktuvą ir gimtadienį gali atšvęsti kad ir Paryžiuje ar Barselonoje. Taip galėčiau padaryti ir šią minutę, tad kur geriau mes dar galime gyventi nei dabar?

– Paminėjote, kad vaikui gimus socialiniai tinklai ir kovos jose praranda reikšmę. Kita vertus, gal ir paradoksalu, kad esate jų nuomonės formuotoja, netgi buvote išrinkta tarp geriausių „influencerių“. Kaip tai vertinate?

– Iš tikrųjų save labai plaku. Paatvirausiu, bet man visada atrodo, kad viską darau blogai, o kiti yra tėvai yra tobuli. Kad visų kitų vaikai švarūs, gatvėje nerėkia ir tik mūsiškis ant šaligatvio atsigulęs kryžiumi kaukia.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dovilė Filmanavičiūtė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dovilė Filmanavičiūtė

Kita vertus, kartu smagu turėti autoritetų, kurie šiek tiek pakelia nosį. Tarkim, paskaičius, ką rašo Austėja Landsbergienė, suprantu, kad viskas su manimi yra gerai. Tiek, kiek tavęs yra, tiek ir turi būti.

Noriu garsiai pasidžiaugti tuo, kad vaiką auginu tikrai ne viena – tėtis jo gyvenime dalyvauja labai daug. Dėl to galiu sau leisti eiti į kiną, teatrą, daug dirbti. Grįžtant prie minties – jeigu kam nors atrodo, kad mes gyvename atsipalaidavusiai ir su humoro jausmu, tada puiku. Kaip tik ryte su Kristijonu buvome lauke ir viena ausimi vaikų žaidimo aikštelėje nugirdau, kaip viena mama vaikui sakė: to nedaryk, tą padarei blogai, kaip tu čia elgiesi ir pan. Galbūt tai mums yra atėję iš sovietmečio. Turbūt vėlgi nuskambės banaliai, bet man laimingi vaikai yra purvini vaikai, todėl savo vaikui šiais klausimais leidžiame daug.

Beje, manau, kad „influencere“ turbūt buvau išrinkta už knygas ir už kiną. Dėl to man irgi dainuoja širdis, nes manau, kad kultūra yra išsigelbėjimas, ypač šiuo sudėtingu laikotarpiu. Dabar nebesuprasi, kur pasaulis eina, todėl bandymas save į ką nors atremti yra sveikintinas.

Manau, kad būtent muzika, literatūra, teatras, kinas yra panacėja, todėl dažnai žmonėms sakau: marš skaityti knygų! Tikrai pasidaro liūdna, kai paskaitai naujienų portalų komentarus ir matai, kaip žmonės sakinyje nesugeba padėti kablelio. Tada galvoji: kas mums visiems yra?

– Koks jūsų santykis su soc. tinklais? Juk esate nuomonės formuotoja, bet, kaip ir pati sakėte, tai nėra pati geriausia vieta būti.

– Paskutiniu metu noras nebūti soc. tinkluose man ateina vis dažniau, vis galvoju: kokį velnią mes čia visi darome? Kai pažiūriu, kiek žmonės skiria laiko net ir reklaminiams įrašams, vis kyla mintys: o Dieve, kokie visi talentingi, kiek jie turi laiko! Man atrodo, kad aš pati pusę dienos dirbu, o kitą pusę bėgu, nes mūsų vaikas ne eina, o bėga.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Dovilė Filmanavičiūtė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Dovilė Filmanavičiūtė

Esu sau sąmoningai atsakius į klausimą, kad socialiniai tinklai tikrai daro įtaką dvasinei būklei ir sveikatai. Anksčiau veldavausi į diskusijas ir, kaip sakoma legendiniame „Youtube“ vaizdo įraše, bandydavau kažką kažkam įrodyti, bet dabar su didesniu sekėjų skaičiumi supratau, kad tiems žmonėms nieko neįrodysiu, nebent susipyksiu su visais ir po to pusdienį apie tai galvosiu. Nuo to bus blogai man ir visiems aplink mane esantiems.

Aišku, žmogaus teisių temomis klaviatūros nesuvaldau ir tikrai bandau įrodyti, kad nėra nei lyties, nei spalvos, nei orientacijos, nei religijos. Vis dėlto dabar tuo užsiimu žymiai mažau, neatsakinėju į komentarus, nereaguoju į bandymus įžeisti, tiesiog kai kuriuos žmones užblokuoju ir taip išsivalau savo kiemą.

Esu visiškai prieš aiškinimus, kad taip esą tiesiog būsiu savo burbule ir nesuprasiu, kas vyksta aplink. Ne, viską aš suprasiu, nereikia būti mokslininku, kad suvoktum, kokia yra masinė auditorija ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Dabar gyvenu lūžio laikotarpyje, kai atrodo, kad visa tai yra beprasmiška. Visai neseniai kalbėjomės su Edita Mildažyte, ji man sakė: žinai, tikram intelektualui ir tikrajam elitui nereikia būti feisbuke, jiems nereikia nieko įrodinėti. Iš tikrųjų, tarkim, Asmik Grigorian kiekvieną dieną soc. tinkluose nesutiksi ir ji kasdien ten neparašys po 6 „postus“. Šypteliu, bet suprantu, kad Edita yra teisi. Norėtųsi būti drąsiai ir suvokti, kad niekur nedingsiu, jeigu manęs nebus internete, būsiu lygiai tokia pat vertinga, galėsiu nuveikti lygiai tiek pat dalykų, tiesiog neteršiu eterio.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Algirdas Ramaška ir Dovilė Filmanavičiūtė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Algirdas Ramaška ir Dovilė Filmanavičiūtė

Mano vyras visada juokiasi ir sako: jūs tokie kovotojai už aplinkosaugą ir tvarų pasaulį, bet ar suprantate, kad visas jūsų skelbiamas šūdas tirpdo ledynus, nes ten stovi serveriai?! Taigi, kuo daugiau „postiname“, tuo daugiau serverių sukasi ir tuo daugiau žūsta pingvinų. Suprantu, kad ir jis yra teisus.

– „Influencerio“ sąvoka šiandien yra įgijusi banalumo atspalvį. Ar nebaisu, kad jūsų sekėjai nepamatys tikrosios jūsų arba pamatys tik paviršių?

– Dėl to visai nepergyvenu – tai yra nepažįstamų žmonių gvardija, kuriems nieko net negalėčiau įrodyti. Mane gąsdina kitas dalykas – klaviatūros karai, kurie nepadaro jokio poveikio. Kas iš to, kad kažkokie mums pažįstami žmonės iš televizijos visą dieną barškina klavišais ir aiškina, kurie jau yra durniai, o kurie ne. Taip niekas nepasistūmės – nei nuo to atsiras prevencijų, nei padės, tarkim, lyčių lygybei. Man rodos, kad tylųjį darbą dirba tie, kurie važinėja po mokyklas ir kalba šiais klausimais, aiškina, kad mergaitė gali pasiekti viską.

Taip pat šiandien yra labai daug cinizmo, nors jau galvojau, kad ši mada praėjo. O tai tik padidina baimę būti švelniems. Nesakau, kad turi būti cukruotas, pudruotas ir šnekėti tik nuolankiai. Man tik keista, kad šiais klaviatūros karais nepasiekėme jokio poveikio, o tik dar labiau pagilinome stigmas.

Asmeninio albumo nuotr./Dovilė Filmanavičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Dovilė Filmanavičiūtė

Aišku, soc. tinkluose įvyksta ir stebuklų, kaip pavyzdį prisimenu vieną paskiausių atvejų: Ugnei Litvinaitei, merginai, kuri norėjo studijuoti brangiai kainuojančius dalykus, šis burbulas sumetė tūkstančius eurų ir dabar ji išvažiuos mokytis į Londoną.

Kartu kai žmonės kalba apie rasizmą, vyksta mitingai, man būna baisu. Gal čia motiniškumo hormonai, bet kartais sėdžiu, žiūriu žinias ir verkiu. Net per 30 metų nesugebėjome išsiaiškinti, kad apie holokaustą reikia mokėti kalbėti. Kažkokiai auditorijos daliai atrodo, kad prašymas pasidaryti testą tam, kad apsaugotum savo aplinką, prilygsta genocidui ir holokaustui. Lenkiu prie to, kad šis barškinimas klaviatūra, šis dumblas yra daug didesnė problema.

Kai pradedi dėmesį koncentruoti į tai, kaip atrodai, ar daugiau sveri ir ką apie tave pagalvos Jadutė ir Pakruojo… Gyvenimas yra ne apie tai. Dabar man svarbu, kad mano draugai, šeima, artimieji būtų sveiki, kad mes visi siektume savo svajonių, smagiai leistume laiką ir viskas.

– Kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė?

– Bėgte, visada bėgu iš paskos Kristijonui. Dabar ir nemažai chaoso – turiu viską užsirašinėti, sūnus nebemiega pietų miego. Kai jis užmiega, norime padaryti tokius paprastus dalykus, kaip paskaityti, pavalgyti…

Labai džiaugiuosi, kad atlaisvėjo karantinas. Kažkur gal ir gyrėmės, kad yra smagu mažas leliukas ir tai, kad daug laiko leidžiame namuose. Vėliau jau užklupo toks dusulys, nes veiksmas vyko tik bute. Bet dabar džiaugiuosi, kad galiu nueiti kiną, o šiuo metu su vyru laukiame močiutės ir eisime į spektaklį. Visko prisiplanavome, prisipirkome bilietų ir džiaugiamės, kad galime atšokti nuo buities.

– Savo kai kuriuos gyvenimo momentus nuo viešumos slepiate, tarkim, beveik viską apie savo šeimą. Kodėl taip nusprendėte?

– Visiškai gerbiu žmones, kurie yra aplink mane, todėl jie neprivalo dalyvauti mano veikloje. Tai labai jautriai galioja mano gyvenimo žmogui ir sūnui. Pavyzdžiui, labai saugome sūnaus atvaizdą, juo nesidalijame, nes jis pats turėtų apsispręsti, kokią savo istoriją norėtų pasakoti. Pati pasiuntu nuo reklamų kiekio su vaikais. Toks jausmas, kad tie vaikai net pavalgyti ar pakakoti be kameros negali.

Taigi šios nuostatos laikausi ne dėl to, kad kažką labai slėpčiau ar būčiau labai svarbi, o tikrai labai gerbiu savo mylimų žmonių pasirinkimą nebūti eksponuojamiems. Jeigu nebūčiau tokia atlapaširdė ir ilgaliežuvė, mes turbūt eksponuotume dar mažiau.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Dovilė Filmanavičiūtė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Dovilė Filmanavičiūtė

Tas pats galioja ir mano artimiausių draugų atžvilgiu – neverčiu jų dalyvauti savo soc. tinklų įrašuose. Man tokių atvejų, kai ateini į restoraną ir už nemokamą maistą visi turi atidirbinėti, nebūna, kategoriškai to vengiu. Apskritai, mano vyras yra intravertas ir nenoriu iš jo daryti antraščių aukos, nes man yra šventa dėmesio vardan nepardavinėti dalykų, kurių žmonės parduoti nenori.

– Ar neliūdna, kad būdama viešesnė net negalite pasidalyti kadrais su vyru, kad tai iš dalies jus apriboja?

– Ne, taip nemanau, tikrai nebūtina mojuoti nuogu vaiku, kad tave žmonės sektų. Kitas dalykas – nors ir vėl galbūt nuskambės banaliai – kažkas namuose turi likti. Kartais pati pagalvoju, kad man net nereikėtų užeiti pas mano sekamus žmones į namus – jau žinau, kur stovi jų vazos ar kiti daiktai. Taip, tai yra technologinė evoliucija, bet kartu tai man yra tarsi pasitikrinimas, jog esu įdomi ne dėl mano aprašytų vestuvių ar parodyto nuogo vaiko.

Taip pat kartais tiesiog norisi švęsti, o ne atidirbinėti kamerai, norisi elgtis, kalbėti, kaip nori, ir nesinori galvoti, kad kažkas tave stebi. Dar nesinori sukelti žmonėms lūkesčių – kai pasižiūri į soc. tinklus, atrodo, kad visų vaikai švarūs, visų santykiai yra tobuli, bet po to žmonės dievagojasi, kodėl ta pora skiriasi, o vaikai, kaip paaiškėja, nėra tokie tobuli, kaip atrodė socialinėje medijoje. Taigi man nesinori nei užkrauti lūkesčių kitiems, nei pačiai sau.

Nesu klišių malūnėlis ir nesakysiu, kad „meilė mėgsta tylą“. Vis dėlto manau, kad ateities psichologai turės labai daug darbo išsiaiškinant, ką žmonėms duoda nuolatinis pjedestalas. Jo kažkur turi nebūti. Man atrodo, kad šeima yra ta vieta, kur jo būti neturėtų.

– Pabaigai sugrįšiu prie jūsų gimtadienio. Ko šiemet sau palinkėtumėte?

– Sau palinkėčiau tik sveikatos, nieko daugiau man nereikia. Visa kita, jei nori, gali susikurti pats. Esu absoliučiai laiminga, bet sveikata yra labai svarbus dalykas – norisi pabūti kaip įmanoma ilgiau su tais, kurie man rūpi. Laikas gyvenime yra ne mūsų pusėje, bet jeigu sugebėsime laikytis taisyklių, dėl kurių esame susitarę, kažkaip išsikapstysime iš mus jau antrus metus kankinančios peklos.

Galbūt tada visuomenėje ateis didesnė santarvė ir laiminga galėsiu būti ne tik aš, bet ir kiti (juokiasi).

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 6

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką